Vieną gražią pavasario dieną,
eidamas iš darbo (jau užrakinęs duris), jo prieigose, už kelių metrų, ant
žolytės pamačiau miegantį žmogų. Paprastai tokie kaip jis yra vadinami
"bomžais". "Bomžu" jis gal ir buvo, tačiau namus turėjo. Gyveno
visai šalia maniškio darbo. Ir ne vienas jis - visa kompanija. Būdavo, ryte
ateini darbuotis ir matai juos, kokius keturis draugiškai miegančius savame
mėšle, šlapime, vėmaluose, užsiklojusius vienu "adijalu". Tikroji
draugystė ir brolybė! Bet tą kartą jis buvo vienas. O aš pagalvojau;
"Netvarka. Taip atvirai drūnyti prie valdiškos įstaigos - nevalia".
Koks nors psichoanalitikas galbūt būtų iššifravęs, jog pasąmoningai pavydžiu jo
laisvei ir gyvenimui ne pagal taisykles ir tvarkaraščius. Gal net būtų teisus...
Nesvarbu. Pabandžiau tą pilietį pažadinti iš saldaus miego gniaužtų.
Paspardžiau į koją, tačiau jis knarkė kaip knarkęs. Pyktelėjęs nusprendžiau
užpilti kibirą vandens. Tačiau netrukus manyje įsijungė humanistas - nors buvo
gegužės pradžia, tačiau vakarai, naktys - vėsios, tad miegalius kažkiek
sušaltų. Pasitenkinau užpylęs stiklinę vandens jam ant veido. Jis (užsimerkęs
ir miegodamas), pakėlė galvą, riebiai nusikeikė ir energingai pirštu išsivalė
ausies ertmėn patekusį vandenį. Tuomet vėl užknarkė. "Na, viskas, kviečiu
mentus", - tariau jam. Žodis "mentas" man nepatinka tiek dėl
slaviškos etimologijos, tiek dėl sovietinio turinio, tačiau žinojau, jog
publika, kuriai adresavau šį terminą, kultūringesnių sąvokų nelabai suvokia. Po
kokių penkiolikos minučių atvažiavo ekipažas - šviesiaplaukė mergina, plaukus
susisegusi į uodegą ir rambus vaikinas. Pirmoji valkatą pajudino (prieš tai
užsimovusi gumines pirštines) moteris. "Bomžas" eilinį kartą
nusikeikė, pasiųsdamas pareigūnę jai nederančiomis kryptimis. Tuomet darbo
ėmėsi porininkas. Vėlgi su guminėmis pirštinėmis. Jis niuktelėjo alkūne
subjektui į nugarą, tuomet stvėrė už pakarpos ir pradėjo tempti auką į
automobilį ("Teks vežtis"). Pasirodo, sulaikytasis buvo apsišikęs iki
ausų - ne iš policijos baimės, o iš begalinės palaimos pavartojus
"rašalo". Tai liudijo iki kelių nusmukusios kelnės ir nuosavu mėšlu
išteptas jo kūnelis. "Gal jums ką nors patiesti automobilyje?" -
paslaugiai ir draugiškai paklausiau, galvodamas, kad darbovietėje aptikčiau
kokį nereikalingą polietileno gabalą. "Nereikia, užpakalinė sėdynė yra
plastikinė, paskui mes ją nuplauname su šlanga", - atsisakė pareigūnai, liūdnai prisipažindami, -
"svarbiausia iškęsti smarvę transportavimo metu". Atidarytais
automobilio langais ir perkreiptais (ne dėl liūdesio - tiesiog dėl smarvės)
veidais jie ir paliko tą nuodėmingą Senamiesčio kiemelį. Veidmainingai
šypsodamasis (nes kažkodėl pasidarė labai linksma) jiems palinkėjau gražios
dienos ir sėkmingos tarnybos. O pats, grįžęs namo, savo mažamečiams vaikams
griežtai prigrasinau - tik nesugalvokite užaugę tapti policininkais!
 |
| Bankininko butas. Prajuokino ta drabužių kabyklėlė dešinėje - mūsų namuose yra panaši, bet geresnė (ant šios daug drabužių nesukabinsi - sulūš). |
 |
| Kaip atskirti bankininką nuo menininko? Menininkas su batais miega, bankininkas juos nusiauna... |
Visa ši tirada, pamokantis
pasakojimas yra tiesiogiai susijęs su mistinės grupės Raptor contemporary instaliuotu (mačiau būtent tokiu, o ne
performatyviu, pavidalu) kūriniu „Akademijos“ galerijoje (Vilniuje), kurios II
aukšte buvo perkelta (copy-paste) principu dalis banko tarnautojo Vytenio
Lapinsko namų aplinkos. „Bytovucha“, apie kurią koks nors Nietzsche pasakytų:
„Žmogiška, pernelyg žmogiška!“. Esmė slypi tame, kad savo nepilnamečius
vaikus, skatindamas nedirbti policininkais ar (juo labiau) menininkais (kam tas
vargas?) kreipiu į tiesios – bankininkystės kelią. Jaunesnysis sūnus (jam dabar
7-eri) žodžiais lyg ir pateisina viltis (jis juk nori „daug pinigų“ – tam, kad
galėtų nusipirkti išmanųjį telefoną, kompiuterinių žaidimų ir saldainių.
Vienuolikmetė duktė provokacijoms nepasiduoda – kažkodėl nori tapti
„tapybininke“. Apžiūrėjęs parodą su bankininko buities atributais, nebuvau
sužavėtas. Viskas tas pats, kaip ir pas mus – paprastas mirtinguosius. Žinoma,
sužavėjo tvarkingai į batus suskirstyti ir suklasifikuoti batai (matyt, tąja
tvarka ekonomistai ir skiriasi nuo humanitarų), nieko nepasakysiu apie bet
kokias knygas arba realistinius paveiksliukus, nuramsčiusius sienas. Tamsusis
kambarėlis – puikus. Nors mūsiškiuose namuose tokio nėra (gal tai ir yra
bankinės gerovės požymis?). Tik vienintelis dalykas, rodantis bankininko
priklausomybę aukštesniam socialiniam sluoksniui, yra įspūdingas (čia remčiausi
savo sūnaus – potencialaus bankininko, skonio receptoriais) LEGO konstruktorius – laivas (svetainės
sektoriuje). Žinau, kokie pinigai yra kišami į tuos niekingus plastmasės
gabalėlius. Tad turbūt tai yra vienintelė matytoji priežastis, dėl kurios
grįžęs namo, savo vaikams (visa laimė, jog jie nematė to meninio įvykio)
nepasakiau: „Tik nesugalvokite užaugę tapti bankininkais!“.
 |
| Čia jau "pa našomu" |
 |
| Žavusis tamsusis kambarėlis |
 |
| Bankininko žaislai |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą