Flora ir Fauna: Vilutienė ir Vilutis

Lyg ir nereikėtų aiškinti(s), kodėl jungtinė Nijolės Vilutienės ir Mikalojaus Povilo Vilučio - menininkų poros paroda yra rengiama Videniškių vienuolyno muziejuje. Ne taip toli nuo Vilniaus (Labanoro kryptimi, kuri, kaip žinau, Vilučių giminei šį tą reiškia...), link Siesarties upelio bėgančios pievos ir fonu "dirbantys" miškai bei renesansinis-barokinis pilies-bažnyčios-vienuolyno ansamblis yra pati geriausia vieta šiem dviems - tokiems artimiems ir kartu labai priešingiems menininkams (kalbame ne apie šeimyninius santykius, o menininkų tandemą be išorinio gyvenimo detalių).

Mikalojus Povilas Vilutis yra puikus grafikas, bet ne mažiau puikesnis ir tapytojas. Jo tapyboje tvinkčioja tikras nervas, veikia dramos, kibirkščiuoja įtampos. Visa tai lemia spalva, piešinys, forma, kompozicija.
Vyto Nomado nuotrauka

Nijolė Vilutienė yra subtilių subtiliausia grafika. Regisi, kad kiekvieną linijytę ji išglostė, išlietė, žvilgsniu nubučiavo ir gyvybės kvapu atgaivino.
Vyto Nomado nuotrauka

Nes Vilučiai yra be galo ir net be proto tolimi. 

Nijolė savo subtiliais, japoniškai ar kiniškai (iš tiesų lietuviškai) kaligrafiškais piešiniais veikia kaip kuo tikroji Flora (prisiminkime, kad šiuo lotynišku terminu yra vadinama ne tik gamta, bet ir pavasario bei žydėjimo deivė). Paradoksas slypi tame, kad taip - Nijolė tikrai vaizduoja žiedus (beje, kliaudamasis savo vizualine nuojauta, teigčiau, kad šie ypatingai siejasi su vaisingumu bei jo įkūnijamais atributais), tačiau net ir tais - gal net dažnesniais atvejais, kai piešiamos subtiliausios šakelės ar jų sąžalynai, juose - tuose šakaliuose ir kamienuose jaučiama sprogstanti ir sproginanti gamtos jėga. Tai yra stipru. 

Mikalojus yra kuo tikriausias Faunas ir fauna. "Fauna", kaip žinia, yra apibrėžiama visa mūsų žemiškojo gyvenimo gyvūnija - nuo vabaliukų ir dramblių iki kentaurų ir undinių. Tam terminui akstiną yra suteikusi moteriškos giminės dievybė - Fauna (vaisingumo ir sveikatos deivė), tačiau Mikalojaus kūryba yra labiau vyriška savo charakteriu ir primatu, nei moteriška - kaip kuo tikriausias įsikūnijęs Faunas - romėniškas graikų Pano atitikmuo, laukų, miškų, ganyklų, gyvulių dievas ir globėjas. Mikalojus, pažvelgus į jo artefaktus - būtent toks!

Dar apie priešingybes.

Nijolė yra linijinė.

Mikalojus - tapybiškas.

Jeigu prisimintume kadaise Jurgitos Ludavičienės į lietuvių kalbą išverstą dailės istorijos, dailėtyros ir meno filosofijos klasiką Heinrichą Wölffliną, sakytume, kad Nijolė yra renesansinė (štai iš kur ta giedra ramybė, harmonija ir botičeliškas lengvumas), o Mikalojus - barokiškas (aistra, teatrališkumas, patosas).

Nijolė Vilutienė yra subtili. Subtilūs dalykai kartais yra sunkiai pastebimi - 

Mikalojus Povilas Vilutis yra ir tragiškas, ir kartais šiek tiek melodramatiškas (bet tame dygsta ir ironijos grūdas) - 

Vyto Nomado nuotraukos

Šiaip abu menininkai atstovauja grafikų cechui (kokiam ten cechui? - savo produktyvumu jie seniai yra pasiekę nemenkos gamyklos ar fabriko mastus), tačiau parodoje rodomi piešiniai ir tapyba. (Na, teisybės dėlei, reikia pastebėti, kad N. Vilutienės atveju yra ir tos klasikinės grafikos atvejų...). Man Nijolė visuomet buvo ir bus visų pirma begalinė (linija, kaip mokė geometrijos pamokose yra juk begalinė) piešėja. Tą linija ji judina, virpina, gyvina it kokia mezgėja siūlą. Nors gal tai net ne linijos, o visais aromatingiausiais kvapais svaiginantys kuokeliai ir piestelės (nesu botanikos žinovas, bet regis, kad žiedadulkės ir kvapai yra lemiami vyriškose žiedo dalyse - kuokeliuose; bet gal klystu?).

O Mikalojus (kurio praeito šimtmečio paskutinio dešimtmečio - mažai kur ir matyta nereprodukcijų pavidalais) tapyba yra be proto tapybiška. Tapybiška, nes joje  veikia erdvė su šioje gestikuliuojančiomis figūromis. Tapybiška, nes spalvos čia vaidina pagrindinę rolę - jos šoka žiūrovams į akis, šias išdraskydamos. Man tokios siurrealistinės kunigaikštystės, sapnų karalystės darė, daro ir darys svaiginantį įspūdį. Kaip koks geras vynas. 

Nors sakiau, kad Nijolė Vilutienė yra Flora (augalijos sferos karalienė), tačiau iš tiesų žmogus, žmogus-augalas ir augalas-žmogus (t.y. gyvas augalas) yra jos stichija - 

O Mikalojus Povilas Vilutis yra ne tik fauniškas, bet ir floriškas - tai yra - barokiškai augalinis. Kaip stiuko žiedas iš Vilniaus Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios ar maskaronas iš tos pačios Videniškių Šv. Lauryno bažnyčios sakyklos - 

Visur - Vyto Nomado nuotraukos. Dėkui Jam.