2015 m. birželio 15 d., pirmadienis

Kostas Poškus (NE)ŠVENTŲJŲ GYVENIMAI (alytietiškos istorijos), arba tiesiog KNYGA

Kostas Poškus, (NE)ŠVENTŲJŲ GYVENIMAI (alytietiškos istorijos), Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka, 2015

Pradžioje šiek tiek oficialaus pristatymo (nurašyto nuo 4-ojo knygos viršelio) (tekstas, beje, mano - vp):

"Kosto Poškaus tekstai - tai dailininko komentarai jo tapybos darbų ir piešinių paraštėse, vaizdinės kūrybos pratęsimai, papildymai ir dialogai su ja. Šiuo rašinius galima priskirti ir esė, ir novelės, ir net epo (tiksliau, jo apmatų, kuriuos galima tituluoti 'Alytietiška odisėja') žanrui. Savo ruožtu - piešiniai nėra pasakojimų iliustracijos, tai tik, anot autoriaus, tos pačios grandinėlės dalis. 

Pagrindinis pasakotojo veikėjas yra pats Kostas Poškus bei jo gyvenamoji aplinka; geografine prasme - tai Pietų Lietuva, miestelio dvasią išsaugojęs Alytus su jo gyventojais. Siužetinę intrigą kuria protagonisto ir šios terpės santykiai, kupini asmeninių monologų, emocinių kibirkščių ir kitokių nutikimų.

Kostas Poškus Ori miestelėno senatvė 2012

Pertraukėlei šiokios tokios statistikos:

  • knygoje yra 206 puslapių
  • į tuos puslapius surašytos 22 istorijos (pasakojimai) + neilga pratarmė ("... Tegul ateities istorikai į šiuos pasakojimus nežiūrės pernelyg rimtai kaip į dokumentais patvirtintą metraštį, nes daugelis faktų yra netikslūs, pritempti prie autoriui patogios fabulos, gerai, kai kurių jų nežinant, sugalvoti ar laisvai interpretuoti..." (p. 9)). 
  • esama 20 piešinių
Keli žodžiai apie knygos atsiradimo aplinkybes, priešistorę ir panašiai. Net nežinau, kas pastūmėjo Kostą Poškų rašyti tekstus. Atsirado tai kažkaip savaime. Jis ir anksčiau tai darydavo - organizuodamas parodas, kad ir Alytaus kraštotyros muziejuje, visuomet pildavo joms anotacijas, nedideles apžvalgas. Tame pačiame muziejuje rašė ir parengė dvi knygas - apie medinę liaudišką skulptūrą ir juostas. Tad tai nėra pirmojo knyga... Didelė dalis šioje knygoje sudėtų tekstų buvo publikuoti "Šiaurės Atėnuose", taip pat vietinėje - Alytaus spaudoje. O paskui kažkaip automatiškai pasipylė pasakojimai. Pamenu pirmąjį, kurptą pirmajame šeimos kompiuteryje (blerbusiame kaip skalbiamoji mašina ir kartas nuo karto savaime, kaprizingai išsijunginėjusiame), prasidėjusį žodžiais "Stebiu kaimyno Serafimo mėsinius vištinus. Rudenį jie iškeliaus į užsitarnauto poilsio vietas - stiklainius...". Ar kažkaip panašiai - buvo net keli nuolat perrašomi variantai, cituoju iš atminties, nes vis slapta paskaitinėdavau rašomą ilgą, į romaną ar bent Marko Aurelijaus savirefleksinį traktatą pretendavusį opusą. Vėliau rašmenys pylėsi lyg patys...

Kostas Poškus Gyvenimas prie sugriauto geležinkelio pylimo 2015 (knygoje nėra)
Keli žodžiai apie knygos maketą. Dizaino autoriai yra vario burnos / idėjų dirbtuvės. Popierius storesnis, kreidinis - jo dėka vaizdai ir tekstai (beje, šriftas labai malonus skaitymui) yra tiesiog sulipę vienas su kitu. Formatas - liuksusinis, kažkas tarp Biblijos ir maldaknygės, telefonų knygos ir dienoraščio. Jaukus, albuminis (nuo sąvokos "šeimyninis albumas") variantas minkštais viršeliais ir be jokio oficiozo. 

Vėlgi apie tą "Alytietišką odisėją" - abi Homero poemos buvo "apdovanotos" net 24 giesmėmis - tad skirtumas čia nelabai ir didelis. KP keliauja iš N miestelio į Alytų, iš mitinės vaikystės į savo rašymo dienas, sutikdamas dievus, pusdievius, herojus ir paprastus mirtinguosius - tokius, kaip Baltasis katinas, Leninas, Jonas iš Liejyklos, futbolininkas Špykis. 

Atskiri pasakojimai keičia punktyrais, intervalais vienas kitą savo temomis ir nuotaikomis. Vieni jų - labiau antropologiniai (iš papročių ir apeigų), kiti - istoriniai (faktai, pavyzdžiui, kad ir apie Alytaus liejyklą ar skerdyklą), kiti - asmeniniai-biografiniai ("Aš piešiau Leniną"). Kiti - refleksiniai, aprašomieji, traukiantys savo plepumu ir rimtumu. Iš tokių man pačiam asmeniškai ypač sukrečiantis, paskutiniuoju (iš tiesų - fiziškai, jis yra galinis), kulminaciniu akordu sugrojantis "Vasara kaip traukinys":

"Vasara yra tas metų laikas, kurio visai nėra mūsų šiek tiek į Šiaurę pasidavusiuose kraštuose. Jos lauki lauki, kai neturi vilties sulaukti, ji ateina su savo netikėtais karščiais, savo dar labiau netikėtomis liūtimis. Vasara man primena gatvėje sutiktą gražią nepažįstamą moterį. Liekną, paslaptingą. Žaviesi jos nepriekaištingomis kūno formomis, aprangos stiliumi, pamatęs gilias akis ir dar gilesnę iškirptę ištirpsti lyg mažvaikis. O ji aristokratiškais pirštais išlavintu judesiu prie ausies pakelia telefoną ir tada tau pasidaro labai nuobodu." (p. 199-200).

Arba dar - šiek tiek rimtesnė dalis (pati pradžia):

"Il­gai lauk­tas, vė­luo­jan­tis, bet vi­sa­dos ne­ti­kė­tas. Sva­jo­ta, kaip ja­me sė­dė­si ir iš briau­no­tos stik­li­nės barš­kan­čiais dan­ti­mis ger­si sil­pną, bet kaž­ko­dėl ska­nią ar­ba­tą (so­vie­ti­nis va­rian­tas) ar­ba ap­žiū­ri­nė­si sa­vą­sias at­si­skai­ty­mo kor­te­les, ge­rai ži­no­da­mas, kad ten nie­ko nė­ra, bet, duok Die­ve, gal at­si­ti­ko ste­buk­las ir kas nors at­si­ra­do (va­ka­rie­tiš­kas va­rian­tas). Ta­da švel­nus mo­te­riš­kas bal­sas pra­neš, kad trau­ki­nys pa­sie­kė taš­ką, ku­ria­me, nors ta­vęs nie­kas ne­lau­kia, pri­va­lė­si iš­lip­ti. Pa­gal pa­sau­li­nio ro­ma­no ir ki­no ge­riau­sias kli­šes iš­lip­si, pa­sta­ty­si krep­šį ant pe­ro­no, bu­ku žvilgs­niu pa­ly­dė­si tam­so­je iš­nyks­tan­čias nu­va­žiuo­jan­čio trau­ki­nio švie­sas, pe­ri­fe­ri­ne re­ga ste­bė­si mo­te­rį, ku­rią trau­ki­ny­je aki­mis nu­ren­gi­nė­jai, nors, su­ža­din­da­mas vi­są fan­ta­zi­ją, lyg ana­to­mi­jos va­do­vė­ly­je ma­tei tik­tai kaž­ko­kią ho­mo­mor­fi­nę bū­ty­bę, ir ją su­tin­kan­tį vy­rą. Vie­na aki­mi ste­bė­si pa­ju­dė­ju­sį trau­ki­nį, ki­ta – į si­dab­ri­nį au­to­mo­bi­lį sė­dan­čią po­re­lę: „Mie­lo­ji, grį­žai. Šam­pa­nas ta­vo su­grį­ži­mui.“ Ta­da nu­si­spjau­si, bet pa­gal­vo­si, kad ir ba­na­ly­bės kar­tais yra gra­žios. Lyg ame­ri­ko­niš­kų ar skan­di­na­viš­kų mo­kyk­lų ro­ma­nis­čių su­kur­tuo­se ro­ma­nuo­se. Nors žiū­rint iš ša­lies pui­ku, ta­vo­ji anks­tes­nė pa­tir­tis kuž­da į au­sį, kad tai nė­ra vi­siš­ka tei­sy­bė. O ką da­ry­ti to­liau?" (p. 199).


Galvoju, kad man gražu tai todėl, kad tai iš tiesų yra universalu - toks amžinasis Odisėjo mitas, pasikartojantis pasakojimas - tik kitoje vietoje, kitame laike ir kito pasakotojo lūpomis...

Kostas Poškus Odisėjo sugrįžimas į Itakę 2012 (knygoje nėra)
 Tai tiek...


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą