Ar fotografija yra menas?

Taigi... – ar fotografija yra menas?

Klausimas išties vertas devynioliktojo šimtmečio! Ir nepaisant kokios nors Londono fotografų draugijos postulatų ar Andreas‘o Gursky‘io komercinės sėkmės, drąsiai ir tvirtai galima tarti: ŽINOMA, KAD NE.

Fotografija nėra menas. Gal tik būkime konkretesni – žmonės vaikščiojantys su kameromis ant savo krūtinių arba pažastyse, yra tokie pat menininkai, kaip muzikantais būtų anksčiau su portatyviniais VEF‘ais radijo imtuvais vaikščiojantys „blatnuoliai“ ar dabartiniai ausinukų užsikimšėjai. Taip, žinoma, jie gyvena muzikoje ir su muzika, tačiau patys jos nekuria. Taip ir kamerų nešiotojai – jie tik fiksuoja vaizdus, tačiau jų netveria. Viskas labai paprasta!

Pasakius, kad kiekvienas yra menininkas arba fotomenininkas (tik esą menininkai ar fotomenininkai tai težino), reikia pripažinti, jog yra nubrėžiamos bet kokios ribos, net minimalūs reikalavimai – viskas, net sėdėjimas tupykloje, tuomet tampa demiurgine veikla – kūryba.

Iš tiesų taip ir yra.

Atversiu kortas. Čia, be abejo, buvo tik pigi provokacija.

Ką aš norėjau tuo pasakyti? Ogi labai elementarius dalykus. Dar kadaise su vienu savo bičiuliu visus menininkus suskirstėme į dvi kategorijas: 1) tuos, kurie myli meną ir 2) tuos, kurie myli save tame mene. Pirmieji – tai tie tikrieji. Antrieji – pižonai bei šarlatanai. Kaip savo trumpo sąlyčio su pankų subkultūra metu sužinojau juos taip pat besiskirstančius į „tikruosius“ ir „pistpankius“ (tai yra – viso labo pozuojančius, mėgstančius išorinį formatą, bet ne esmę).

Tiesą sakant ir parašiau tai tik dėl to, jog fotografijos kaip meno, ir fotografo kaip menininko problematika susiformavo maniškėje galvoje stebint vieno rudeninio Nidos seminaro dalyvius. Vaikščiojo jie su savo „kodakais“ ar „fudžiais“ labai reikšmingi ir svarbūs. Analogišką situaciją ilgoką laiko tarpą stebėjau vienoje mokslo įstaigoje – keletas kolegų garsiai ir demonstratyviai deklaravo, jog jie yra ne kas kitas, o „Mokslininkai“. Nesvarbu, kad visa mokslinė veikla apsiribojo statistinių lentelių sudarymais ir inventorizavimais. Kažkodėl man tokie prisipažinimai verčia netikėti jais (analogiškai suklustu, išgirdęs vieną ar kitą tariant: „Būsiu atviras / nuoširdus“ – juk iš karto aišku, kad meluos ir nebus nei atviras, nei nuoširdus!). Tokie prisipažinimai ir primygtiniai teigimai tiesiog atveria nepilnavertiškumo kompleksus.

Iš principo tie žmonės yra visai nekalti ir pateisinami. Statistikomis bei klasifikacijomis užsiimantieji atlieka visą juodą, tačiau tokį reikalingą darbą (panašiai kaip vertėjai, nebūdami rašytojais arba atlikėjai – kompozitoriais, suteikia katarsio kitiems). O ir su fotografija labai paprasta – tūlam piliečiui, norint panašėti į menininką, belieka spaudinėti mygtuką ir žiūrėti per langelį. Kartais nereikia ne tik jokių kitų praktinių žinių (apie išlaikymus, ekspozicijas, diafragmas), bet net primityvaus kompozicijos suvokimo. O kam visa tai?

Panašiai (nors gal ir ne iš tos pačios operos) lankantis vienoje svečioje šalyje, tačiau mūsų valstybės ambasadoje, ten dirbęs kultūros atašė siūlė bendradarbiauti, po to dėl visa ko perspėjęs: „Tik nesiūlykite jokių tapybų ar rašytojų. Mums reikia fotografijos ir kino!“. Taigi taip, viskas jus suprantama!.

Iš tiesų tai tenorėjau pasakyti, jog niekas taip nediskredituoja fotografijos, kaip visa ta kameromis pykštinti minia. Analogiškai muzikai kenkia bet ką ir kaip bimbinantys muzikantai, nusidainuojantys, idiotiškus dainų tekstus retransliuojantys solistai. Šiuolaikinį meną diskredituoja prasto šiuolaikinio meno gausa – dažnas būna įsitikinęs, jog toks ir turi būti šiuolaikinis menas – prastas, atsainus, nesuvokiamas, daugžodžiaujantis... [čia galite įsirašyti savo neigiamus apibūdinimus]. Tapybai pliusų neprideda prasti tapytojai. Literatūrą žudo grafomanai (nors kas pasakys – ar Balzakas su Žemaite nebuvo grafomanais?). Ir taip toliau...

Taigi, meną diskredituoja prastas menas.

Fotografija čia net ne prie ko, nes ji pati yra menas (che-che – juk jau negyvename devynioliktajame šimtmetyje). Kita vertus – be prasto meno nebūtų gero, kaip šviesos nebūtų be šešėlio. Tad ir patenkame čia į tokį uždarą ratą, priverstinai ar laisvanoriškai bėgdami juo kaip papurauodegės voverytės.