Šis tekstas – Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros studentės Svitlanos Matvieienko darbo magistro laipsniui įgyti recenzija. Gynimas įvyko 2022 metų birželio 13 dieną, 11 valandą.
Menininkai yra jautrūs žmonės. Šį mano teiginį galima apversti, apsukti ir kita prasme. Tik jautrūs žmonės yra menininkai ar gali būti tokiais. Recenzuojamoji diplomantė yra jautri. Kalbu tai pažinodamas Svitlaną ir šiek tiek asmeniškai, ir kartu, – visiškai šaltai bei objektyviai tyrinėdamas jos darbą magistro laipsniui įgyti. Jautrumas tai yra asmenybės reakcija į aplinką ir šios reakcijos (ji – kaip mūsų atveju – gali būti trikdanti, slogi, netgi stipriai gąsdinanti) generavimas, pavertimas vienos ar kitos rūšies artefaktais.
Nekartosiu ir nepasakosiu visų šio diplominio darbo atsiradimo aplinkybių ir konteksto, pastebėdamas, kad daugybė menininkų yra kūrę ir kuria veikiant buvusiai ir bet kada sugrįžti grasinančiai pandemijai. S. Matvieienko tai sugebėjo atlikti ypač asmeniškai (o kartu globaliai), supindama su personaline studijų Lietuvoje, Vilniuje istorija (pradėjusia 2020 metais, jai atvykus iš Ukrainos pačiu karantino diktato apogėjaus laiku), kuomet priverstinis užsidarymas (tegul su puikiu vaizdu į Senamiestį) nedideliame vos ne kelių kvadratinių metrų kambarėlyje tiesiog fiziškai deklaravo, kas yra uždarymas.
Beje, puikiai prisimenu tą šalia virtuvės esančią VDA bendrabučio vienutę. Studijų metais visuomet norėdavau ten gyventi, kadangi neatlaikydavau triviečių ar net penkiaviečių kambarių komunų. Manau, kad patekus į tokias erdves, autorė būtų pasirinkusi kitokias strategijas bei taktikas.
Įėjimas į Svitlanos Matvieienko ekspozicinį "boksą" "Titaniko" II aukšte. Pati erdvė priminė minėtąjį kambariuką. Ypač ankšta ji pasirodė tuomet, kai į stačiakampę karsto pavidalo erdvę sugužėjo komisija, recenzentai, dėstytojai, studentai.
Dabar tai yra susiję su tuo, kas vadinama kontempliatyvumu ir ar meditavimu. Skirtingai nuo Viduramžių vienuolių celių, tai neskatina jokio katarsio ar nušvitimo (juo labiau santykio užmezgimo su transcendencija), o tik kunkuliuoja, verda, sproginėja nerimu. Visas tas nerimas yra puikiai išreikštas plastikos kalba. Kūno ribų piešinyje, keturiose autorinės knygose, video filme menininkė tai išreiškia plonos, plauką ar virvę, nervinę skaidulą ar įpjovimą aštriu peiliu primenančios linijos principu. Kita svarbi ypatybė (būdinga tiek piešiniui, tiek knygoms, tiek video opusui) – pabrėžtinas ankštumas. Linijos piešinyje bando ištrūkti iš to formato. Bet, deja, popieriaus lakšto kraštai nubrėžia aiškias ribas. Analogiškai su knygomis. Bent vartymo prieš eksponavimą metu jos net fiziškai buvo sugrūstos į plastikinę įmautę.
Viena iš autorinių knygų minėtoje knygoje. Primena relikvijorių.
Tačiau ypač tas uždarymo pasmerktumas yra ryškus filme. Ten besiranganti figūra (turinti ryškių asociacijų su lėle – vadinamuoju Hampelmannu arba Jumping Jack‘u) norom-nenorom primena R.M. Rilkės eilėraštį „Pantera“ (parašytą 1902 m. Paryžiaus zoologijos sode pamačius į narvą uždarytą ir jame besiblaškantį gyvūną): „Sukimas elastingais žingsniais kantrų mažiausią ratą savo gaivale – kaip šokis koks jėgos aplinkui centrą, kur stovi didelė kurčia valia“ (II posmelis, vertė J. Juškaitis).
Kadras iš video darbo, kuris buvo suprojektuotas ant grindų. Atrodė, kad figūra vartosi konvulsijose.
Filmo fragmentas:
Austrų poeto citata šioje recenzijoje atsirado visiškai netikėtai, asociacijų grandinės principu. Bet reikia pastebėti, toks pats veikimo mechanizmas, nuoseklus vaizdo ir minties dėliojimas iš piešinio į atspaudą, iš pastarojo – į knygą, galop virstant tai filmu ir kontekstualiai dar apipinant tekstu (savotiška vizualinio mąstymo grandinė), demonstruoja diplomantės nuoseklų profesionalumą ir argumentuotą analizę.
Be viso tai, Svitlana yra ir labai poetiška. Regis, kad ši ypatybė taip pat tiesiogiai koreliuoja su jau minėtuoju jautrumu. Vaizdiškai tai galima apibrėžti kaligrafiškumo kategorija. Visuose trijuose S. Matvieienko kūrybiniuose (galima sakyti ir kultūriniuose) sluoksniuose bet kuris linijos posūkis, net ir mažiausias jos suvirpėjimas deklamuoja poeziją. Apie ką kalba tos eilės? Apie vienatvę ir nerimą, apie uždarymą ir užsisklendimą.
Ekspozicijos plakatas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą