Nusivylimas ir ekstazė: Leonardas Gutauskas. Ko parodoje nebuvo...

Leonardas Gutauskas yra vienas mylimiausių mano lietuvių menininkų. Turbūt šią meilę esu įgijęs dar su mamos pienu (juokauju), nes viena iš vaikystės intelektualinių patirčių ir su ja susijęs prisiminimas yra šio dailininko ir rašytojo (labiau vertinu jo poeziją - proza, deja, man asmeniškai nėra perskaitoma, o iš eilėraščių rinkinių - na, kad ir fantastiškasis 1988-ųjų "Portretas") knygelių vartymas. "Dangaus kalvio Perkūno" išleidimo data - 1980 metai, tad buvau ne jaunesnis kaip trijų metų, kuomet varčiau ir bandžiau skaityti šį L. Gutausko šedevrą. Jam prilygsta nebent kažkas iš ano meto R. Dočkutės ar S. Eidrigevičiaus... Mistika ir paslaptis, sapnas ir "pakylėtumas" (nemėgstu šios egzaltuotos frazės, bet ji tinka sakralioje erdvėje tiesiog dvasingai kybantiems tų iliustracijų personažams) - tokiais epitetais galima apibūdinti gutauskiškas iliustracijas. 

Leonardas Gutauskas Dangaus kalvis Perkūnas (Vilnius, 1980, p. 19). 

Iš ten pat - 17 puslapis.

Paskui, kai pradėjau bręsti (o, Viešpatie, jau kažkelintame tekste rašau apie savo brandą, kartu ją paneigdamas - na, nebrendyla esu, nebrendyla!), prasidėjo vartomų knygų ir albumų sezonas. Interneto anais laikais - ne tik 9, bet ir 10 dešimtmetyje, dar nebuvo. Dar namų lentynoje buvo keletas vos ne šeimyninių albumų, į kurį tėvai klijuodavo įdomesnes iškarpas ir laikraščių ir žurnalų (taip - egzistavo toks žanras ankstesniais laikais). Ir ten, ir ten matydavau L. Gutausko darbų. Jie darė įspūdį. Vienu metu netgi norėdavau tapyti kaip jis.
Štai - keletas pavyzdžių iš tų žurnalinių iškarpų ir albuminių atvartų:

Čia iš monumentalaus ir iki šiol klasikinio Lietuvos tapybos albumo (Vilnius, 1979). "Žmonos portretas", 1974 m. (nr. 327. dr., aliejus, 130x95 cm, kaip suprantu - Lietuvos dailės muziejaus nuosavybė)

"Atminimas" (1981 m.). Iš Tapybos (Vilnius, 1987) albumo (nr. 43, dr., aliejus, 150x100 cm)

"Senė, sodas" (1981 m.). Iš ten pat. Nr. 42

Pluoštelis reprodukcijų iš puikaus L. Gutausko monologo, parengto Danutės Gerlikienės kažkuriame (regis 1983 metų) "Kultūros barų" numeryje -

Psichiatro portretas. Dr., aliejus, 1982 m.

Mergaitė su mediniu paukščiu. Dr., aliejus, 1982 m.

Skulptūrų muziejuje. Dr. aliejus, 1983 m.

Ypatingai šaunus (bent padaręs įspūdį) - IV žurnalo "Švyturys" (1979, nr. 1) viršelis - 

Kompozitorius O. Balakauskas 1976 m.

Rašytojas J. Aputis 1978 m.

Senas klounas 1977 m.

Taigi žavesys, įtaka ir netgi noras tapyti gutauskiškai... Kalbu apie savo patirtis. Toks troškimas egzistavo ir studijų Vilniaus dailės akademijoje laikais (tai buvo paskutinis praeito amžiaus penkmetis). Pamenu, kaip kokiame ketvirtame ar penktame kurse jautriai sureagavau į vieną savo dėstytojos profesorės Ramintos Jurėnaitės pasažą apie Leonardo Gutausko tapybą. Buvo bendra (salėje sėdėjo arti 200 studentų) paskaita (regis, kad kokia "XX amžiaus 2 pusės dailės istorija" - toks kursas). Tuo pačiu metu Vilniaus rotušėje (o gal "Vartų" galerijoje - kur LG paroda tikrąja ta žodžio prasme - tai viduramžiškos dvasios nuspalvintais piešiniais, asambliažais iš žvakių ir tapyba, kuo tikriausia prasme "nurovė stogą") veikė Gutausko paroda. Profesorė visai gausiai auditorijai (ot, vis tik turiu gerą atmintį) pasidalino savo įspūdžiais apie šį menininką, teigdama, jog "šiuolaikinio meno pasaulio kontekste jis neturi vietos". Šioji frazė man tikrai įsirėžė giliai ir ryškiai. Iki šiol galvoju - kad iš tikrųjų R. Jurėnaitė tam tikra prasme buvo teisi. Turime lokalius ir globalius menininkus. Ar ne? Bet juk Leonardas Gutauskas kapstosi giliai ir plačiai! Tad kame jo lokalumas? Čia būtų tas pats, kas pasakyti, jog Sigitas Geda yra tik Veisiejų krašto poetas... Nesutinku. Bet tokie mentaliniai metimai kartais verti dėmesio - nes priverčia kritiškai pamąstyti. Todėl priimu ir tokią nuomonę...
Bet čia nukrypau.
Vilniaus rotušėje veikia Leonardo Gutausko retrospektyva.
Kai tik sužinojau apie šį faktą, žinojau - kad eisiu į tą parodą.
Paskui, žinoma, aptingau, ir pagalvojau, kad nenueisiu. Bet perskaičiau Sauliaus Vasiliausko interviu "15min" [https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/rasytojas-leonardas-gutauskas-tylus-mano-menas-ir-taip-tegul-bus-286-1071152] ir tartum gavau petardą subinėn - nulėkiau it raketa (ar kometa) į Vilniaus rotušę - Leonardo Gutausko retrospektyvos pažiūrėti...
Ir, žinokite, nusivyliau.
Kas mane nuvylė?
Ne kūriniai. Leonardas Gutauskas yra vienas iš Lietuvos dailės istorijos aukso fondo grynuolių - aukščiausios prabos metalas ir kitaip jau nebus. Na, šioje vietoje tartum girdžiu bambančius, kad "Gutauskas jau sovietmečiu pataikavo publikai ir buvo mėgstamas anų laikų poniučių" arba "Dar ir rašytoju patapo". Bambekliai bus ar būtų teisūs, nes kiekvienas turi teisę į personalinę nuomonę. Bet vis tik galvoju, kad normaliame pasaulyje tokias parodas turėtų atidarinėti prezidentai/ės ar bent jau kultūros ministrai/ės (nebuvau atidaryme - bet dedukciškai nutuokiu, kad to nebuvo), o tuomet turėtų pasipilti ditirambai ir kritika - nes normaliame kultūros lauke reikia ir to, ir to. Juk viskas yra tik žaidimas!

