Būti ar nepūti? Mindaugo Pridotko atvejis

Mindaugas Pridotkas - Būti (toks parodos "Pamėnkalnio galerijoje" pavadinimas)

 Taip, taip – patikslinsiu šią hamletišką frazę (kalbu apie pavadinimą). Nesuklydau ir nepadariau jokių gramatinių ar fonetinių klaidų. Turėjau omenyje puvimą (tiksliau – nepuvimą), o ne buvimą. „To be or not to rot“, – šiuo atveju sakytų angliakalbis danų princas.

O teigtų jis tai matydamas ore – virš galvos, žiūrovo akių lygyje, galop besivoliojančias žmonių galvas. Nesiimsiu spręsti iš ko jos yra padarytos. Molis, betonas, antropomorfinė materija ar koks sinteponas šiuo atveju neturi jokios prasmės. Kaip ir medžiagiškumas iš esmės. Nes Mindaugas Pridotkas mums į veidus, į mūsų žvilgsnius ir akiračius sviedžia pačias svarbiausias žmogaus kūno dalis. Nes žmogus gali būti net ir su moline puodyne ar kopūsto galva ant pečių, bet be jų jis tiesiog nebūtų žmogumi. O tik raiteliu be galvos. Tą jau žinojo prancūzų jakobinai, su dideliu entuziazmu nuiminėję žmogaus substancialumo esmę nuo monarchų ir monarchistų galvų. Tą žinojo senovės keltai, net lietuvių galvų medžiotojai (jau atsibodęs Lietuvos metraštyje (iš XVI amžiaus) aprašytas epizodas, kaip Klecko kautynėse lietuvių bajorai pjovė ir į maišus krovė Krymo totorių galvas (manytina, kad pastarųjų likimo ir kraujo broliai – tie kurie likdavo su galvomis, elgdavosi analogiškai, tik reverso principu – kirsdinėdami LDK piliečių galvas).

Tad patikslinsiu ir paklausiu – Mindaugas Pridotkas „Pamėnkalnio galerijoje“ (Vilnius) surengė parodą pavadinimu BŪTI. Ten eksponavo galvų pavidalo objektus, šiek tiek tapybos (kuri, regis, totaliai įklijuota į ekspozicinį kontekstą ir veikia kaip savotiška teatrinė užuolaida). Ir ko norėta pasiekti?

Paveikti?

Sužadinti?

Šokiruoti?

Nustebinti?

Ne

Ne Ne

Ne Ne Ne

Mindaugo Pridotko galvos yra skirtos kibinimui. Tai iliustruoja ilgieji iš jų burnų iškišti liežuviai.

Mindaugo Pridotko galvos yra skirtos auklėjimui. Tai liudija kai kurių iš jų dvilypumas (tartum siamiškas). Viena dalis (veidas) žvelgia pirmyn, kita(s) – atgal.

Bet šiaip Pridotkas konservuoja galvas. Kaip danų ar jutų protėviai Tolunde ar Teštiga „Mobi Dike“. Kodėl jis taip daro? Todėl, kad konservavimas (vekavimas, marinavimas ir kitos analogiškos veiklos) yra kultūriškai progresyvus aktas. Versus natūrai dūrai.

Nes nepuvimas yra atvirkščiai proporcingas buvimui...

Mindaugas Pridotkas - Būti. Kaip matysite truputėlį žemiau, bendrą parodos ekspoziciją vertinčiau (jeigu mene galiotų sporto balai ar mokykliniai pažymiai) kokiais aštuoneriais. Man iš tiesų nepatiko perteklinis visko sukrovimas - tapyba, galvos, rankos etc. Iš tiesų - būtų užtekę tik šios galerijos kertės - su įspūdingai besivaipančiomis galvomis.

Geras rakursas - paveikūs artefaktai

Iš kultūrinių komentarų ir patirčių. Vis tik M. Pridotko galvos man turi bendro su ne vienu archetipiniu "daiktu" -

Štai - Tollundo žmogus [https://en.wikipedia.org/wiki/Tollund_Man]

Arba dviveidis romėnų Janus [https://en.wikipedia.org/wiki/Janus]

Galop savo veidų ekvilibristika ir grotesku Mindaugas Pridotkas yra šiek tiek artimas Juanui Munozui. Jie turi panašumo, bet kartu visiškai skirtingi [https://www.youtube.com/watch?v=t8xrjA6-0zI].

Bet čia nusilyrinau. Iš tiesų Mindaugo Pridotko galvos "Pamėnkalnio galerijoje" su būtimi koreliuoja pačiu savo buvimo, būties, egzistavimo ir egzistencijos faktu, o su nepuvimu - tuo tik šiai galerijai būdinga kavos ir salotų smarve. Čia jau ne tik, kad nenusilyrinau, bet pasijutau esantis kuo tikriausiame materialiame  pasaulyje. Esmė slypi tame, kad "Pamėnkalnio galerija" - ne taip seniai buvusi viena smagiausių galerijų Vilniuje, labai smarkiai susigadino reputaciją įsileisdama į savo erdvę tą prakeiktą kavinę (kur, beje, kava yra skani, o aptarnavimas labai mielas). Jau ne vieną kartą blogai veikia tas klegesys (dar ne pats baisiausias dalykas), kavos kvapas, valgomų salotų "šutas". Na, nesąmonė (ir nesuprantu, ko siekia LDS tokiu savo erdvių komercializavimu - tapti Kaziuko filialu?) yra tas sėdėjimas ant dviejų kėdžių. Galbūt ši insitucija dėl to ir tapo kuo tikriausia kauniečių-menininkų (yra toks klinikinis atvejis LT - apie jį reikės išsamiau kada nors parašyti) pasirodymo sostinėje arena? Nes jiems "bile" pasirodyti Vilniuje? Teisybės dėlei, Mindaugo Pridotko parodai ta kavinė, tas pragariškas šurmulys ir dvokas tinka, nes suteikia tam papildomų, konceptualiai antrinančių spalvų...

Vertinant:

• atskiri artefaktai (konkrečiai - tos kabančios galvos) - 10+
• bendra ekspozicija -8

Šitos rankos irgi paveikios - bet vis tik ranka neatstoja galvos... Ir šalia galvų jos nesužaidė (bent man).

Kaip tik ką rašiau - tie visi valgantys, geriantys etc. - galerinėje erdvėje atrodo kaip svetimkūniai parazitai. Be tik ne Mindaugo Pridotko atveju - čia viskas labai tinka, kaip kokie vienas kitą papildantys elementai. Mažoji kava prasmirdusi batalinė orgija...

Tapytoja, kuri netveria savyje

Yra toks pasakymas apie žmones. „Jis netveria savyje“/„Jis netveria savame kailyje“. Tokiais žodžiais sakoma apie personas, asmeninių temperamento savybių, prigimties ar net Dievulio dėka pasižyminčias begaliniu energijos kiekiu.

Tą galėčiau tarti ir apie Kristiną Mažeikaitę. Matau jos darbus, jos parodinę strategiją – kuri vienodai įtemptu ritmu vyksta jau keletą metų, ir darausi išvadą, jog ji netveria savyje. Ji tiesiog negali būti apribota rėmų. Pasakymas apie rėmų nebuvimą yra ir tiesioginis, ir iš metaforų bei alegorijų sferos...
Dar vienas to patvirtinimas ir argumentas yra būtent šis – turiu omenyje „Degančios saulės namus“. Viską tartum (o kodėl „tartum“? – juk taip ir yra!) patvirtina pačios autorės žodžiai. Žinote, retai mėgstu skaityti parodų anotacijas. Dar rečiau skaitau tapytojų parodų anotacijas. Nes tuose dalykuose labiau veikia kiti dalykai – visų pirma spalva ir dažo kvapas (taip – net jis, o K. Mažeikaitės ekspozicijose dažo kvapas visuomet veikia kaip neišvengiamas palydovas). Tad, tokie žodžiai iš anotacijos:

„<...> Saulė – dangaus kūnas. Tuo tarpu parodoje pristatomi peizažai, kuriuose dominuoja žemės kategorija. Čia saulė įkūnijama žemėje. Ir žemė tampa jos namais. Žemė, kuri tarsi pripildyta saulės šilumos. <...>“. 

Tai kažkuo primena branduolio skilimo reakciją. Ir pagalvojau, jog K. Mažeikaitės tapyba būtent tokia ir yra. K. Mažeikaitės tapybiniai laukai sproginėja potėpiais (šie trankosi į drobes tartum iš narvo bandantys išsprukti dideli plėšrūs paukščiai) ir spalvomis (beje, tos spalvos kuo toliau, tuo labiau radikalėja virsdamos įniršio kupinu riksmu, pereinančiu į koloristiškai isterišką falcetą). Svarbiausia, kad K. Mažeikaitės tapyba ne tik sproginėja, bet tiesiog sprogsta energija. Panašiai turbūt staigiai atsilenkia lankas, nupjovus jo iš sausgyslių supintą templę. Retai tenka matyti tapybą su tokiu stipriu branduoliniu užtaisu. Kiekvienas paveikslas čia veikia kaip tapybinė atominė bomba. Spalvos, kurių karštį galima pajusti tiesiog fiziškai, platūs ir sunkūs potėpiai, kurie juntamai daužo per skruostus, rankas, krūtinę. It dideli, be proto stiprūs tunai, rykliai ar eršketai, tik ką ištraukti iš vandens gelmių ant laivo denio.

K. Mažeikaitė yra tapytoja, kuri netveria savyje ir dėl instaliacinio savo ekspozicijų pobūdžio. Tiesą sakant, kartais tų didelių formatas nesutilpimas „Arkoje“, Šv. Jono gatvės galerijoje ar net tame pačiame „Pamėnkalnyje“ veikia slegiančiai. Atskiri paveikslai grumdosi, stumdosi tartum kokia jūros vėplių banda, nesutelpanti ant kranto (vėl pavartojau zoomorfinį palyginimą). Turbūt tai yra konceptuali tapytojos pozicija, nes ji iš tiesų yra tokia, kad netveria savame kailyje, ir jai reikia didelių formatų, didelių erdvių – juk turi daug, daug energijos, kuri ir sproginėja, ir sprogsta. 

 Keletas nuotraukų iš Vyto Nomado reportažo "Feisbuke" / https://www.facebook.com/vytas.nomadas/media_set?set=a.1730543567065265.1073742100.100003289147970&type=3 / - 

 
Net iš nuotraukų matyti, kad darbai fiziškai yra okupavę (labai tinka šis žodis) erdvę (čia gal ir prasideda judėjimas "Okupuok galerijas"?). Jie stumdosi, grumdosi kaip lytys pavasarėjančioje upėje ar besipoginantys pankai hardkoro koncerte.

Spalvos duoda tiesiai į galvą. Įspūdį daro šviežia, "skani", viltingai skambanti žalia... 

 


 "Saulės laukimas (Geltonas vakaras)" (2016) -

Vienas iš personalinių favoritų (nors, kita vertus, savo sprogstamuoju pobūdžiu ir detonuojančiu charakteriu jie visi gerai veikia smegenis ir raumenis) - "Tylumoje II" (2018) - 


Šio darbo pavadinimas geras (na, man tiesiog patiko) - "Tapytojas - tai žemė" (2017-18) -