Štai ji - tapyba. Kęstutis Lupeikis

Pradžioje pakalbėkime apie hardkorą.

Hardkoras (nuo angliško "žiaurus", "sunkus") muzikoje - tai intensyvesnė pankroko forma, kuriai būdingas greitas tempas ir piktokas, dažnai socialiai angažuotas arba personalinę neviltį (ir panašias būsenas) išreiškiantis beveik išrėkiamų, išriaumojamų žodžių turinys.

Šio teksto atsiradimą sąlygojo LDS galerijos languose pamatytas K. Lupeikio parodos eksponavimo procesas (tarpinė fazė).

Būtent tokia man regisi (ir girdisi) Kęstučio Lupeikio tapyba. Vizualiai ji tartum gana paprasta... O kaip kitaip - juk menininkas naudoja elementarias formas, abstrahuotus pavidalus, kuriuos iš savo sąmonės (ar ir pasąmonės) dažų ir gesto - agresyvaus, energingo, būdu.

Čia intensyviai dar veikia ir spalva - dominuojantys žemiški deriniai kontrastuoja su baltomis plokštumomis, suteikiančiomis pavidalams monumentalius siluetus ir fizinį svorį.

Telefoninis fotografavimas su savo išplaukimu irgi tik į naudą - tie tos tapybinės dėmės ir yra visa esmė. Tapybinis įsiūtis, aistra ir virpėjimas. 

Belieka pridurti, kad K. Lupeikis yra pats tapybiškiausias iš šiuolaikinių lietuvių architektų. Ir architektoniškiausias iš šiuolaikinių lietuvių tapytojų. Jeigu kada nors steigčiau Abstrakčiojo matymo centrą (tokią instituciją, kuri šviestų abstrakčios kūrybos ir jos suvokimo idėjas - nes mūsuose net ponai menininkai iki šiol nelabai supranta, kas ta abstrakcija ir su "kuo ji valgoma" - pradeda įžiūrinėti visokius motyvus, detales ir panašiai), tai K. Lupeikio tapyba ten užimtų deramą vietą. Nors iš kitos pusės - toji tapyba nėra abstrakti... Nes ar emocijos ir psichologiniai impulsai yra abstraktūs? Jie juk labai realūs, daiktiški, net figūriški. Toks tikras hardkoras....

Vakaro prieblandose šmėkščiojantys praeiviai kažkaip labai gerai sulimpa su K. Lupeikio tapyba languose.