Leonardas Gutauskas Žaidimai 1967 m. (iš minėtojo "Švyturio")

Be ne apie tai. Nukrypau.
Man nepatiko du dalykai: 1) atrankos ne/buvimas parodoje; ir 2) ekspozicinė architektūra.
Trumpai ir konkrečiai apie abu dalykus:
1) apie atranką. Negalima sakyti, kad jos nebuvo - ne, ji buvo. Bet matyti, kad parodai kūrinius atrinko tas žmogus, kuris norėjo, jog Leonradas Gutauskas pasirodytų blogai. Nežinau, kas buvo tuo konkrečiu kuratoriumi - galbūt net pats tapytojas, tačiau iš savo trumpos gyvenimiškos patirties žinau, kad kūrinių nei sudaromiems visą gyvenimą pristatantiems albumams, nei retrospektyvinėms parodoms negali atrinkinėti nei pats savo kūrybinį zenitą pasiekęs autorius, nei jo šeimos artimieji, nei net bičiuliai ar draugai. Tai turėtų padaryti kažkoks neutralus žmogus. Utriruodamas sakyčiau, jog L. Gutausko atveju būtų buvusi įdomi intriga, jeigu pamatytume mano minėtosios Ramintos Jurėnaitės įvykdytą atranką - tokį gerą, stiprų Cezario pjūvį... Bet, pasižvalgęs po MO muziejaus (kuris savo atranka - manau, kad tai nebus jokia paslaptis, visai nėra pono Butkaus rinkinys, o labiau R. Jurėnaitės subjektyvių požiūrų sąlygota kolekcija - ir tai nėra blogai, tai tik mūsų visų skonių reikalas - bet minėtąją instituciją vertėtų vadinti ne MO ar MŪ, o RJ ar JU vardu) rinkinius, pamačiau, kad net ir ten nėra pačių geriausių Leonardo Gutausko darbų. Įsitikinkite - http://www.mmcentras.lt/autoriai/leonardas-gutauskas/441. Turime vėlyvą ir gana išskydusį (formos, plastikos prasme) ir vienpusį Gutauską. Šioje, Rotušės parodoje yra analogiškai. Pirmas aukštas yra tragiškas (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis), kuomet matai tą patį Moters ir Kūdikio motyvą, pasikartojančią, tačiau skirtingais pilkais potėpiukais užtaškuotą kompizicinę schemą. Tai atrodo nykokai (nors ir suprantu Autoriaus intencijas, jo norą tapybiškai medituoti), o galop, pasivaikščiojus po visą aukštą, išvargina. Antrajame aukšte vaizdas yra geresnis - ten esama tų klaiskinių 7-8 dešimtmečių kūrinių, tačiau juos užgožia tie visi taškeliai ir pilkuma. Ne, negali pats autorius atrinkinėti darbų savo parodoms. Tuo jau seniai esu įsitikinęs, po susidūrimų su įvairiais vyresnėms kartoms astovaujančiais menininkais - pradedant KV, baigiant VŽ...
2) apie ekspoziciją. Galbūt tas atrankos faktorius neatrodytų tokiu reikšmingu - "sueitų" net ir tos pasikartojančios madonos su kūdikėliais ir taškeliais, jeigu parodoje nebūtų tokio vizualaus pertekliaus. Nesu minimalistas ar puristas, laikausi požiūrio, kad tapyboje ant vienos sienos galima kabinti ir tik vieną, ir kur kas daugiau kūrinių (gal net palaikau tokį požiūrį), tačiau tie paveiksliniai traukinukai vis tik slopina ne tik pačių atsikirų kūrinių jėgą, bet ir žiūrovų kantrybę. Geriausiu pavyzdžiu būtų oficialiajame plakate esantis L. Gutausko kūrinys - toji Madona, kuri ekspoziciniame chaose pranyksta (it koks Sokratas minioje), tačiau būdamas autonominiu ir neužgoštu vienetu - net ir skiatmeniniu pavidalu kalba iš esmės.
Štai - toji afiša:

Leonardo Gutausko parodos plakatas

Ir kūrinys joje skamba, dirba, daro poveikį.
Tad koks moralas? Savajame opuse, impresijoje ir personalinių įspūdžių apie Leonardą Gutauską pasidalinime neįdėjau "aktualiųjų", parodoje matytų kūrinių - tai paveikė ir labai merkantilus faktas - šeštadienį, kuomet ėjau, norėdamas pasifotografuoti parodą, pabučiavau užrakintas duris - nes Vilniaus rotušėje eilinį kartą vyko "uždaras vakaras" (žinome mes tuos kromelius). Tačiau esminių, chrestomatinių, klasikinių Leonardo Gutausko - stipraus, įdomaus, ryškaus lietuvių menininko kūrinių ten nelabai ir pamačiau (dėl atrankos bei eksponavimo "kliauzų"). Tad čia, šiame tekste, įdėjau bent žiupsnelį to, ką matau savo akyse, galvodamas apei L. Gutauską...

***

Kokia yra Gutausko stiprybė ir jėga? Žinoma, kad įvairovė. Tad net ir šis parodinis atvejis bei mano "nusivylimas" negali būti traktuojamas rimtai. Gutauskas yra tas autorius, kuris visuomet turi stiprų potencialą pokyčiams. Vieną kartą jis gali nuvilti ar tapti asmeninio nusivylimo šaltiniu (čia panašiai kaip eiti į kokios nors klasikinės roko grupės koncertą ir tikėtis to, ką jauti klausydamas jų LP ar CD). Gutausko tapyba - tai ir potėpis, ir spalva (šie dalykai smogia galvon kaip koks Toro kūjis), ir mistika, ir tikėjimas (na, kai kas tokių dalykų gali nepriimti), ir cukrus, ir druska, ir purvas, ir auksas - viskas, ko reikia gyvenime ir mene...

Nerijus Erminas yra Ulisas

Galėjau (ir norėjau) formuluoti net griežčiau - Nerijus Erminas yra apgavikas. Tačiau, prisipažinsiu, pabijojau. Beveik kiekvieno skulptoriaus (o N. Erminas yra toks) ranka yra sunki, rūstybė - sunkiai permaldaujama, tad po tokių ar panašių radikalesnių pareiškimų tektų vengti vaikščioti tamsiais Totorių gatvės užkaboriais...

Bet vis tik paaiškinsiu tokių (ir ulisiškos, ir apgavikiškos) formuluočių priežastis ir argumentaciją.

Visų pirma, atkreipkime dėmesį į parodos pavadinimą (sukonkretinsiu, kad kalbu apie N. Ermino parodą Vilniaus galerijoje AV17). Jos pavadinimas yra "Mąstantis vandenynas. Svečiai".

Nežinau kaip jums, tačiau man toji dvinarė pavadinimo struktūra labai aiškiai primena vieną klasikinį literatūros kūrinį. Jo pavadinimas - "Odisėja", o parašė jį senovės graikų poetas Homeras. Jeigu skaitėte šią poemą, prisiminsite, kad jos siužeto pagrindas yra graikų didvyrio, kariavusio ir užėmusio Troją (iš tiesų, miesto užėmimas buvo jo klastos ir gudrybės pasekmė) - kelionė per jūras ir marias į gimtąją Itakę. 

Turbūt maniškis mąstymas yra gerokai "užterštas" tokio pobūdžio literatūros, tačiau būtent Nerijaus Ermino parodos ir jos pavadinimo (pirmosios dalies) - "Mąstantis vandenynas" atveju ir matau labai aiškią nuorodą į Odisėjo odisėją, t.y. - kelionę vandenimis. Taip, tai metafora, bet kelionė vandenimis, dairantis į bekraščius horizontus ir siekiant pamatyti ten sušmėžuojačias žemes labai puikiai poetiškai apibrėžia tai, ką daro N. Erminas. Netgi žvelgiant formaliai/literatūriškai - nueikite į parodą ir pamatysite, kad abiejose AV17 salėse kai kurie objektai dunkso ant grindų kaip kuo tikriausi žemės lopinėliai - tai yra salos. Ir gal ne tik Nerijus, bet ir tūlas žiūrovas gali pasijusti Odisėju, plaukiojančiu nuo vieno kūrinio iki kito.... 

Svečiai Nerijaus Ermino "Svečiuose". AV17 - atidarymas

"Mąstančio vandenyno" salos. Nerijus Erminas "apgaudinėja" ne tik žiūrovą, bet ir materiją - paversdamas ją ne tuo, kuo ji yra...

Antroji šio autoriaus parodos pavadinimo dalis ("Svečiai") tai pat rišasi (bet ne Gordijaus mazgais) su "Odisėja" - Uliso (priminsiu, kad tai viso labo romėniška šio vardo versija) grįžimu namo. Taip, brangioji žmona Penelopė gimtojoje Itakėje labai laukė savo vyro, bet visą brangų laukimo laiką ji turėjo užsiiminėti su jaunikiais (galvojančiais, kad vyrelis padėjo galvą kažkur prie Iliono mūrų, tad kažkuriam iš jų teks visai nebloga - grožio, turtų, bet ne amžiaus prasmėmis, partija). Jie ten (Odisėjo namuose) buvo ir jautėsi kuo tikriausiais SVEČIAIS. Gėrė, ėdė, norėjo netgi kūniškai pasimakaluoti su gyvanašle, tačiau taip pat SVEČIO teisėmis ir role (suvaidino tokį) į namus sugrįžęs bastūnas Odisėjas padarė tvarką, išpjaudamas visus svetelius. Gal skambės vėlgi labai tiesmukai - bet lankytojas Nerijaus Ermino parodoje, apskritai - susidurdamas su tuo, ką daro šis menininkas, visuomet turi prisiminti, kad jis yra tik SVEČIAS šioje akistatoje ir ašarų padangėje...

Ir trečiasis viso to N. Ermino mąstymo bei kūrybinės strategijos žingsnis slypi tame, kas vadintina apgaule, klasta ar (tiesiog neutraliau) - šiokiu tokiu triuku. Svečias, kaip žinome, net ir tais atvejais, kuomet svetingi ir vaišingi šeimininkai teigia "jauskitės kaip namuose", visuomet jaučia (ar privalo tai daryti), kad tai tik viešnagė, kad tame esama kažko netikro, kad esmė slypi kažkur gilumoje. Toks pojūtis ištinka stovint prieš bet kurį Nerijaus Ermino artefaktą, prieš mažesnę ar didesnę jų sankaupą. Nes priešingu atveju jį gali ištikti Odisėjo SVEČIŲ, tų nelaimingųjų, prieš tai savim labai pasitikėjusių jaunikių likimas - gyvenimas jiems smogė strėlėmis ir ietimis, trenkė per jų idealistiškus veidus šlapiomis mazgotėmis. Nerijaus atveju analogiškai - pamatome, kad plėvesuojanti vėliava viso labo tėra metalo gabalas, sandalai (primenantys ne tik Odisėjo kelius ir klystkelius, bet ir nesunešiojamas Eglės, žalčių karalienės, gyvenusios su savo Žalčiu Mąstančiame vandenyne, kurpaites) yra skardiniai, o palubėje kabantis abažūras tėra blankiai materiali Platono aprašytosios olos šešėlių pantomima.

Galima sakyti - Odisėjo kelionės rinkinys. Sandalai, kilimėlis, virvė. Ir Platono olos svečiai - šešėliai

Šešėlinis abažūro pėdsakas

Nerijus Erminas panašiai kaip gudrusis Odisėjas, mėgsta žiūrovą vedžioti už nosies. Parodos lankytojas, Ermino kūrybos kontempliuotojas pasijunta vienaakiu Kiklopu - Odisėjas, tfu - Nerijus, pradžioje jam duoda pačiupinėti tikrą ožką, o paskui, palindęs į jos papilvę, palieka kiklopiškos (platoniškos) olos nelaisvę, prieš tai suvarydamas nusmailintą rąstą tam vienaakiui gigantui, t.y. - žiūrovui į jo vienintelę suvokimo akį. Nerijaus Ermino kūryba yra pagrįsta odisėjišku gudragalviavimu, kuriame žiūrovas būna pamaloninamas maloniu apgavystės pojūčiu (vis tik mes linkę puoselėti iliuzijas - kad šiame pasaulyje ir gyvenime yra daug kas gražiau, nei yra iš tiesų - mes patys norime būti apgaunamais), o iš to išlošia tik pats Odisėjas, tai yra - autorius.

P.s. Su Homero "Odisėja" Nerijaus Ermino "Mąstantis vandenynas. Svečiai" koreliuoja ir analogiška struktūrine schema. Parodą kaip klasikinę poemą galima skaityti atskiromis giesmėmis, bet labai norint - ir nuo A iki Z (α ir ω), taip ir Ermino ekspoziciją galima apžvelgti atskirais autonominiais elementais (kiekvienas atskiras kūrinys egzistuoja savaime ir jam lyg nereikia kitų kaimynų "paramos") ir kaip vieną neišraizgomą visumą - tai yra - epą. 

Esmė turbūt čia

Atėjau, pamačiau, NUSIŽIOVAVAU - JCDecaux PREMIJA kaip simptomas ir reiškinys

Atėjau, pamačiau, nugalėjau. Taip „kukliai“ ir lakoniškai kadaise savo gališkųjų karų versiją apibūdino didysis visų laikų literatas Julijus Gajus Cezaris.

Atėjau, pamačiau, nusižiovavau. Taip, nebūdamas jokiu Cezariu ar ciecoriumi, ar kesariu, apibūdinčiau „JCDecaux PREMIJOS“ parodą Vilniaus Šiuolaikinio meno rūmuose (ojei, kaip tai skamba pretenzingai ir durnai!).

Iš karto pasiteisinsiu, jog žiovulys (tokia nevalinga ir truputėlį nemandagi būsena) NETURI NIEKO BENDRO su Nuoboduliu ar Jo estetika – bent jau tuo, kurį taip nuobodžiai ir estetiškai kadaise yra aprašiusi Agnė Narušytė. Žiovulys šiuo atveju atkeliavęs iš neišlikusių senojo gerojo Hėrakleito ir jo minčių, likusių varganų „Fragmentų“ (graikiškas tekstas, vertimas, įvadas ir paaiškinimai – Mantas Adomėnas, Aidai, 1995). Pavyzdžiui – šeštasis (number siks) fragmentas: „ Todėl reikia sekti tuo, kas bendra, – o daugelis, esant bendrai Žosmei, gyvena tarsi turėtų nuosavą nuovoką“ Arba VII: „Ovyje būnantiems yra viena ir bendra [pasaulio] sąranga, o kiekvienas miegantis nusisuka į savišką“.

Bet nevyniokime žodžių į vatą. Ir velniop tą Heraklito imanentinį hermetizmą.

Yra miglotų dalykų.

O yra labai aiškių daiktų.

Kartais mums kartais tiesiog pučia miglas.

"JCDecaux PREMIJA" yra iš pastarųjų.

Šiaip kalbantiems lietuviškai, o ir šiaip Lietuvoje (kliaunuosi asmenine patirtimi) yra trys neįkandami (kalbine prasme) barjerai. Tai 1) galerija „Cech“ (Цех), kurios pavadinimą, daug kas remdamasis angliška transkripcija, skaito ne „cech“, o „ček“ (nes ne kirilica, o lotyniškai tai yra užrašyta tsekh). Man asmeniškai sunkiai įskaitomas yra draudimo kompanijos gražiu logotipu pavadinimas: Gjensidige. O ir tas, galop, JCDecaux – kažkokia plakatų ar tapetų firmelė, sumaniusi pasipelnyti šiuolaikinio meno dėka. Na, kas yra tas šiuolaikinis menas – atskirų diskusijų reikalaujanti interliudija. Tiesiog tie žmonės (kvepiantys šampūnais ponai anoniminiais veidais) galvoja, kad tokiu būdu įsirašys į istoriją. "Cechas" šiame kontekste ne į temą (tik sunkaus perskaitomumo pavyzdys), o JCDecaux yra geras pavyzdys, kaip galima naudotis menu kaip priemone ir instrumentu savęs garsinimui. Tuomet ir didesnė publikos dalis pradeda įskaityti vardą, ir atkreipti dėmesį. Na, o menininkams - kad tik kas duotų pinigų ir dėmesio. Tokie jau jie yra. „JCDecaux PREMIJA“ šiuo atveju tartum klijuojasi į Jaunojo tapytojo prizo (švenčiančio jau dešimtmetį) estafetę. Tačiau esama vieno esminio skirtumo. JTP vis tik turi savąją ideologiją, kuri apibrėžtina labai paprastai - Tapyba. Tuo tarpu JCDecaux veikla labiau primena MO politiką, kurios ausys kyšo iš kanapių (čia tokia metafora), deklaruojant - "matykite, kokie mes esame geri ir remiame meną". Menininkams tai iš tiesų lyg ir gerai, bet tokie pinigų pamėtymai vardan gerumo primena kadaise dar tik savo veiklą pradedančio mobilaus ryšio operatoriaus akciją, kuomet Lukiškių aikštėje iš traktoriuko miniai buvo mėtomi mobilūs telefonai. ką tai turėjo reikšti ir duoti informacinių technologijų vystymuisi - niekas nežino...

Bet kalbame apie konkretų atvejį. „JCDecaux PREMIJA“ 2018 metais Vilniaus Šiuolaikinio meno rūmuose. Šalia LSD – Lietuvos sąjungos dailininkams /paremti/. Čia – žalias jaunimėlis iš VDA. Dauguma jų – „Skulptūros“ katedros studentai, teigiantys, kad ir garsas ar klaida gali būti skulptūra. Ne vienas jų šventai tiki, kad ir vandens balutė yra artefaktas. Ne vienas jų iki šiol joja ant jaunumo arklio (paskui jie pasens ir taps klasikais – tikrais monumentaliaisiais navikais Lietuvos skulptūroje). ir viskas tai yra OK. Taip ir turi būti. Senos formos paseno, naujos medijos davė toną. Mūsų kontekste didžioji bėda slypi tame, kad viena akis nemato kitos - t.y., tiek viena, tiek kita pusė nenori, negali pripažinti kitos egzistavimo. Bet tai jau kito pokalbio tema.
Būkime konkretesniais. 
Visų pirma apie vertinimo kriterijus. Pasiekęs brandžiąją savo gyvenimo fazę (bet ar iš tiesų subrendau?) išmąsčiau, kaip reikia skirtintgai vertinti kūrinius. 1) Klasikiniai artefaktai vertintini buitiniu aspektu - tiesiog nuėję į kokią tapybos ar grafikos parodą visuomet pamąstykite - ar galėtumėte vieną ar kitą kūrinį pasikabinti savo namų "salione" prie židinio - ar jis jums, nuolat šmėžuodamas prieš akis, neatsibostų kaip pati buitis? Jeigu taip - niekuomet nepirkite ar kitaip neįsigykite meno kūrinio. Nes vėliau jį teks išmesti arba ištremti į kokį sandėliuką ar įstiklintą balkoną. 2) Šiandieninio, aktualiojo meno atveju galioja chronometrinis principas. Daugelio tų kūrinių, žinia, neįmanoma įsiboginti į savo privačią erdvę (nebent būtumėte koks nors filantropas, turintis kelių šimtų kvadratinių metrų erdvės perteklių savo kuklioje viloje ar rezidencijoje gražiai brangiame miesto-užmiesčio rajone). Ir jų suvokimas vyksta konkrečioje institucinėje erdvėje ribotą laiko tarpą. Laikas, kaip žinome, šiais laikais savo pinigine išraiška yra tolygus erdvei (na, kad ir nekilnojamam turtui ar kokiai nors transporto priemonei). Tad aktualaus meno kūrinys funkcionuoja jį įvertinus per kokias 7-10 sekundžių. Jeigu per šią laiko atkarpą artefaktas sudomina ir siūlo jį žiūrėti toliau - reiškia, - bingo, kibirkštis tarp jo ir stebėtojo įvyko. Tuomet galima gilintis ir giliau.
ŠMC, konkrečiai - "JCDecaux PREMIJOS" atveju tokį vertinimo metodą, jo privalumus ir trūkumus galima pasitikrinti lyginant ją (parodą) su kaimynystėje - didžiojoje salėje įrengta Valdo Ozarinsko retrospektyva. Pats savo kailiu pajutau, kuomet vaikščiodamas po salę ir pačioje pradžioje matydamas tik bendruosius parodinės architektūros kontūrus, pradėjau gilintis į atskiras istorijas - tekstus, objektus, fotografijas - tai įsiurbė kaip koks Platonovo "kotlovanas" (nepainioti su Platono "ola"). 
Jaunojo skulptoriaus, atsiprašau - menininko, parodos atveju tokio ping-pongo, deja nebuvo. Įlindau salėn, užmečiau žvilgsnį dešinėn, kairėn, priekin, atgal, apėjau ratelį pagal laikrodžio rodyklę ir išėjau. Tiesa, ilgėliau stabtelėjau ties Mato Janušonio dualistiniu daiktu. Jį stebėjau kokias 2 min - tad manau, jog jo atveju kontaktas užsimezgė.
Bet visuma - bejėgė...
Kodėl taip įvyko?
Pabandykime išsiaiškinti. 
Pirmas stereo-vizualus įspūdis: bendra ekspozicijos architektūra yra nepriekaištinga kompoziciniu požiūriu. Nu, neperkrauta ir taip toliau, ir panašiai.
Antras - atskiri dalykai atrodo gerai. Bet tai yra ne vieno dabartinio meno kūrinio stiprioji (ir silpnoji) pusė - tai daugiau dizaino objektai - gražūs, tvarkingi, bet keliantys žiOvulį.
Pagalvojau, kad tame ir visos koncepcijos esmė. Priminsiu, jog ši paroda pavadinta "Orumu". Apie tai sufleruoja ir plakatas ŠMC vizitiniame (pirmajame) aukšte. Jis, kaip ir dera geram plakatui, "užveža" (man jis turbūt yra vienas geriausių šios parodos kūrinių) - bet tas neo popartinis jo formatas visiškai neatitinka parodos turinio...

Orumo plakatas - geras, paveikus, intriguojantis. Su rūgščia psichodelikos ir DIY doze (bet ar tai gali tikti komerciniam projektui?) Parodos turinys, lyginant su juo - ofiso kultūros reliktas

Parodoje manipuliuojama keliais probleminiais laukais - čia esama lyg ir vartotojiškumo kritikos, ir ne-pagrįstų abejonių tikėjimu bei jo konceptais, ir, galop, kvestionuojamas tradicinis estetiškumas (kalbu apie tą didelį ir efektingą pseudopaveikslą).
Bet kažko trūksta...
Ši paroda yra tiesiog kryptingai parinkta gražių, dizainiškai nepriekaištingai parinktų daiktų sankaupa. Iš principo ir formaliai ten nėra prie ko prikibti. Bet kai pradedi gilintis - kyla daugybė pagrįstų klausimų. Pavyzdžiui - "kodėl ekranas, ant kurio projektuojamas vaizdas, yra pakreiptas?". Arba - "kodėl tas pseudopaveikslas yra atremtas ant grindų, o nepakabintas ant sienos?". Žinau, kad klausiant konkrečiai, kiekvienas konkretus autorius/autorė labai argumentuotai atsakytų. Bet vis tik tokie klausimai net neturėtų kilti... 
Manau, kad visa problema yra užkoduota amorfiniame pavadinime: "Orumas", kuris duoda neutralios zonos galimybę, bet neprovokuoja nieko kitko, tik žiOvulį. Kitas dalykas, ir tas turbūt labiausiai regima jaunosios menininkų kartos darbuose - tai yra provincialiai sočios visuomenės visuomenės kuriamas menas. Aštresnės problematikos nėra - bet ir negali būti, kuomet menininkai angažuojasi komerciniam projektui, susijusiam su verslu, pinigų - tegul tai ir būtų varganos premijėlės, pažarstymu. 

Mato Janušonio objektas - gal esu konservatyvus senas bambeklis, tačiau mane vis tik visų pirma veža vizualumas. Šis daiktas yra vizualiai paveikus - mastelis, forma, spalva.

Ir šiuo atveju aštriausiu man pasirodė Mato Janušonio objektas. Kaip sakiau - žiūrėjau į jį lygiai 2 minutes. Viena minutė buvo pašvęsta patefoninio grotuvo kontempliacijai (kadangi iš bičiulio neseniai gavau vinilinių plokštelių grotuvą dovanų, tad to mechanizmo veikimas tiesiogiai koreliavimo su asmenine patirtimi). 50 sec žiūrėjau į tą tamsų, juodąją kosminę skylę primenantį diską. O likusį laiką pašvenčiau visumos refleksijai. Nesupratau - ar girdimi neartikuliuoti garsai bei širdies bilsmai regėjosi ir girdėjosi kaip tiesioginė Yoko Ono ir Johno Lennono kūrinio citata [https://www.youtube.com/watch?v=msgL5tql3po], ar priklausė visai kito kūrinio laukui (ekspozicinėje erdvėje atskiri kūriniai vis tik nebuvo apsaugoti nuo kitų kūrinių laukų ir vibracijų), tačiau tas objektas vis tik įsirėžė sąmonėn ir tinklainėn kaip paveikus ir ne tik lauke, bet net "salionėlyje" galintis būti, žiovulio anaiptol nekeliantis daiktas

Būti ar nepūti? Mindaugo Pridotko atvejis

Mindaugas Pridotkas - Būti (toks parodos "Pamėnkalnio galerijoje" pavadinimas)

 Taip, taip – patikslinsiu šią hamletišką frazę (kalbu apie pavadinimą). Nesuklydau ir nepadariau jokių gramatinių ar fonetinių klaidų. Turėjau omenyje puvimą (tiksliau – nepuvimą), o ne buvimą. „To be or not to rot“, – šiuo atveju sakytų angliakalbis danų princas.

O teigtų jis tai matydamas ore – virš galvos, žiūrovo akių lygyje, galop besivoliojančias žmonių galvas. Nesiimsiu spręsti iš ko jos yra padarytos. Molis, betonas, antropomorfinė materija ar koks sinteponas šiuo atveju neturi jokios prasmės. Kaip ir medžiagiškumas iš esmės. Nes Mindaugas Pridotkas mums į veidus, į mūsų žvilgsnius ir akiračius sviedžia pačias svarbiausias žmogaus kūno dalis. Nes žmogus gali būti net ir su moline puodyne ar kopūsto galva ant pečių, bet be jų jis tiesiog nebūtų žmogumi. O tik raiteliu be galvos. Tą jau žinojo prancūzų jakobinai, su dideliu entuziazmu nuiminėję žmogaus substancialumo esmę nuo monarchų ir monarchistų galvų. Tą žinojo senovės keltai, net lietuvių galvų medžiotojai (jau atsibodęs Lietuvos metraštyje (iš XVI amžiaus) aprašytas epizodas, kaip Klecko kautynėse lietuvių bajorai pjovė ir į maišus krovė Krymo totorių galvas (manytina, kad pastarųjų likimo ir kraujo broliai – tie kurie likdavo su galvomis, elgdavosi analogiškai, tik reverso principu – kirsdinėdami LDK piliečių galvas).

Tad patikslinsiu ir paklausiu – Mindaugas Pridotkas „Pamėnkalnio galerijoje“ (Vilnius) surengė parodą pavadinimu BŪTI. Ten eksponavo galvų pavidalo objektus, šiek tiek tapybos (kuri, regis, totaliai įklijuota į ekspozicinį kontekstą ir veikia kaip savotiška teatrinė užuolaida). Ir ko norėta pasiekti?

Paveikti?

Sužadinti?

Šokiruoti?

Nustebinti?

Ne

Ne Ne

Ne Ne Ne

Mindaugo Pridotko galvos yra skirtos kibinimui. Tai iliustruoja ilgieji iš jų burnų iškišti liežuviai.

Mindaugo Pridotko galvos yra skirtos auklėjimui. Tai liudija kai kurių iš jų dvilypumas (tartum siamiškas). Viena dalis (veidas) žvelgia pirmyn, kita(s) – atgal.

Bet šiaip Pridotkas konservuoja galvas. Kaip danų ar jutų protėviai Tolunde ar Teštiga „Mobi Dike“. Kodėl jis taip daro? Todėl, kad konservavimas (vekavimas, marinavimas ir kitos analogiškos veiklos) yra kultūriškai progresyvus aktas. Versus natūrai dūrai.

Nes nepuvimas yra atvirkščiai proporcingas buvimui...

Mindaugas Pridotkas - Būti. Kaip matysite truputėlį žemiau, bendrą parodos ekspoziciją vertinčiau (jeigu mene galiotų sporto balai ar mokykliniai pažymiai) kokiais aštuoneriais. Man iš tiesų nepatiko perteklinis visko sukrovimas - tapyba, galvos, rankos etc. Iš tiesų - būtų užtekę tik šios galerijos kertės - su įspūdingai besivaipančiomis galvomis.

Geras rakursas - paveikūs artefaktai

Iš kultūrinių komentarų ir patirčių. Vis tik M. Pridotko galvos man turi bendro su ne vienu archetipiniu "daiktu" -

Štai - Tollundo žmogus [https://en.wikipedia.org/wiki/Tollund_Man]

Arba dviveidis romėnų Janus [https://en.wikipedia.org/wiki/Janus]

Galop savo veidų ekvilibristika ir grotesku Mindaugas Pridotkas yra šiek tiek artimas Juanui Munozui. Jie turi panašumo, bet kartu visiškai skirtingi [https://www.youtube.com/watch?v=t8xrjA6-0zI].

Bet čia nusilyrinau. Iš tiesų Mindaugo Pridotko galvos "Pamėnkalnio galerijoje" su būtimi koreliuoja pačiu savo buvimo, būties, egzistavimo ir egzistencijos faktu, o su nepuvimu - tuo tik šiai galerijai būdinga kavos ir salotų smarve. Čia jau ne tik, kad nenusilyrinau, bet pasijutau esantis kuo tikriausiame materialiame  pasaulyje. Esmė slypi tame, kad "Pamėnkalnio galerija" - ne taip seniai buvusi viena smagiausių galerijų Vilniuje, labai smarkiai susigadino reputaciją įsileisdama į savo erdvę tą prakeiktą kavinę (kur, beje, kava yra skani, o aptarnavimas labai mielas). Jau ne vieną kartą blogai veikia tas klegesys (dar ne pats baisiausias dalykas), kavos kvapas, valgomų salotų "šutas". Na, nesąmonė (ir nesuprantu, ko siekia LDS tokiu savo erdvių komercializavimu - tapti Kaziuko filialu?) yra tas sėdėjimas ant dviejų kėdžių. Galbūt ši insitucija dėl to ir tapo kuo tikriausia kauniečių-menininkų (yra toks klinikinis atvejis LT - apie jį reikės išsamiau kada nors parašyti) pasirodymo sostinėje arena? Nes jiems "bile" pasirodyti Vilniuje? Teisybės dėlei, Mindaugo Pridotko parodai ta kavinė, tas pragariškas šurmulys ir dvokas tinka, nes suteikia tam papildomų, konceptualiai antrinančių spalvų...

Vertinant:

• atskiri artefaktai (konkrečiai - tos kabančios galvos) - 10+
• bendra ekspozicija -8

Šitos rankos irgi paveikios - bet vis tik ranka neatstoja galvos... Ir šalia galvų jos nesužaidė (bent man).

Kaip tik ką rašiau - tie visi valgantys, geriantys etc. - galerinėje erdvėje atrodo kaip svetimkūniai parazitai. Be tik ne Mindaugo Pridotko atveju - čia viskas labai tinka, kaip kokie vienas kitą papildantys elementai. Mažoji kava prasmirdusi batalinė orgija...

Saukos žiūrėjimas lietui lyjant

Prieš važiavimą į Šarūno Saukos parodą, garsiai ir daug kam deklaravau, kad jo tapyba yra (cituoju pats save) „popsinis kičas“ ir kad man nepatinka savo laisvę deklaruojantys, tačiau verslininkams parsiduodantys menininkai. Toks jau esu. Ne kartą esu įžeidęs mėgstamus dailininkus ar, juo labiau – artimus žmones. Turbūt kažkur froidiškoje pasąmonėje glūdi piktas, susiraukęs ir bjaurus velniūkštis, mėgstantis šiek tiek paprovokuoti ir žiūrėti – kas iš to išeis (o gal tai natūralus lietuviškas talento pavydas, kuriuo serga didžioji dalis menininkų, dailininkų, autorių ir kitokio galo kūrėjų?). Kažkada šiaip esu sakęs, kad Repšio yra visiškas šlamštas. Arba mokyklos laikais – būdamas baisia knygų žiurke, klasiokų akivaizdoje spardžiau knygas, sakydamas, jog tai visiška nesąmonė. Tuomet, regis, gyvenimas labai ir nenubaudė – tik vienas skundikas apie tai papasakojo mokytojai. Ši, veikiama senaties termino, tik kažką pamoralizavo. Saukos atveju taip pat  nieko neatsitiko. Reakcijos nulis, keletas nedidelių karminių minusėlių. Tą pačią naktį pėsčiomis ėjau link Mielagėnų ir buvau kiaurai permerktas lietaus. Tad ryte skaudėjo galvą, o gerklę pjovė kosulys.

O tą patį rytą su šeima ir bičiuliu per Salaką važiavome žiūrėti to paties Saukos. Čia vėl suveikė karma. Baiginėjosi benzinas, tad, atsipašant, šikau į kelnes, kad mašina nestotų kur nors Gražutės girios viduryje ar nuostabiajame Salake (kuris būtų dar nuostabesnis, jeigu jame pasitaikytų ir kokia nors „benzokolonkė“.

Viskas baigėsi gerai. Daugailiuose, keikdamas kylančias naftos kainas, įsipyliau kuro. Tačiau karma, tegul ir nežymiai, veikė. Gimtajame Pauliaus Širvio Padustėlyje mus pasitiko audros debesys (jau iki tol vėtra vartė mažiną kaip šieno kūlį eketėje), Dusetose pylė kaip iš kibiro. Prie dailės galerijos iš mikroautobuso vertėsi maskviečiai. „Žinomi muzikantai ir balerinos“, – vėliau pasakė Alvydas, svečiams aiškinęs tuo nuostabiuoju lietuvišku rusų kalbos akcentu, kad „Sauka yra vienas žymiausių lietuvių dailininkų... Siurrealistas“. „O gal realistas?“, – paklausė viena viešnia, regis, kad savo jau atšokusi kokio nors Dailės teatro primadona. „O kaipgi kitaip“ –, pagalvojau žvelgdamas į jos veidą, kažkuo primenantį pilkšvą, apdribusį, išpliurusį Himmlerio pilvą (tie kas yra skaitę Curzio Malapartę ir prisimena jo knygos epizodą apie nuogą reichsfiurerį suomiškoje saunoje, žinos, apie ką čia). Bet kam tas Malapartė, jeigu yra Saukos tapyba kaip veidrodinis atspindys?

Taigi, Sauka ar kokie aukštybių dievai tartum ir nubaudė už visus priešlaikinius grūmojimus – pagąsdino benzinu, apliejo vandeniu, o tuomet dar nukankino lankytojais. Maskviečiai garsiai komentavo ir kalbėjosi, vienas lietuvių pilietis (toks, kuris Malapartės tikrai neskaitė ir neskaitys – priminė kaimo reisų autobuso vairuotoją) garsiai kalbėjo telefonu, kažkam pasakodamas, jog dabar paveikslus galima pasigaminti ir naudojant kažkokią plėvę, klijuojamą ant drobės paviršiaus. Nežinau, kuo Sauka jį tomis plėvėmis įkvėpė?

Žiūrėti buvo sunku. Sekmadienis - ne darbo diena. Tačiau galerija atverta, o lankytojų - šniūrai. Susikaupimas – nulinis. 

Jaunystės laikų (1981 etc.) tapyba, naujausi tapiniai, skulptūra su Aliumi Berdenkovu. Na, toks Sauka trijuose asmenyse. Jaunas, brandus ir skulptūrinis.

Jaunas man – labai. Netgi atsiimčiau žodžius apie popsinį kičą. Čia ir temos, kurios veža, ir pati tapysena. Pamiršau pasakyti, kad tik įvažiavus į Dusetas ir bandant įsukti į galerijos gatvę, kantriai teko pralaukti, kol taškydama vandenis, visu greičiu ir mirksėdama avarinėmis lemputėmis, iš kairės į dešinę, link galerijos pravažiuos laidotuvių procesija. Visai kaip iš Saukos paveikslo. Netgi įsivaizdavau, kad katafalką vairuoja Šarūnas, dėvintis gėjišką kepurėlę (na, odinė, su plastmasiniu snapeliu), o mediniame palte guli jeigu ne jis, tai bent kažkas iš jo personažų – Berdenkovo išdrožta stovyla. Miręs Kristus, for egzampl. Bet vis tik kokia tapysena! Sauka čia ir tapnoja, ir tapo, ir teplioja, ir tiesiog tepa.

Brandus man jis taip pat. Vis tik Saukos nutapyti žmogėnų snukiai yra geras vaistas mizantropijai gydyti. Gal ir neišgydo, bet bent jau primena, kad aplinkiniai yra tikrai šlykštūs. Tokie kaip mes patys. Sakyčiau, kad tapysena, gal ne taip. Bet turbūt būčiau neteisus. Gal per daug „užbielilinta“ – jau toje NDG su jos lavoniniu apšvietimu lempos tartum pernelyg iš spalvos traukdavo baltą. Tad kai kurie Saukos paveikslai primena nukraujavusius, mažakraujyste sergančius pacientus išbalusiais kūneliais. Kepenys, žarnos ar inkstai ten yra spalvoti (viskas OK!), bet oda išbalusi. Nesveikybė sakyčiau, kokia. Anemija. Bet žiūrėti galima. Ir net suprantu tuos menininkų negerbiančius verslinykus, kurie daugeliu atveju yra vakardienos mužikai, kurie supirkinėja Saukos darbus. Nes žiūrėti į ŠS reikia ne parodoje. Jo bent vienas kūrinys turėtų kaboti kiekvieno lietuvio, kiekvieno tautiečio, kiekvieno piliečio, kiekvieno Lietuvos žmogaus namuose. Šalia šventųjų abrozdėlių ir giminės patriarchų fotografijų. Tam, kad atsibusdami ryte, ėsdami per pietus, šikdami visada ir dulkindamiesi naktimis, prisimintume, kokie mes esame šlykštūs.

Skulptūrinis (ir berdenkovinis) Sauka taip pat gerai. Nieko jis ten ne kičinis. Perlinis kaip perlinė košė, kaip šaltiena ir burliungė. Mane gal tik suerzino prisiminus, kad kažkur laikraštyje (laikraštyje ir per televizorių jis vis tik pasirodė?), Sauka pareiškė, jog tai paskutinė jo paroda. Koketuoja matyt.

Bet čia ne į temą.

Bet vis tik tapyba yra tapyba.

Pasižiūrėjau ir labai užsimaniau tapyti.

Išvažiuojant iš Dusetų, lietus nustojo lyti. Ant kelio gulėjo suvažinėta voverytė. 

 ***

Keletas nuotraukėlių (fotografuota Veronikos telefonu). 

Tai nėra Sauka, Tai yra Saukos darbai.

Fragmentai iš minėtųjų ankstyvųjų - 1981-ųjų 

Štai galva -

 

O štai katinėlis (pažvelkite kaip smagiai nutapyta žolė) - 

 

Čia iš mane pakerėjusios laidotuvių procesijos (irgi 1981 m.) - 

 

O čia paveikslas su įniršio priepuoliu) taip ir vadinasi (puikiai tinka laikui ir nuotaikai). Drobės prapjovimas iš peties - 

Tapybą dar tarybų Lietuvoje papjovė, kirviu uždaužė (kaip tas durnius Raskolnikovas) ne koks ten Lucio Fontana ar liežuviu daug malantis tinginys VDA tapybos/skulptūros katedros studentas, o Šarūnas Sauka. Ir ji, pagargaliavusi, pasiseiliavusi toliau gaišta, skleisdama šleikščiai malonų kvapą...