Jūs visiškai nesuklydote. Arba atvirkščiai. Gal ir susipainiojote...
Profesorius Menkelė neturi jokių sąsajų su daktaru Mengele. Bet kokie panašumai, asociacijos ar sutapimai tėra fiktyvaus pobūdžio. Prof. Ignotas Menkelė nebuvo tokia odiozine figūra, kokia istorijoje (tegul ir veikiamoje "damnatio memoriae" dėsnių) buvo jo beveik bendrapavardis Josefas Mengele - juk yra ko "pasimokyti", bent jau juos žinant, ir iš niekšų, galvažudžių, kitokio plauko sutvėrimų).
Prof. Menkelė buvo ne toks. Prof. Menkelė buvo veterinaru. Jo specializacija - vėžiagyviai, žuvys ir ropliai. Taip, neneigsime, kad mokslo ir konkrečiai medicinos tikslais jis yra išpreparavęs (be jokių nuskausminamųjų) keletą aligatorių, krokodilų, gavialų ir visiškai primityvios gyvybės formatų - ungurių, vėžių bei krabų. Bet juk viskas dėl mokslo. Viskas dėl progreso ir kitų, būsimųjų gyvybių!
Prof. Menkelė vadovavo garbiai Veterinarijos klinikai. Taip, taip, - profesorius Ignotas Mengelė dirbo klinikos direktoriumi. Tai buvo viena seniausių gyvūnų ligų gydymo įstaigų mūsų šalyje. Kiekvieną dieną jis skirdavo, kuriuos roplius nugalabyti ir įkišti į indą, kupiną formaldehido, kuriuos mumifikuoti ir pakabinti į spintą. Rytais jis dokumentais, rašytiniais įsakymais bei kitokiais potvarkiais nurodydavo, kurias lašišas jau galima valgyti, o kurias "dar galima pasaugoti mūsų šviesiai ir laimingai ateičiai". Dar iki pietų prof. Menkelė teisingai ir tvarkingai sustyguodavo, kad ir kokių šoniplaukų (lot. apmhipoda) "utilizavimo" (taip ramiu ir šaltu balsu sakydavo pats ponas Ignotas) klausimus.
Tad vieną rytą prof. Menkelė buvo maloniai nustebintas, kuomet į jų Veterinarijos kliniką prisistatė vienas kelių penkiasdešimt aštuonis žmones, dramblius ir zebrus (kas ten dabar atskirs, kas iš jų buvo "who is who"?) surijusių krokodilų interesus gynęs advokatas. Minėtieji grobuonis savo bausmę iki gyvos galvos atlikinėjo vietiniame zoologijos parke. Tai buvo sunki bausmė. Juos ten šėrė sprangia kiauliena ir jautiena, kartais (paprastai tai įvykdavo kiekvieną pirmadienį) pakeisdavo sušvinkusį baseino vandenį. Sunkios, netgi alinančios gyvenimo sąlygos! Krokodilams kalėti zoologijos parke buvo nuobodu. Monotonija, rutina, beveik paryžietiškas "splynas". Tad šie penkiasdešimt aštuonerius žmones etc. (na, kam tai dabar rūpi?) ėmė ir sukonstravo dirižablį. Minėtasis advokatas pasiūlė dirižablį eksponuoti Veterinarijos klinikoje. Kad visi dvesiantys, gaištantys padarai matytų šį pasaulio stebuklą. Prof. Menkelė, žinoma, sutiko. Jis negalėjo atsakyti tokiam garbiam pasiūlymui. Nes tai, jog klinikoje valgomos lašišos, skumbrės, stauridės ir strimėlės dar jokiu būdu nerodė, jog institucija nėra atvira visuomenei. Anaiptol, prof. Menkelės vadovaujama klinika buvo pozityvi ir demokratiška.
Juo labiau, kad kalinių-krokodilų sukonstruotas dirižablis buvo įdomus įrengimas! Jis neskrido, buvo labiau panašus ne į didžkukulį/cepeliną, o į "čirvinį blyną", buvo mažas, menkas savo formatu ir tilpo į prof. Menkelės kišenę. Kalinių teisių gynimo asociacija, profesinės mėsėdžių sąjungos (jų būta net keleto - kaip yra įprasta mūsų kraštams), Kalėjimų departamentas, bendroji opinija ("atsuk skuostą savo žudikui, nes jis juk kažkada dėl to gailėsis") taip pat darė savo įtaką.
Krokodilų sukurtas dirižablis buvo išeksponuotas pačioje garbingiausioje Klinikos vietoje. Pacientai - tie būsimieji mumijos, preparavimo kolbų ingredientai ir panašiai, labai džiaugėsi ropliška kūryba. Profesorius Menkelė skraidžiojo tartum danguje - tai yra, krokodilų sukurto dirižablio dėka. Taip iš tiesų nebuvo, bet penkiasdešimt aštuonerius žmones, dramblius ir zebrus pražudžiusių roplių sukurtas dirižablis, iš tiesų yra kur kas vertesnis nei jų smurtautojų aukos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą