Šis tekstas - tai Vilniaus dailės akademijos Įvietinto meno katedros magistranto Beno Liandzbergio diplominio darbo recenzija. Gynimas vyko VDA parodų salėse "Titanikas" 2022 metų birželio 9 dieną, ketvirtadienį, 10 valandą. Diplomanto praktinės dalies vadovas - doc. Gintaras Palemonas Janonis, teorinės dalies vadovas - doc. Vygintas Orlovas.
Benas Liandzbergis ėmėsi sunkios ir sudėtingos, ne tik magistrinio, bet ir daktarinio, tyrimo vertos temos. Tai skamba šiek tiek paradoksaliai – nes regėtųsi, kas sieja akademinį tyrimą ir tokį su šiuo dalyku tartum menkai susijusį dalyką kaip komiškumas ir ironija. Analitinėse studijose bet koks humoro jausmas lyg atrodytų kaip nusikaltimas... Kita vertus, į bet kurį reiškinį galima žvelgti racionaliai, per distanciją, atsitraukus. Prisiminkime olandų mokslininką Matthijs‘ą Van Boxselį, parašiusį dėmesio vertą „Kvailybės enciklopediją“ (beje, 2005 m. išverstą ir į lietuvių kalbą), kurioje pasitelkęs ironišką kalbėseną remdamasis paradoksais, tyrėjas (save įvardinantis morosofu) aiškinasi tai, ką galima pavadinti proto trūkumu.
Panašiu keliu eina ir B. Liandzbergis. Paradoksas iš tiesų yra vienas iš jo kūrybinių sprendimų, priemonė ir galutinis tikslas. Pats diplomantas labai argumentuotai paaiškina savo pasirinkimo motyvus: „Gyvenant keistuose laikuose, kada yra globalinės problemos, socialinės, asmeninės ir vykstant tokiam baltam triukšmui daugelio mūsų galvose, mano akimis daugelį mūsų yra apėmusi tam tikra nežinomybės, perdegimo baimė, išsekimas nuo to. Kartų skirtumai, asmeninis priešinimasis naujajam pasauliui, besikeičianti aplinka, nuolat keičia ir mano pojūčius, apmąstymus. Bet tas siaubas ar vidinis diskomfortas ir yra priežastis, kodėl pasirinkau tokią temą“ (teorinės dalies santrauka, p. 40). Regis, kad dabarties įvykių fone (prieš tai vykusi pandemija ir visokiausi socialiniai ribojimai, šiuo metu vykstantis nuožmus karas Ukrainoje) tartum turėtų nublokšti visus komiškumus ir ironijas kaip įrankius kalbėti toli-toli už horizonto linijos. Bet prisiminkime literatūrinius šio žanro atstovus – Jaroslavą Hašeką, ne be I pasaulinio karo poveikio parašiusį epopėją apie šaunųjį kareivį Šveiką arba Balį Sruogą, ironiškai ir talentingai gebėjusį aprašyti nacių konclagerį ir savo patirtį jame, kad vien dėl šių pavyzdžių aiškėja, jog mūsų dienomis be ironijos ir komiškumo kaip įrankių ir instrumentų tiesiog negalima išsiversti.
[Naudodamasis recenzento privilegija, po paveiklsais dedu paties Autoriaus komentarus, kuriuos jis yra surašęs teorinėje darbo dalyje.]
Benas Liandzbergis „002“, drobė, akrilas, aliejus, 120x100 cm
Benas Liandzbergis tą ir daro.
Tai ką matome šioje ekspozicijoje (pravartu įsiklausyti į diplomanto žodžius ir perskaityti jo teorinę darbo dalį) yra savotiškas dienoraštis. Ar prisiminimai. Memuarai. Kadangi ne pirmą kartą recenzuoju tapybos ir įvietinto meno katedrų studentų darbus, visuomet šiek tiek gluminuosi jaunų žmonių polinkiui raustis savuosiuose atsiminimuose ir prisiminimuose. B. Liandzbergis tartum yra ne išimtis. Jis analizuoja savuosius potyrius – niekuomet nematytą senelį, savo brolius ir seseris, nutikimus mokykloje ir Akademijoje. Visa tai retransliuoja vaizdais. Taigi, akimis mes fiksuojame ne tapybos darbus, o vizualiąją pro memoria. Didžiausią, netgi stulbinantį įspūdį (sakau tai ir netgi kartoju, kliaudamasis savąja dvidešimties metų recenzavimo patirtimi) tas faktas, kad Benas visa tai sugeba ir ironizuoti. Žinoma, žvelgiant į pačią tapybos plastiką galima klausti autoriaus, ir savęs paties: „O kame čia ironija ir komizmas?“. Na, gerai. Ryškios, grynos spalvos. Dekoratyvios dėmės. Preciziškas, o kartais anaiptol (netgi priešingai) kontūras ir siluetas. Tai tartum nėra juokinga. Rausdamasis savajame menotyrininko atminties archyve pradėjau galvoti – koks visų laikų tapytojas yra pats ironiškiausias, kalbantis komiškumo dialektu? Sakyčiau, kad tokiu būtų James‘as Ensoras (žinoma, dar paminėtinas būtų Peteris Bruegelis Vyresnysis, tačiau komiškumą jis išreikšdavo literatūrinių motyvų, simbolių kalba, o mes kalbame apie plastiką). . Benas, panašiai kaip šis belgų dailininkas, tartum žonglieruoja nerūpestingumu. Viskas panirę į sapno būseną. Vaizdiniai sukasi ryškiaspalviame kaleidoskope. Kaip prieskonis (o gal esmių esmė), tartum savotiškas plastinis mazgas, tai vienoje, tai kitoje drobėje žybtelna šypsena, grimasa, riksmas (šį elementą mėgsta tiek Jamesas, tiek Benas). Atrodytų linksma ir smagu. Tačiau už šių siluetų tvyro ir tokie dalykai kaip nerimas, vienatvė, liūdesys. Kada, jeigu ne taip jaučiantis, galima ir net būtina ironizuoti?
Benas Liandzbergis „Koronos
žaidimai“, drobė, akrilas, aliejus, 144x126 cm
Beje, panašiomis nuotaikomis tvinkčioja kelių Vokietijos Renesanso humanistų – Erazmo Roterdamiečio ir Samuelio Brandto tekstai („Pagiriamasis žodis kvailybei“, 1509 m., ir Das Narrenschiff, 1494 m.) bei juos lydinčios Albrechto Dürerio ir Hanso Holbeino iliustracijos. Beje, remiantis šių autorių analogais, jų įtaka kolektyvinei sąmonei ir pasąmonei, B. Liandzbergio darbų serija taip pat galima pavadinti savotišku Dance Macabre, kuomet mikrorajonų kiemuose, senamiesčio gatvelėse, ramiuose gamtos peizažuose nematomai viskam diriguoja Mirtis. Šių kultinių artefaktų kūrinių (turiu omenyje vokiečių mąstytojus ir menininkus) aptarimas ar bent paminėjimas teorinėje darbo dalyje būtų praplėtęs tyrimo horizontus, ironijos veidui ir komiškumo kaukei suteiktų dar daugiau atspalvių.
Sakau tai dėl to, kad teoriniame darbe diplomantas apžvelgia ironijos ir komiškumo fenomeną Antikoje, taip pat ironiškąjį aspektą XX amžiaus–mūsų amžiaus pradžios literatūroje. Pasitelkdamas interviu žanrą, jis analizuoja konkrečių Lietuvos menininkų (Šventinio Bankucheno, Evaldo Janso požiūrius į tai. Galop B. Liandzbergis tyrinėja savo pasirinktų autorių – Aleksejaus Gordino, Mauro C. Martinezo (struktūriniu požiūriu keistokai regisi, kuomet šiam menininkui neskirtas atskiras skyrius, jis aptariamas toje pačioje dalyje, kuri yra dedikuota Gordinui), galop Davido Shrigley kūrybą ir šios pašaipiuosius aspektus. Galbūt kai kurie teiginiai yra pernelyg kategoriški. Pavyzdžiui: „Kitas man visai įdomus pasirodęs autorius yra David Shrigley. Tai 1968 m. gimęs britų menininkas, kurio darbai yra gan tiesmukiški, plakatiški ir tikrai ne visada geri“ (p. 24). Šioje vietoje automatiškai kyla klausimas – o kas yra geras arba blogas darbas? Tyrėjas nuteisdamas turėtų argumentuoti. Bet tai tik detalė. Kita vertus, visas tekstas pasižymi autentišku, emocine prasme netgi labai atviru išsi-pasakojimu.
Abi diplominio darbo pusės – praktinė ir teorinė, rodo magistranto kompetencijas profesionaliai artikuliuoti vaizdu ir tekstu, tad gerbiamai komisijai siūlau į tai atsižvelgti ir Beno Liandzbergio tapybinę poziciją ironijos bei komiškumo atžvilgiais vertinti kuo palankiausiai.
P.s. Mano kaip žiūrovo (jau ne recenzento - Vidas Poškus) akį ypač paglostę darbai:
Benas Liandzbergis „Senelio
dovana“, drobė, akrilas, aliejus, 144x126 cm
Benas Liandzbergis „Iš poeto dienoraščių“, drobė, aliejus, akrilas,
144x126 cm
Benas Liandzbergis „Ar tai reikės daryti visą gyvenimą?“, drobė, aliejus, akrilas, 144x126 cm
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą