Ne - ne kaip žmogaus. Net atvirkščiai. Žmogus jis - mielas ir inteligentiškas.
Nebijau ir jo personažų!
Natūralu, kad nebijau autoportretinių MPV protagonistų, žvelgiančių ikoniškai en face. Nesibaiminu jų skvarbių akių ir kaukiškų fizionomijų, nesipurtau nuo raukšlių ar aštrių skruostų.
Net nebijau ir kitų Vilučio personažų - tų profilinių veidų (bizantinėse ikonose tokiais rakursais vaizduoti šėtonai, belzebubai, velniai ir liucifieriai), tų individų išstybusiomis kojomis (lyg iš Antano gundymų), tų ornamentiškų figūrų (tartum nužengusių iš kraugeriškų Nerono bakchanalijų), tų siurrealistinių pamėklių (Yveso Tanguy giminaičių).
Kai kurios iš jų - tikra tiesa - yra gąsdinančios. Kai kurios verčia šiurpti odą ir drebėti. Kitos netgi varo kuo tikriausius košmarus. Bet visa tai niekai - proto miego ir nemigos pagimdytos pabaisos. Teoriniai konstruktai ir racionalieji įsikūnijimai...
Baisiausia Mikalojaus Povilo Vilučio kūryboje yra erdvė - tie į begalybę nueinantys horizontai, tos vakarų pašvaistes primenančios padangės ("pazarai"), tos erdvės, kuriose tikrų tikrai neegizistuoja niekas - tik tuštuma ir Baimė...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą