Ką daryti be "mobiliako", ką daryti tamsoje?

Papasakosiu vieną darbinę istoriją...

Dirbu Vilniaus dailės akademijos muziejuje, kuriam yra pavaldžios ir parodinės "Titaniko" salės. O muziejai (net akademiniai), kaip žinome, pirmadieniais nedirba. Toks jau tas muziejinis kanonas... Bet paprastai neveikia tik ekspozicinės erdvės (taigi - ir "Titanikas"), administracija, personalas, kolektyvas darbuojasi, pluša iš peties net ir pirmadieniais. Taigi, slenka lapkritiškai tamsi pirmadienio popietė. Sėdžiu aš vienas kabinete prie kompiuterio (o kaipgi kitaip?). Staigia garsiai atsidaro durys ir įeina moteris, klausdama - atsiprašau, ne klausdama, o teigdama, deklaruodama:

- Jūs pirmadieniais nedirbate? Bet noriu patekti į parodą!

(Kaip tik vyko 7-oji tarptautinė dailininko knygos trienalė, kuruojama profesoriaus Kęstučio Vasiliūno).

Damai kaip įmanoma mandagiau ir kultūringiau pasakiau, jog "pirmadieniais nedirbame", tiksliau - pirmadieniais parodos neveikia.

- Nesvarbu, - ji iš karto atrėžė man, - mūsų laukia apie trisdešimt. Vaikai. Mokiniai. Mes dalyvaujame projekte.

Pagalvojau, kad nebūtina man jaustis biurokratiniu šikniumi ir galiu savo subinę nunešti iki salės, maloniai atrakinti duris ir parodyti bręstančiam jaunimui, ką iš knygų gali nuveikti patyrę bei mažiau patyrę (jaunesni) menininkai.

Taip ir atsitiko.

Visas būrys tuščiomis, stiklinėmis akimis įsiveržė į parodinę erdvę, mokytojai valdingu balsu šaukiant:

- Mokiniai, o dabar išsirinkite po tris knygas, jas nusifotografuokite, paskui turėsite aprašyti ir pristatyti! Toks mūsų projektas!!!

Tuoj pat, po kelių sekundžių ji žaibo greitumu pralėkė per sales beveik rėkdama:

- Man tai patinka šita, šita ir dar šita knygos!

Ji dar pabaksnojo pirštu į savo favoritinius dailininkų knyginius objektus.

Vaikai, žinoma, (ne visi, bet dauguma) nusekė iš paskos, pliauškindami telefonais.

Nepedagogiškai pasielgiau (įsivaizduodamas, kad juokauju), garsiai pastebėdamas, jog pedagogė diktavo savo valią ir skonį, parodydama tai, kas jai patinka. Bet niekas manęs negirdėjo. Vaikai jau buvo nusifotografavę po tris knygas ir nešė muilą iš "Titaniko". Tartum tikros žiurkytės iš skęstančio laivo.

Nekenčiu žodžio "projektas" ir tų, kurie juos "kuria", "daro", "dalyvauja". Dar labiau, nuo mokyklos laikų nemėgstu formalaus požiūrio į mokymo procesą. Ačiū pedagoginiam Dievui (turbūt Atėnei ar Apolonui?), kad ne visi tokie yra mokytojai, dalyvaujantys projektuose dėl pliusiuko ar varnelės...

Bet ne apie tai. Visiems smagiai bėgant iš apžiūrėtos parodos (virš 100 kūrinių buvo peržiūrėti per dvi-tris minutes - net ne peržiūrėti - tik nufotografuoti), vienas berniukas priėjo prie mokytojos ir pasakė:

- Aš negalėsiu dalyvauti projekte.

- Kodėl???

- Neturiu telefono, kuris fotografuoja, nei fotoaparato.

- Tai paprašyk draugo, kad jis nufotografuotų, o paskui galėsite kartu projekte dalyvauti!!!

- Ne, jis irgi negali.

Čia manyje įsijungė edukologas ir tiek mokytojai, tiek tam vaikui papasakojau savo sunkaus gyvenimo istoriją - kaip savo kaip dailės kritiko karjerą pradėjau dar "balanos gadynėje", kuomet kompiuteris buvo gana retas dalykas, kameras turėjo tik fotomenininkai (nors jų menininkais niekas niekuomet rimtai ir ne traktavo - tik paskui jie sugebėjo kažkaip susireikšminti), o pagrindinis kritiko darbo įrankis buvo galva (tiksliau - atmintis, nes galva gali dirbti ir boksininkas), pieštukas ar kitoks rašiklis, popieriaus skiautė (paminėjau tauresnį bloknoto reiškinį). Tam vaikui pats įsakmiai tariau:

- Išsirink, kas tau patinka ir nusipiešk, jeigu nepameni.

Jis taip ir padarė... Tiesą sakant, pradžioje galvojau, kad šiame pirmadieniniame projekte dalyvauja kažkurios dailės mokyklos auklėtiniai. Todėl ir liepiau nusipiešti. Bet ten buvo anglų kalbos mokytoja iš paprastos vidurinės ar progimnazijos. Na, tas vaikas užtruko visą pusvalandį parodoje (ne dvi minutes). Ir vien dėl to vertėjo atidaryti "Titaniko" duris! (Be to, jis dar paklausė, eskizuodamasis vieną iš savo išsirinktų objektų, kas yra "Akrilas" - kirčiuoti A didžiąją, tad išaiškinome jam apie sintetinius dažus ir jų panaudojimo galimybes buityje bei mene).

Visa ši ilga istorija iš tiesų yra skirta Austės Jurgelionytės-Varnės parodai (tfu, vos neparašiau "projektui") "Vija" (visas reikalas vyksta "Artifex" galerijoje). Smulkiai neaprašinėsiu - kaip ten kas yra (pasižiūrėkite patys, juolab, įdėjau keletą fotografijų). Tiesiog Austė yra tekstilės mokslus baigusi menininkė. "Baltų kandžių" - tokios tekstilininkių grupuotės, narė. Ne tik audžianti, pinanti, velianti, bet ir konceptualizuojanti, animuojanti, technologizuojanti tekstilę. Jos (kaip ir jos kolegių/kolegų) dėka tekstilė jau seniai yra tapusi interdisciplinine raiška. Ši paroda (vėl vos neparašiau - "projektas"!) irgi yra tokia. Esama čia ir kino, ir scenografijos, ir performanso ar akcijos elementų, bruožų, aspektų. Bet esmė slypi rituale - tame siūlų sukime, jų vijime. Pamenu, sovietiniais laikais (tada praėjo šių eilučių autoriaus nelengva vaikystė) mano mama darė tą patį. O juk viso to ištakos slypi dar senesniuose laikuose. Dabar, kai galutinai įsisiautėjo tamsos metas (projektas, oi - paroda, buvo prasidėjo tik po Vėlinių, lapkričio 3 dieną), vakarai tapo ilgi, dienos trumpos, naktys - begalinės. Ir aš visuomet pagalvoju - o ką anais laikais, toje tikrojoje balanos gadynėje, veikdavo žmonės? Elektros nebuvo, interneto ar televizoriaus - tuo labiau. Įsivaizduokite save sėdinčius tamsiose bakūžėse, dūminėse krosnyse ar varganuose židiniuose spragsint malkoms, kylant sprangiems dūmams? Ką darytumėte jūs? Tie projekte dalyvaujančios mokytojos auklėtiniai turbūt pražūtų - nes neturėtų mobiliųjų telefonų :) Bet esmė slypi tame, kad Austė puikiai inscenizavo erdvę, suteikdama keliems "Artifex" kambarėliams anų laikų trobesio pavidalus, aktualizavo senu ritualus ir pateikė tai kaip nuolatinę žmogišką būseną (bent jau mūsų platumose), kurios nepakeitė nei projektai, nei "mobiliakai" (tegul jie ir kuria tokią iliuziją).

Veikimo principas labai paprastas - tartum šešėlių teatre iš Indonezijos. Už uždangos matyti pačios autorės (Austės) siluetas. Ji monotoniškai veja siūlus, kartais pagreitindama tempą, kartais sulėtindama - it kokiame čečėnų karo šokyje.
Tamsa, apėmusi, apglėbusi visą instaliaciją, yra vietoje ir laike - vėl pakartosiu, kad taip ir įsivaizduoju tamsos depresijoje bei sezoninėje melancholijoje paskendusius Šiaurės žmones (suomiai net turi žodį tai žiemos tamsai nusakyti - Kaamos). Tuomet jie vydavo siūlus, pešdavo plunksnas, verpdavo vilną. Galop - pasakodavo pasakas ir padavimus. Žodžiu - toks būsenos aktualizavimas...

Kitoje pusėje matyti visa "virtuvė" - projektorius, automatizuotai besisukantis dviračio ratas ir panašiai.
Beje, turint omenyje tai, kad Arturą Varną matau nuolat važiuojantį su dviračiu (čia toks personalizuotos kritikos viražas), tame irgi įžvelgiu metaforą ar asociaciją. Juk taip ir būdavo - tame siūlų vijime ir dalyvaudavo vyrai ar kiti šeimos nariai. Psichoanalitikai a la ponas Sigmundas Freudas čia irgi sugalvotų ką pasakyti - moteris dirba, vyras dviračio ratą suka (viena gera - dirba, kitas blogas - tik linksminasi) arba atvirkščiai - vyrų išnaudojimas ;)

Moralas gali būti dar ir toks - menininkas nuo paprastų žmonių skiriasi tuo, kad nepasimestų ir neturėdamas mobiliako (kad ir tamsoje) - jis tiesiog meditatyviai vytų siūlus (it mūsų protėviai senais, gerais, tamsiais laikais). Bet papildomos technologijos niekuomet "nepamaišytų", ar ne? (Šį retorinį klausimą skiriu visiems ir konkrečiai Zygmuntui Baumanui).

Papildomoje erdvėje esanti ši "tapisterija" galėtų būti kuo geriausia iliustracija tam berniukui su mobiliu telefonu.
Arba dar - siūlas kaip kelio simbolis, dviratis - priemonė jam įveikti. Gyvenimo siūlai (Moiros etc.) ir mums Likimo įduoti dviračiai jiems sukti...