Mūsų nomadinėje visuomenėje
(perfrazuojant kartu į vieną vietą sudėtus Deleuze‘ą, Baumaną ir Beresnevičių)
buvimas gaujoje ne tik simptomas, bet ir esminė egzistavimo sąlyga. Gaujomis
gyvena visi – darželinukai ir paaugliai, politikai (susirinkę į parlamentus ar
bent jau partijas) ir teisėsaugininkai, statybininkai ir super mamos,
seksualinės mažumos ir ultra patriotai. Ne išimtis yra ir kultūros žmonės –
gaujomis veikia ar net gyvena aktoriai ir režisieriai, poetai ir tapytojai,
kultūrinių industrijų proletarai ir meno inkubatorių broileriai (t.y. mėsiniai
vištinai). Individualybių šiais laikais yra mažai – jas susiurbia gaujos.
Žmogus apskritai yra socialinis gyvulys – nereikia čia nei tų postmodernistų,
Aristotelio ištarmė neprarado aktualumo ir po kelių tūkstantmečių.
Tiek ir tenorėta pasakyti!
 |
| Vėliavnešys, 2012 m. |
Visgi dar pakonkretinsiu – kas
yra gauja meniniame gyvenime, kokios jos stipriosios bei silpnosios pusės.
Gauja suteikia ramybės ir atsargumo pojūtį – gera yra neišsiskirti iš kitų,
atitikti tam tikras normas ir reikalavimus – tuomet pripažinimas ir karjera yra,
jeigu ne garantuota, tai bent potencialiai galima. Iš buvimo gaujose mene
formuojasi stiliai, judėjimai, kryptys. Štai, juk turėjome impresionistų gaują,
kovojusią su kita – akademistų gauja, Lietuvoje „arsininkų“ gauja rungėsi su
„individualistais“, „24“ pjovėsi su „LSD“, „emisininkai“ grūmėsi su
„konservatoriais“ ir taip toliau, bei panašiai. Gaujos būna formaliai
institucionalizuotos arba neformalios (susibūrusios kaip išorinių taisyklių ir
konvencijų nesaistomi susivienijimai). Gaujų specifika slypi tame, kad jos
kovoja tarpusavyje (iš to kyla meninės idėjos, skyla estetinės kibirkštys) ir,
skirstydamos visus, be išimties visus, į savus bei svetimus, neįsileidžia nieko
į gaujos ratą. Nebent tas „kitas“ atlieka „kalima šahada“ aktą – nuolankiai
pripažįsta priimančios gaujos puoselėjamas ir propaguojamas vertybes.
Gauja yra bet koks ir bet kuris klubas, asociacija, institucija, sąjunga,
bendrovė, grupė.
Gaujos yra neišvengiamas meninio
gyvenimo atributas (ir kaip sakyta – netgi išlikimo sąlyga). Štai, pamenu,
vienas lietuvių vertėjas, rašydamas apie knygų muges Amerikoje, pabrėžė, jog po
„mes vieni kitus pažįstame, o ypač žymūs autoriai bendrauja tik tarpusavyje“
(citavimas laisvas, išryškinant esmę – tą patį galima pasakyti bent jau apie
tapytojus ir dailėtyrininkus – asmeniškai pažįstamas socialines grupes).
Blogiausia yra tai, jog gaujos, tarytum tie pagal kolektyvinius dėsnius
gyvenantys kilkių būriai, gyvenimą suvokia vien juodo ir balto kategorijomis.
Balta, šiuo atveju, yra tai, ką išpažįsta sava gauja, juoda – kitos gaujos
postulatai. Dar blogai yra tai, jog gaujos nesuvokia, jog yra individų
nenorinčių priklausyti gaujoms – nei savoms, nei svetimoms. Nors, kita vertus,
galbūt nebuvimas gaujoje taip pat yra specifinės gaujos požymis?
Belieka pabaigti Josifo Brodskio
žodžiais:
„Mūsų laikais kiekvienas naujas
sociopolitinis darinys, ar tai būtų demokratija, ar autoritarinis režimas, yra
dar vienas žingsnis tolstant nuo individualizmo dvasios nevaldomo masių šėlsmo
link. Asmens išskirtinumo idėja užleidžia vietą anonimiškumo idėjai. Individas žlunga ne tiek nuo kalavijo, kiek nuo penio <...>.“ [J.
Brodskij, „Apie tironiją“, [vertė D.Judelevičius] in: Poetas ir proza, Vilnius,
1999, p. 126]. Pripažinkime, kad čia labai į temą kalbant apie gaujas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą