Tomahaukas šašlykinėje, arba Romualdo Balinsko tapyba

Kadangi pradžioje daugiau rašau apie šeimyninį tomahauką, o ne Romualdo Balinsko tapybą, ją (pradžią), kaip ir skaitydami kokio nors Kuperio ar Tolstojaus gamtos aprašymus jų "plytiniuose" romanuose, galite praleisti. Kita vertus, tas lyrinis personalizuotas pasažas nurodo šių eilučių autoriaus santykį su tapybos kūrinių autoriumi. 

Romualdo Balinsko tapybos fragmentas. Žiūrovo akis, sąmonė ir ne viena kita juslė bei potyris turi čia ką veikti - ji tiesiog gali keliauti po paveikslą it koks tiškoplazmo išradėjas ir aistringas keliautojas profesorius Tiškutis (Jano Brzechwos ponas Kleksas). 

Kaip ir kiekviena/s save gerbianti/s vairuotoja/s, automobilyje vežiojuosi kelis bet kuriame gyvenimo atvejui prireiksiančius dalykus – peilį, degtukų dėžutę ir kirvį. Žinau dar, kad reikėtų turėti virvę (na, šią atstoja sugedusios mašinos buksyravimo trosas) ir kastuvą. Ne, bet ne apie tai čia. Kirvį manosios „tojotos“ bagažinėje yra pakeitęs kadaise tėvo padovanotas tomahaukas. Jis, kaip ir aš (žinoma – reikėtų sakyti atvirkščiai) savo ankstyvosios paauglystės dienomis labai žavėjosi indėnišku gyvenimo būdu (tai suprasti gali tik tie, kuriems Setton-Thompsono „Mažieji laukinukai“, „Ralfas giriose“ bei „Lobas – vilkų karalius“ savais laikais atstodavo Penkiaknygę, Vedas ir Avestą kartu sudėjus). Tad yra pabandęs pasidaryti prerijų gyventojų gyvenimo instrumentą (be kurio jie net kojos nekeldavo iš savo vigvamų, kaip vairuotojai be degtukų) – karo kirvį. Arba tiesiog tomahauką. Geležinę jo dalį tėvas perdarė iš paprasto ūkinio kirvio, o jau kotą drožė pats. Kotas jam, būsimam tapytojui ir kitokio plauko humanitarui, išėjo meniškas – šiek tiek lenktas, savo pavidalu labiau primenantis bumerangą. Bet taip buvo tikrasis rankų darbo tomahaukas!

Taigi, iki atmintino įvykio vežiojausi šią praktiškai šeimos relikviją savo automobilyje.

Tuomet, vieną liepos savaitę mano artimiausias žmogus dalyvavo religinio pobūdžio plenere (pleneristai ten mažai gėrė vyno ir daug kalbėjo apie Tikėjimą) viename vienuolyne. Simpoziumo atidarymo metu, kaip ir dera, buvo kepami šašlykai. Nieko nesakau – šventas reikalas! Ir nors plenere dalyvavo ne tik tapytojai, bet ir automobilistai, tačiau niekas iš jų neturėjo kirvio beržinių malkų pasmulkinimui. Kuomet artimiausias mano žmogus paskambino ir paprašė pagalbos, net nemirktelėjęs pasakiau, kad atsidarytų minėtosios „tojotos“ bagažinę ir paskolintų kepėjams vieną iš būtiniausių transporto priemonės inventoriaus elementų. T.y. tomahauką.

Ir kaip nustebau, kuomet vėliau, bet tą patį vakarą aplankęs plenero atidarytojus, pamačiau, jog maniškis tomahaukas šašlykų kepimo metu atliko ne tik kirvio, bet ir žarsteklio funkciją!

Ir kas taip nepadoriai, netgi drastiškai ir iššaukiančiai elgėsi su relikvija?

Ogi tapytojas Romualdas Balinskas!!!

Stovėjo jis prie šašlykinės, meditatyviai ir ta balinkiškai specifine - šiek tiek ironiška, šiek tiek atidžia veido išraiška, stebėjo ugnį ir ant jos besivartančius šašlykus, o tomahauku, per pusę įkištu metalinėn dėžėn, nuolat žarstė anglis, pelenus ir žarijas.

Tomahaukas buvo pajuodęs nuo suodžių, pilkšvai aptekęs riebalais, gal net (jo metalinė dalis) labiau parūdijęs.

Šiek tiek pyktelėjęs ant Romo, savo artimiausio žmogaus, Tapybos ir Bažnyčios, vienuolynų ir plenerų, šaltu indėnišku veidu (kai niekas nematė) įsidėjau tomahauką į savo automobilio bagažinę. Tuomet galutinai supratau, kad banalią tiesą, jog vyras negali dalintis trimis dalykais – savo žmona, savo mašina, ir savo įrankiais (arba ginklais), reikia pakoreguoti ir patikslinti. Tikras vyras (sutuoktinis ir automobilininkas) pirmiausiai neturi "šėrintis" savo tomahauku.

Ant Romualdo Balinsko anuomet nesupykau.

Pirma, supratau, kad esu pats kaltas. Antra, geriems menininkams bent jau aš, remdamasis savo ilgamete kaip dailės kritiko patirtimi, reikia ir būtina atleisti, žinant, jog jie gyvena kitais ir kituose matavimuose. Trečia, šiomis dienomis tiek pamatęs R, Balinsko parodą Vilniaus „Arkos“ galerijoje, tiek regėdamas kitą ekspoziciją – „Pašvęsta kolekcija“ Videniškių vienuolyno muziejuje (priminsiu, kad tai vyksta Molėtų rajone, ant sraunios Siesarties upelės krantų, šalia renesansinės Šv. Lauryno bažnyčios), supratau, jog tas tomahaukas šašlykinėje yra puiki šio menininko kūrybos metafora.

Taigi – pabandykime pasinagrinėti – ką norėjau tuo pasakyti? Argi mes, žmonės, neprimename ant geležinių virbų, patamsėjusių iešmų (skaitykime tai it kasdieniškos rutinos metaforą) sumautų ir ant lėtos ugnies (tos pačios kasdienybės, pakurstomos psichologinių stresų, politinių kataklizmų, asmeninių nusivylimų, simbolis) lėtai ir metodiškai čirškinamų mėsos gabalų? Paties R. Balinsko ranka ir šios valdomas tomahaukas čia veiktų it kažkokios antgamtinės jėgos, veikiančios stipresnį ar silpnesnį kiekvienos sielos apdegimą (besibaigiantį visišku apanglėjimu, žaliu „nedakepimu“ arba tobulu skoniu).

Kadangi šį tekstą apie R. Balinsko tapybą inspiravo jo paroda "Pašvęsta kolekcija" Videniškių vienuolyno muziejuje, žinau, kad lyg ir turėčiau daugiau kalbėti apie tikėjimą, religingumą ir sakralumą vizualiuose menuose (aptariamo autoriaus atveju tas tikrai yra aktualu), tačiau nenoriu rašyti apie tai, ko neišmanau. Kita vertus - tapyba - neabejotinai yra tikėjimo išraiška. Nes juk galima tikėti tapyba, daugiau nei tapyba, kartu su tapyba. Toks yra R.B. atvejis. 

O jeigu rimčiau ir formaliau, – tai, ką spalviškai pamatytume šašlykinės turinyje – anglys, riebalai, geležis, mėsa, atstovauja R. Balinsko tapybinei paletei. Joje tarp žemiškų ir kūniškų pigmentų, toje visoje gausioje, kartais šiek tiek chaotiškai  atrodančioje masėje, lyg kibirkštys ar ašmenys sušvyti spalviniai akcentai.

Jei dar rimčiau ir ikonografiškiau (gal net ikonologiškiau, pasak Aby Warburgo) – R. Balinsko kūryboje yra ir mėsiško kūno, ir jį deginančios ugnies. Manyčiau, kad „ant to“ ir laikosi šio tapytojo tapyba. Aštrus kirvis čia veikia kaip kūrėjo sąmonė, kaip tam tikra rodyklė, skirstanti spalvas ir veidrodiškai atspindintis fikciją nuo realybės.

R. Balinsko tapyba yra kupina paradoksų. Plastiškai – ji be galo „skani“. Jis dirba su palete, jis jautriai liečia drobės paviršių, jis pasiduodamas jausmams, visiškai nepameta galvos ir žino, kad net ekstatinėje būsenoje reikia atidžiai stebti save – neperdeginti saugiklių, nenuvažiuoti nuo stogo. Kartu tai, ironiška ir tragiška, skausminga ir juokinga, religinga ir pilna tikėjimo tapyba. Tad, kaip matote, kažkoks tomahaukas ar juo labiau šašlykai su tuo neturi nieko bendro...

Čia yra aukščiau įdėto paveikslo nuotraukos fragmentai. Balinskiška tapyba yra tokia, jog pradžioje akis aprėpia bendrą vaizdą, paskui, it atskiras litanijos frazes pradeda kontempliuoti atskirus segmentus: - 

Galvoju, koks yra vienas patrauklausių R. Balinsko tapybos bruožų? Ne vienas, o keli - juos pats menininkas yra apibrėžęs keturių raidžių žodeliu TARP. Nes jo tapyba yra tarp seno ir naujo, tarp tradicijos ir šiuolaikiškumo, tarp abstraktaus ir figūratyvaus, tarp tikėjimo ir abejonės, tarp gyvenimo ir mirties. 

Vienas kolekcionierius neseniai taikliai pastebėjo, jog lietuvių fotografai labai neteisingai fiksuoja lietuviškus dievukus. Jie būna kompoznuojami akių lygyje. Tuo tarpu visi tie šventieji ir dievai juk būdavo pamaldžių akių dažniau stebimi iš apačios (santykis iš apačios Dangopi) - R. Balinsko rakursas šiuo atveju visiškai teisingas. 

Man asmeniškai patinka, kad R. Balinskas yra įvairus, protėjiškai nuolat kintantis, o prometėjiškai - šiek tiek (o gal net labai???) degantis meninininkas. Kiekviena jo paroda įvykis, kiekviena jo kolekcija - ne iš piršto laužta, nesugalvota, o išjausta, pagauta per patyrimus. 

Dar be abejo, imponuoja, jog jis gali būti ir toks, ir toks. Ir meilus, ir piktas. Ir saldus, ir kartus. Nuo jo tapybos dvelkia ir tokiu bažnytinėje spintoje ilgai pakabėjusių stulų ir arnotų kvapeliu, o kartu čia galima patirti ir visus su šiandieniu mąstymu, šiuolaikiniu matymu susijusius malonumus bei kitokias pasėkmes. Kalbama apie konceptualumą, kontekstualumą ir idėjos išsakymą rafinuotai mininaliomis priemonėmis (taip, taip - tapyba gali būti ir tokia!). Nes klasika yra klasiška...

Vienas įspūdingiausių kūrinių "Pašvęstoje kolekcijoje" (kalbu apie asmeninį santykį.
Apie kiekvieną darbą pats Romas gali papasakoti istoriją - kaip, kokiomis aplinkybėmis tai atsirado. Kas vaizduojama, kodėl taip nutapyta ir panašiai.
Kita vertus - pati tapyba seka savo pasakas. Ir šios kasos, ir šios didelės-didelės ašaros bei GYVAI stilizuoti pavidalai, figūros, tampančiomis abstrakčiomis, bet ne ką mažiau gyvomis dėmėmis - savotiškais boschiškais personažais, gali tapti bet kuo. Mergele nuo stiklo kalno iš lietuviškos tautosakos. Apsireiškimo objektu. Tapybos ikona. Sielos atvaizdu ir panašiai. Kaip patetiškai beskambėtų.

Taigi, pradėjau buitiškai - šašlykais ir tomahauku. O baigiau dvasingai. Žvelgiant į Romualdo Balisnko tapybą kitaip ir neįmanoma. Nebent atvirkščiai.

...parašyta namuose sekmadienį, skambant ortodoksų varpams

Flora ir Fauna: Vilutienė ir Vilutis

Lyg ir nereikėtų aiškinti(s), kodėl jungtinė Nijolės Vilutienės ir Mikalojaus Povilo Vilučio - menininkų poros paroda yra rengiama Videniškių vienuolyno muziejuje. Ne taip toli nuo Vilniaus (Labanoro kryptimi, kuri, kaip žinau, Vilučių giminei šį tą reiškia...), link Siesarties upelio bėgančios pievos ir fonu "dirbantys" miškai bei renesansinis-barokinis pilies-bažnyčios-vienuolyno ansamblis yra pati geriausia vieta šiem dviems - tokiems artimiems ir kartu labai priešingiems menininkams (kalbame ne apie šeimyninius santykius, o menininkų tandemą be išorinio gyvenimo detalių).

Mikalojus Povilas Vilutis yra puikus grafikas, bet ne mažiau puikesnis ir tapytojas. Jo tapyboje tvinkčioja tikras nervas, veikia dramos, kibirkščiuoja įtampos. Visa tai lemia spalva, piešinys, forma, kompozicija.
Vyto Nomado nuotrauka

Nijolė Vilutienė yra subtilių subtiliausia grafika. Regisi, kad kiekvieną linijytę ji išglostė, išlietė, žvilgsniu nubučiavo ir gyvybės kvapu atgaivino.
Vyto Nomado nuotrauka

Nes Vilučiai yra be galo ir net be proto tolimi. 

Nijolė savo subtiliais, japoniškai ar kiniškai (iš tiesų lietuviškai) kaligrafiškais piešiniais veikia kaip kuo tikroji Flora (prisiminkime, kad šiuo lotynišku terminu yra vadinama ne tik gamta, bet ir pavasario bei žydėjimo deivė). Paradoksas slypi tame, kad taip - Nijolė tikrai vaizduoja žiedus (beje, kliaudamasis savo vizualine nuojauta, teigčiau, kad šie ypatingai siejasi su vaisingumu bei jo įkūnijamais atributais), tačiau net ir tais - gal net dažnesniais atvejais, kai piešiamos subtiliausios šakelės ar jų sąžalynai, juose - tuose šakaliuose ir kamienuose jaučiama sprogstanti ir sproginanti gamtos jėga. Tai yra stipru. 

Mikalojus yra kuo tikriausias Faunas ir fauna. "Fauna", kaip žinia, yra apibrėžiama visa mūsų žemiškojo gyvenimo gyvūnija - nuo vabaliukų ir dramblių iki kentaurų ir undinių. Tam terminui akstiną yra suteikusi moteriškos giminės dievybė - Fauna (vaisingumo ir sveikatos deivė), tačiau Mikalojaus kūryba yra labiau vyriška savo charakteriu ir primatu, nei moteriška - kaip kuo tikriausias įsikūnijęs Faunas - romėniškas graikų Pano atitikmuo, laukų, miškų, ganyklų, gyvulių dievas ir globėjas. Mikalojus, pažvelgus į jo artefaktus - būtent toks!

Dar apie priešingybes.

Nijolė yra linijinė.

Mikalojus - tapybiškas.

Jeigu prisimintume kadaise Jurgitos Ludavičienės į lietuvių kalbą išverstą dailės istorijos, dailėtyros ir meno filosofijos klasiką Heinrichą Wölffliną, sakytume, kad Nijolė yra renesansinė (štai iš kur ta giedra ramybė, harmonija ir botičeliškas lengvumas), o Mikalojus - barokiškas (aistra, teatrališkumas, patosas).

Nijolė Vilutienė yra subtili. Subtilūs dalykai kartais yra sunkiai pastebimi - 

Mikalojus Povilas Vilutis yra ir tragiškas, ir kartais šiek tiek melodramatiškas (bet tame dygsta ir ironijos grūdas) - 

Vyto Nomado nuotraukos

Šiaip abu menininkai atstovauja grafikų cechui (kokiam ten cechui? - savo produktyvumu jie seniai yra pasiekę nemenkos gamyklos ar fabriko mastus), tačiau parodoje rodomi piešiniai ir tapyba. (Na, teisybės dėlei, reikia pastebėti, kad N. Vilutienės atveju yra ir tos klasikinės grafikos atvejų...). Man Nijolė visuomet buvo ir bus visų pirma begalinė (linija, kaip mokė geometrijos pamokose yra juk begalinė) piešėja. Tą linija ji judina, virpina, gyvina it kokia mezgėja siūlą. Nors gal tai net ne linijos, o visais aromatingiausiais kvapais svaiginantys kuokeliai ir piestelės (nesu botanikos žinovas, bet regis, kad žiedadulkės ir kvapai yra lemiami vyriškose žiedo dalyse - kuokeliuose; bet gal klystu?).

O Mikalojus (kurio praeito šimtmečio paskutinio dešimtmečio - mažai kur ir matyta nereprodukcijų pavidalais) tapyba yra be proto tapybiška. Tapybiška, nes joje  veikia erdvė su šioje gestikuliuojančiomis figūromis. Tapybiška, nes spalvos čia vaidina pagrindinę rolę - jos šoka žiūrovams į akis, šias išdraskydamos. Man tokios siurrealistinės kunigaikštystės, sapnų karalystės darė, daro ir darys svaiginantį įspūdį. Kaip koks geras vynas. 

Nors sakiau, kad Nijolė Vilutienė yra Flora (augalijos sferos karalienė), tačiau iš tiesų žmogus, žmogus-augalas ir augalas-žmogus (t.y. gyvas augalas) yra jos stichija - 

O Mikalojus Povilas Vilutis yra ne tik fauniškas, bet ir floriškas - tai yra - barokiškai augalinis. Kaip stiuko žiedas iš Vilniaus Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios ar maskaronas iš tos pačios Videniškių Šv. Lauryno bažnyčios sakyklos - 

Visur - Vyto Nomado nuotraukos. Dėkui Jam.