Įdomiausia, kad visa tai vyksta tikrai ne tyliai! (Nes mes juk labai retai, priešingai dzeno adeptams, bijodami tylos, nekalbame apie tai, apie ką nereikėtų šnekėti).
Garsinį triukšmą kelia videokūrinys "Daina". Iš tiesų tai ne daina, o jos aidas, sklindantis jaunos ir pagrobtos mergelės pasąmonės užkaboriuose (toks įspūdis), tuneliu link šviečiančio tikslo skriejančios dvasios audovizualiniai potyriai (jeigu tokie būna). Visa tai veikia kaip fonas, nustelbiantis net už lango girdimą troleibusų bildėjimą, praeivių batų kaukšėjimą ir šnekas.
Vizualųjį triukšmą skleidžia ir beveik visi eksponuojami daiktai.
- Triukšmas jaučiamas ir suvokiamas perpjautose paveikslų drobėse, su į žiūrovą išvirtusiais viduriais (informacinis perteklius teikia peno apmąstymams apie Fontanos žestų vertą destrukciją arba naujųjų realistų minimalizmą - koks kalambūras!).
- Triukšmas regimas išlankstytose kėdėse. Čia veikia net pati semantika - na, kokia gali būti tyla ten, kur egzistuoja du vienas į kitą atgręžti baldai, o tarp jų dega lempelė (tarsi signalas ir simbolis: "Kalbėkite, vyksta įrašas!").
- Triukšmingos yra ir kitos (taip pat išpjaustinėtos) drobės, kuriose matyti senesniųjų užtapymų pėdsakai. Tepamasis judesys diskutuoja su skutamuoju-pjaunamuoju - o juk diskusijų metu niekuomet nebūna tylu...
Tylą spinduliuoja - ne - ne spinduliuoja, tai nėra tinkamas apibrėžimas - tylos kupinas, sklidinas yra tik vienas objektas. Video instaliacijoje, iliuziškai į begalybę (o begalinėje erdvėje, bent taip galima teigti, laikantis išankstinės nuomonės, bet kokį garsą sugers erdvė) praplėčiančioje kampuotų piliorių remiamą stalininę erdvę, tikrai yra esama tylos. Tyla čia klesti, viešpatauja ir bujoja - taip, kaip tyla egzistuoja statiškoje realios galerijos aplinkoje. (Tiesą sakant, tokiu atveju pasiteisina ir minėtoji "Daina" - savo garsais ji tą tylą sustiprina - o iliuzinės erdvės galėtų būti ir daugiau - kiekvienoje interjero gardelėje, kiekvienoje "travėjoje").
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą