Palyginimas (būkime atviri) gana nevykęs - nes nėra nei jokių kovų, nei žūčių, nei Termopilų. Ir turime ne 300 spartiečių, o tik mažiau Vilniaus skulptorių. Kalbame apie Šv. Jono gatvės galeriją ir jos protagonistus - LDS (kodėl vis norisi rašyti LSD?) aštuoniasdešimtmečio minėtojus. Bet vizuali asociacija su spartiečiais ir Termopilais turbūt yra neatsitiktinė. Sportiškiausių Lietuvos menininkų rinkimuose skulptoriai turbūt pelnytų visas įmanomas prizines vietas (ir auksą, ir sidabrą, ir bronzą - gal net gipsą bei granitą...) - nes juk jų platūs pečiai, raumeningos rankos ir tvirtos krūtinės be didesnės konkurencijos nukonkuruotų distrofiškus konceptualistus ar psichologiškai nestabilius tapytojus. Su Termopilais toji asociacija taip pat formuojasi neatsitiktinai - siaurose ir ankštose, labirintinėse galerijos išdėstytos skulptūros (iš Lietuvos dailininkų sąjungos fondų, asmeninių rinkinių ir kitokių muziejų) regisi tartum pasiklydusios ankštuose kalnų tarpekliuose. Belieka pridurti, jog persų vaidmenį čia atlieka žiūrovai, o išdaviko Efialto (to piliečio, kurie persams parodė kitą takelį kalnuose, leidusį iš nugaros smogti Leonidui ir jo kariams) rolė atitenka dailės kritikams - jie juk visuomet menininkams smogia į tarpumentę arba paširdžius savo klastingais teiginiais ir minkliais tekstais!
Ką iš tų spartiečių rekomenduočiau (tai yra - kas patinka man ir kuriam iš jų su malonumu durčiau į nugarą - nes toks juk mano darbas...)? Dedu visiško atsitiktinumo (batalinio chaoso) principu - neskirstant pirmos, antros ir kitokios vietų. Tačiau pats kompiuteris sugeneravo abėcėlinį principą (ir gal taip yra objektyviausia).
Malonus Skaitytojas, be abejo, įsitikins, jog šių eilučių autorius savo pasirinkimu atstovauja gana tradiciniam požiūriui į trimatį meno porūšį. Kita vertus, pačioje kolekcijoje taip pat dominuoja analogiškas (šiek tiek muziejinis, "fondinis") principas...
 |
Ališanka.
Šis autorius man imponuoja pirmapradžiu vitališkumu ir lyrizmu (bet ne sentimentalizmu). |
 |
Ambraziūnas.
Dar nematytas portretas iš mitologinio Justino Mikučio ("Jusčio" - mąstytojo, padariusio įtaką ne vienai menininkui kartai) ikonografijos. |
 |
Erminas.
Vienas konceptualiausių ir daugiausiai žadančių iš jaunesniųjų. Turintis savo kalbą ir mąstymą. |
 |
Jaroševaitė.
Argi ne puiki ši moteriškė? |
 |
Kučas.
Šiam kūriniui suteikčiau laurų vien jau už puikų "sukibimą" su erdve. O ir figūrėlė (it iš etruskų meno) - žavi. |
 |
Kvintas.
Darbas pavadinimu "Langas". Ką gali skulptorius ir žmogaus kūnas. |
 |
| Centre - Karalius, šonuose - kiti klasikai: kairėje - Kuzma, dešinėje - Mikėnas. |
 |
| Štai, kad ir Mikėnas. Vis tik jis yra klasikas (visomis prasmėmis). Šiek tiek asimetriškas veidas įpučia gyvybės, apibendrintos formos suteikia visuotinumo bei amžinumo. |
 |
Venclovas.
Mėgau ir mėgstu šį skulptorių. Jis apgauna medžiagą ir žiūrovą - o kas nemėgsta apgaulių (ypač savo adresu)? |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą