Pan Dizainas

Tarptautinis žodelis pan lietuvakalbėje aplinkoje galėtų būti suvokiamas dvejopai. Senojoje graikų kalboje pan reiškia „visa“, ir vartojant jį kaip priešdėlį, turimas koks nors globalus, visa-apimantis reiškinys; pavyzdžiui – pandemija („visaliaudinis“), tai yra keliose šalyse ar net žemynuose siautėjanti liga, panestetinis – visur akcentuojantis tik grožį bei estetiką, ir panašiai. Kita vertus, lietuviškai kalbantis ir su mūsų kaimynais bei istoriniais giminaičiais sugyvenantis bendrapilietis nesunkiai suprastų, kad žodis pan reiškia „poną“. Prisiminkime, kad ir lenkiškai rašiusio mūsų tautiečio (ups!) Adomo Mickevičiaus poemą „Pan Tadeusz“.

Tad ir terminas pan-dizainas turi keletą reikšmių.

Visų pirma, kalbame apie visa apimantį dizainą ar jo supratimą. Kita vertus [antra], lenkiškas žodelytis pan žymi „Poną Dizainą“.

Tiesiog dizainas šiais laikais valdo meną.

Va tai tau...

Trumpai paaiškinsime, ką turime omenyje. Beveik visos meno formos ir rūšys mūsų dienomis tapo atributais prie buities – interjero detalėmis, taip sakant. Paveikslas transformavosi į priedą prie sienų apmušalų, skulptūra virto kambario atributu. Net šiuolaikinio meno formos – konceptualūs ar postkonceptualūs (šie tai ypač) artefaktai pasivertė dizaino objektais. Žvelgiant labai plačiai, tame turbūt nėra ir negali būti nieko keisto, kadangi dizaino, kaip ir kitų dailės rūšių šaknys slypi piešinyje (itališkai disegno, nors šioje vietoje reikia pastebėti, kad dizainas itališkai žymimas progettazione terminu). Bet tai yra tik kilmės bei genealogijos dalykai. Iš tiesų menas yra menas, o dizainas – (būkime nepopuliarūs), tik gerbūvio atributas.

Kas visgi meną daro dizainišku? Ogi dekoratyvumas!!!

Keletas analogijų ir panašumų:

Ignas Krunglevičius
Autorius įvykdo galerinės erdvės sterilizavimo operaciją, jo artefaktui - švieslentei (LCD horizontas, 2015 m.) ne tik kartojant salės sienos proporcijas, bet ir susurbiant erdvę, kurioje TAI yra eksponuojama. O žvelgiant formaliai - minimalistinis stačiakampis suteikia interjerui papildomų prasmių beigi atspalvių...

Žilvinas Landzbergas
Šio autoriaus pan-dizainiškumas yra sąlygotas kultūrinio kontekstualumo. Kaip antai animacinė klajonė po Valkininkų vaikų sanatorijos "Pušelės" sieninės tapybos (BA.Steponavičius, B.Žilytė, 1969-1972 m.) struktūras.

O kaip tas dekoratyvumas paima viršų meniškumo (esame konservatyvūs, tad pastebėsime, kad meniškumą kažkiek lemia jausmai, aistros, emocijos ir kitokie jusliniai dalykai – tai, ko dizaine iš tiesų nebūna) atžvilgiu? Labai paprastai – racionalizuojant beigi stilizuojant.

Kas yra racionalizavimas? Racionalizavimas (gal net greičiau pseudo-racionalizavimas) yra tariamai loginiu mąstymu pagrįstas komponavimas ir panašiai. Visgi tame esama apgaulės, kadangi komponavimo pojūtis (panašiai kaip muzikinė ar spalvinė klausa) individui yra suteikiama su jo gimimu. Vėliau tai galima lavinti, plėtoti, tačiau reikia turėti ir tam tikrų duomenų...

Stilizavimas yra tiesiog gražus dalykų sukomponavimas. Sudėliojimas taip, kad nerėžtų akies ir nešiurpintų sąmonės.

Štai, pavyzdžio dėlei atkreipkime dėmesį į Igno Krunglevičiaus „Privatų sintaksės virusą“ ir Žilvino Landzbergo „Be karūnos“. Pirmuoju atveju dizaino yra daugiau, antruoju – mažiau. Bet, kaip jau buvo pasakyta, pandizainas valdo viską.

Taigi - vienas [1)] sterilizuoja bei dekonstruoja, kitas [2)] - kontekstualizuoja ir perkonstruoja:

Ignas Krunglevičius

Žilvinas Landzbergas

 

Dizainiški yra pavadinimai. Bandant suvokti ir analizuoti tiek „Privataus sintaksės viruso“, tiek „Be karūnos“ semantiką, susiduriama su neperlaužiama siena. Pažodžiui: 1) privatus reiškia „asmeninis“, „neoficialus“; 2) sintaksė – tai „sandara“ arba „gramatikos dalis, nagrinėjanti sakinius ar žodžių junginius“; 3) virusas – „nuodas“, taip pat „infekcinis patogenas“. Taigi – krapštyk galvą, kaitink smegenis, meldžiamasis, bandydamas susidėlioti teisingą prasmę ir reikšmę. O juk čia tik viso labo semantinis dizainas – žodžių junginiai dėl žodžių junginių – grožio, skambesio, vienu žodžiu – Pan Dizaino! 

Su „Be karūnos“ yra lyg ir paprasčiau, kadangi perskaitomumas čia yra akivaizdesnis, keliantis sąsajas su kieno nors nukarūnavimu, pažeminimu, atvertimi (iš ciklo „karalius yra nuogas“). Bet pažvelkime į ekspozicinį „Be karūnos“ kūną, idant suvoktume, jog tai tėra viso labo etiketė prie tam tikrų artefaktų samplaikos, kuriai galima dėti ir kitokią kortelę, kad ir „Ir viskas bus gerai“, „minimal ambient post punk new folk neo gothic polimorfistinis išsireiškimas dvidešimt penktųjų metų ambiogenezės principų raidos metamorfozėse“... Žodžiu, irgi toks Pan Dizainas [belieka tik pridurti, kad dizainiški gali būti ir dailėtyriniai tekstai - užrašai dėl grožio ir apie nieką...]. 

Bet dar giliau pažvelkime į fizinius pavidalus. Krunglevičiaus atveju veikia high-tech – visokios technologijos, susijusios stereo percepcija. Lempos, kolonėlės, laidai, rozetės, prailgintuvai ir panašiai. Viską svarbu sukomponuoti, gražiai apipavidalinti aplinką ir tiek. Tai technologinis Pan Dizaino aspektas. Na, o Landzbergas eina kitu keliu – tartum Mašioto Krapštukas (toks personažas iš vaikiškos apysakaitės, jaunasis gamtos bičiulis, viską rinkęs iš gamtos – lizdelius, kiaušinėlius, sėklytes etc.). Jis renka ready-made‘us ir juos komponuoja – apipavidalina erdvėje. Gražiai, kad jį kur rupūžkė, tai daro, sukuria tą atmosferą, aplinką ir blogosferą – žodžiu, elgiasi kaip tikras Pan Dizaino atstovas... Nes juk viskas mūsų laikais yra Pan Dizainas...

Vienas [1)] technologizuoja, kitas [2)] kolekcionuoja:
 

Ignas Krunglevičius

Žilvinas Landzbergas

Pagalvojau, kad tam, kad būtų dizainas tamptų menu, tarp visų tų racionaliai ir stilizuotai pateiktų elementų turi atsirasti toks mentalinis zyzimas. Garsas z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z. Tai labai subjektyvu ir asmeniška (personalu ir biografiška), bet jeigu tai atsiranda, tuomet dizainas tampa menu. Krunglevičiaus atveju (tegul jis ir technologiškesnis), toji z-z-z-z-z-z-z-z grandinėlė yra trumpesnė, Landzbergo – ilgesnė. Bet juk dizainas mėgsta visokiausius efektukus....