2018 m. rugpjūčio 13 d., pirmadienis

Saukos žiūrėjimas lietui lyjant


Prieš važiavimą į Šarūno Saukos parodą, garsiai ir daug kam deklaravau, kad jo tapyba yra (cituoju pats save) „popsinis kičas“ ir kad man nepatinka savo laisvę deklaruojantys, tačiau verslininkams parsiduodantys menininkai. Toks jau esu. Ne kartą esu įžeidęs mėgstamus dailininkus ar, juo labiau – artimus žmones. Turbūt kažkur froidiškoje pasąmonėje glūdi piktas, susiraukęs ir bjaurus velniūkštis, mėgstantis šiek tiek paprovokuoti ir žiūrėti – kas iš to išeis (o gal tai natūralus lietuviškas talento pavydas, kuriuo serga didžioji dalis menininkų, dailininkų, autorių ir kitokio galo kūrėjų?). Kažkada šiaip esu sakęs, kad Repšio yra visiškas šlamštas. Arba mokyklos laikais – būdamas baisia knygų žiurke, klasiokų akivaizdoje spardžiau knygas, sakydamas, jog tai visiška nesąmonė. Tuomet, regis, gyvenimas labai ir nenubaudė – tik vienas skundikas apie tai papasakojo mokytojai. Ši, veikiama senaties termino, tik kažką pamoralizavo. Saukos atveju taip pat  nieko neatsitiko. Reakcijos nulis, keletas nedidelių karminių minusėlių. Tą pačią naktį pėsčiomis ėjau link Mielagėnų ir buvau kiaurai permerktas lietaus. Tad ryte skaudėjo galvą, o gerklę pjovė kosulys.
O tą patį rytą su šeima ir bičiuliu per Salaką važiavome žiūrėti to paties Saukos. Čia vėl suveikė karma. Baiginėjosi benzinas, tad, atsipašant, šikau į kelnes, kad mašina nestotų kur nors Gražutės girios viduryje ar nuostabiajame Salake (kuris būtų dar nuostabesnis, jeigu jame pasitaikytų ir kokia nors „benzokolonkė“.
Viskas baigėsi gerai. Daugailiuose, keikdamas kylančias naftos kainas, įsipyliau kuro. Tačiau karma, tegul ir nežymiai, veikė. Gimtajame Pauliaus Širvio Padustėlyje mus pasitiko audros debesys (jau iki tol vėtra vartė mažiną kaip šieno kūlį eketėje), Dusetose pylė kaip iš kibiro. Prie dailės galerijos iš mikroautobuso vertėsi maskviečiai. „Žinomi muzikantai ir balerinos“, – vėliau pasakė Alvydas, svečiams aiškinęs tuo nuostabiuoju lietuvišku rusų kalbos akcentu, kad „Sauka yra vienas žymiausių lietuvių dailininkų... Siurrealistas“. „O gal realistas?“, – paklausė viena viešnia, regis, kad savo jau atšokusi kokio nors Dailės teatro primadona. „O kaipgi kitaip“ –, pagalvojau žvelgdamas į jos veidą, kažkuo primenantį pilkšvą, apdribusį, išpliurusį Himmlerio pilvą (tie kas yra skaitę Curzio Malapartę ir prisimena jo knygos epizodą apie nuogą reichsfiurerį suomiškoje saunoje, žinos, apie ką čia). Bet kam tas Malapartė, jeigu yra Saukos tapyba kaip veidrodinis atspindys?
Taigi, Sauka ar kokie aukštybių dievai tartum ir nubaudė už visus priešlaikinius grūmojimus – pagąsdino benzinu, apliejo vandeniu, o tuomet dar nukankino lankytojais. Maskviečiai garsiai komentavo ir kalbėjosi, vienas lietuvių pilietis (toks, kuris Malapartės tikrai neskaitė ir neskaitys – priminė kaimo reisų autobuso vairuotoją) garsiai kalbėjo telefonu, kažkam pasakodamas, jog dabar paveikslus galima pasigaminti ir naudojant kažkokią plėvę, klijuojamą ant drobės paviršiaus. Nežinau, kuo Sauka jį tomis plėvėmis įkvėpė?
Žiūrėti buvo sunku. Sekmadienis - ne darbo diena. Tačiau galerija atverta, o lankytojų - šniūrai. Susikaupimas – nulinis. 
Jaunystės laikų (1981 etc.) tapyba, naujausi tapiniai, skulptūra su Aliumi Berdenkovu. Na, toks Sauka trijuose asmenyse. Jaunas, brandus ir skulptūrinis.
Jaunas man – labai. Netgi atsiimčiau žodžius apie popsinį kičą. Čia ir temos, kurios veža, ir pati tapysena. Pamiršau pasakyti, kad tik įvažiavus į Dusetas ir bandant įsukti į galerijos gatvę, kantriai teko pralaukti, kol taškydama vandenis, visu greičiu ir mirksėdama avarinėmis lemputėmis, iš kairės į dešinę, link galerijos pravažiuos laidotuvių procesija. Visai kaip iš Saukos paveikslo. Netgi įsivaizdavau, kad katafalką vairuoja Šarūnas, dėvintis gėjišką kepurėlę (na, odinė, su plastmasiniu snapeliu), o mediniame palte guli jeigu ne jis, tai bent kažkas iš jo personažų – Berdenkovo išdrožta stovyla. Miręs Kristus, for egzampl. Bet vis tik kokia tapysena! Sauka čia ir tapnoja, ir tapo, ir teplioja, ir tiesiog tepa.
Brandus man jis taip pat. Vis tik Saukos nutapyti žmogėnų snukiai yra geras vaistas mizantropijai gydyti. Gal ir neišgydo, bet bent jau primena, kad aplinkiniai yra tikrai šlykštūs. Tokie kaip mes patys. Sakyčiau, kad tapysena, gal ne taip. Bet turbūt būčiau neteisus. Gal per daug „užbielilinta“ – jau toje NDG su jos lavoniniu apšvietimu lempos tartum pernelyg iš spalvos traukdavo baltą. Tad kai kurie Saukos paveikslai primena nukraujavusius, mažakraujyste sergančius pacientus išbalusiais kūneliais. Kepenys, žarnos ar inkstai ten yra spalvoti (viskas OK!), bet oda išbalusi. Nesveikybė sakyčiau, kokia. Anemija. Bet žiūrėti galima. Ir net suprantu tuos menininkų negerbiančius verslinykus, kurie daugeliu atveju yra vakardienos mužikai, kurie supirkinėja Saukos darbus. Nes žiūrėti į ŠS reikia ne parodoje. Jo bent vienas kūrinys turėtų kaboti kiekvieno lietuvio, kiekvieno tautiečio, kiekvieno piliečio, kiekvieno Lietuvos žmogaus namuose. Šalia šventųjų abrozdėlių ir giminės patriarchų fotografijų. Tam, kad atsibusdami ryte, ėsdami per pietus, šikdami visada ir dulkindamiesi naktimis, prisimintume, kokie mes esame šlykštūs.
Skulptūrinis (ir berdenkovinis) Sauka taip pat gerai. Nieko jis ten ne kičinis. Perlinis kaip perlinė košė, kaip šaltiena ir burliungė. Mane gal tik suerzino prisiminus, kad kažkur laikraštyje (laikraštyje ir per televizorių jis vis tik pasirodė?), Sauka pareiškė, jog tai paskutinė jo paroda. Koketuoja matyt.
Bet čia ne į temą.
Bet vis tik tapyba yra tapyba.
Pasižiūrėjau ir labai užsimaniau tapyti.
Išvažiuojant iš Dusetų, lietus nustojo lyti. Ant kelio gulėjo suvažinėta voverytė. 

 ***

Keletas nuotraukėlių (fotografuota Veronikos telefonu). 
Tai nėra Sauka, Tai yra Saukos darbai.
Fragmentai iš minėtųjų ankstyvųjų - 1981-ųjų 

Štai galva -

 

O štai katinėlis (pažvelkite kaip smagiai nutapyta žolė) - 

Čia iš mane pakerėjusios laidotuvių procesijos (irgi 1981 m.) - 

O čia paveikslas su įniršio priepuoliu) taip ir vadinasi (puikiai tinka laikui ir nuotaikai). Drobės prapjovimas iš peties - 


Tapybą dar tarybų Lietuvoje papjovė, kirviu uždaužė (kaip tas durnius Raskolnikovas) ne koks ten Lucio Fontana ar liežuviu daug malantis tinginys VDA tapybos/skulptūros katedros studentas, o Šarūnas Sauka. Ir ji, pagargaliavusi, pasiseiliavusi toliau gaišta, skleisdama šleikščiai malonų kvapą...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą