Medžiagiškumas

Po ilgamečių meno, dailės ir kūrybos tyrinėjimų supratau vieną dalyką… Bet pradžioje (tik ne pačioje) leiskite pacituoti Raimondą Gailiūną, pasakiusį, kad “nežinau, kas yra tas menas – vieniems, tai tas, kas neparduodama, o kitiems, atvirkščiai – tai, kas parduodama…”. O aš po kokių dvidešimties metų gilinimosi į klampius, tamprius ir ypatingai (dar pacituojant Antaną Andrijauską, kurį galima charakterizuoti žodžiu YPATINGAI) sudėtingus meno ir patikimo santykius, supratau vieną dalyką, kad visuotinai yra toleruojami ir kotiruojami tokie tapybos raiškos metodai, kuriuose yra pabrėžiamas medžiagiškumas.

Štai, sakykime, paimkime pavyzdžiais Šarūną Sauką arba, ir tai būtų dar didesniu argumentu – Wernerį Tübkę, ir tarkime tiesiai-šviesiai, kad norint, jog sektųsi mene (na, patiktumėte, gerbiami kolegos, ir panašiai) – būtina kultivuoti MEDŽIAGIŠKUMĄ. Nes medžiagiškumas yra viskas… Žiūrovo akis yra paperkama kūnų, audinių, organinių bei neorganinių paviršių įtikinamumo. Žodžiu, viskas yra labai paprasta, net primityvu. Toks, tad, sėkmės laidas bei garantas…

Bet kodėl čia paminėtini Sauka ir Tübkė? Ne tik todėl, kad tarp jų yra daug kas bendro – ir ypač tas vienijantis medžiagiškumas… Sauka yra mano didžioji estetinė meilė, bet Tübkė – pirmoji…

Visgi pradžioje dar grįžiu prie dėstymo apie medžiagiškumą.

Tapyboje medžiagiškumų būna įvairiausių:

• augalų (ypač lapų ir žievės) medžiagiškumo
• daiktų (buities rakandų ir virtuvinių rykų) medžiagiškumo
• uolienų medžiagiškumo
• kūniško medžiagiškumo
• debesų (ir šiaip dangaus) medžiagiškumo

Lietuvių, bet ne tik lietuvių, tapyboje esama daugybė medžiagiškumuose besispecializuojančių autorių. Štai - Sigitas Staniūnas yra lapų materialistas (materija=medžiaga), jam taip pat paklūsta šilkai bei kitokios medžiagos, Sigitas Mickevičius materializuoja uogas ir žiedlapius, na, o kūnus (ypač bjaurųjį jų aspektą) neblogai sumedžiagina Žygimantas Augustinas...

Saukos stiprybė ir įdomybė slypi tame, kad jo medžiaginis spektras yra be galo platus - šis tapytojas padaro tikrą medžiaginį kokteilį iš lapų, granatų, spermos, akmenų, vyno, lentų ir šilko. Tübkė yra analogiškas. Tiek tad tų medžiagiškumo paslapčių.

Galiu tarti tik tokią deklaraciją:

- Tapytojau, jeigu tu nori dėmesio, skirk deramą dėmesį medžiagiškumui!

Ir viskas bus gerai...

O pabaigai papasakosiu, kaip pats pažinau Sauką ir Tübkę. Paradoksas slypi tame, kad apie vokietį išgirdau anksčiau, nei apie lietuvišką jo kolegą. Pamenu tą dieną, kai mano tėtis parnešė namo įrėmintą Tübkės "Valstiečių karą Vokietijoje" [https://en.wikipedia.org/wiki/Werner_T%C3%BCbke] - visą didžiojo darbo (originalus dydis - 14x123 metrų) reprodukcinę išklotinę, išimtą iš DDR dailės žurnalo Bildende Kunst. Nuo kokių 1982-ųjų kabojo ji mūsų virtuvėje, valgydamas nelabai skanius sovietinius makaronus ("vermišelius") arba virtą kiaušinį, žiūrinėdavau į daugybę figūrėlių, į ištapytus audinius, žemes, dangų, architektūrą. Ir tik dabar supratau, kad mane - žiūrovą, it kokį kilbuką, veikė medžiagiškumas (tartum kuo tikriausias žemėtas sliekas - meškeriotojo jaukas ant kabliuko).

WernerioTübkes (1929-2004) Frühbürgerliche Revolution in Deutschland reprodukcijos fragmentas.
Aliuminio rėmu įrėmintas, kabojęs namų virtuvėje senais, gerais laikais... 
Visgi Tübkes atveju ypatingai veikia drabužių, oro ir vaivorykštės medžiagiškumas...


Su Sauka "susipažinau" jau brandesniame bei sąmoningesniame amžiuje. Sauka būdavo "Dailėje", didelį įspūdį padarė už jau savo užsidirbtus (doru ir sąžiningu archeologiniu darbu) pinigus įsigytas leidinėlis, pristatantis vieno kunigo kolekciją - ten, pamenu, man darė įspūdį saukiškas medžio rievių tekstūrų ir braškių uogienės skaidrumo medžiagiškumas, be to - Markeso knygelė "...apie gražiąją Erendirą" (kurią turėjo studijas pradėjusi sesuo). Na, o paskui savo akimis pamačiau ir "Pragarą" - tuose pačiuose Parodų rūmuose, tik ne 1992-aisiais (personalinėje parodoje), o kiek vėliau - regis, kažkurioje trienalėje/bienalėje/kvadrienalėje.

 Taip tad susidūriau su Saukos medžiagiškumu - ir prarijau jį, kaip ta vargšė žuvelė. Nes jis yra viliojantis ir gundantis.

Du Šarūno Saukos darbai atmintiname veikale RIČARDO JAKUČIO dailės kolekcija (Vilnius, "Poli", 1993).

Kairiojoje reprodukcijoje mane iki šiol žavi braškių uogienės materialumas, dešinėje - visas medžiagiškumo kompleksas - ir mediena, ir ištrypta žemė, ir raukšlėta žmonių oda ir net apčiuopiami "triusikai".