Grigaliūnas ir Galilėjus, arba apie vaizdinę didybę

Lyginti Grigaliūną su Galilėjumi norisi lyg ir savaime (sakykime, vien dėl to, jog abiejų pavardės prasideda iš raidės G), tačiau ir šiek tiek argumentuotai, nes juos abu – labai tolimus ir skirtingus jungia vienas esminis dalykas – prisilietimas prie Didybės. Nespekuliuosime etinėmis ar estetinėmis kategorijomis, kadangi Didybę suvoksime ontologiškai. Ir priminsime, jog Galilėjus tiesiogiai susidūrė su erdve – Kosmosu, į kurį stebeilydavosi savo paties sukurto teleskopo pagalba, o Grigaliūnas turi tiesioginių sąsajų su laiku, tiksliau – Istorija (beveik kiekvieną dieną matau jį ryte įeinantį į Ypatingąjį archyvą ir vakare išeinantį iš jo). O tai jau kažkiek savaime tuos asmenis daro didingais. Didingais juos daro bent jau ta mokslinė sistematizavimo ir klasifikavimo aistra, kurios dėka Galilėjus surašinėjo Mėnulio kalnus ar Veneros fazes, o Grigaliūnas leidžia savąją Atminties kolekciją, kurioje dabar pirmuoju smuiku groja Vaizdų archyvas. 2015 metais pasirodė Sąsiuvinis Nr. 1, kuriame buvo išleisti vaizdai, surinkti iš 1940-41 m. baudžiamųjų bylų, o 2016 metų pradžioje išleistas Sąsiuvinis Nr. 2 su vizualine medžiaga iš Lietuvos ypatingajame archyve saugomų 1944 metų bylų (su V.Kinčinaičio, R.Mikučionytės, A.E.Puišytės, E.Ulčickaitės, A.Petrauskienės tekstais).

Kalbu apie Sąsiuvinį Nr. 2, nes jį šiuo metu vartydamas, turiu po ranka. Kame slypi jo didybė? Galima netgi kalbėti kitaip – smogiamoji jėga. Pačiame vaizde, tiksliau – vaizdų mozaikoje, nes 175 puslapiuose yra pridėta, tiesiog prifarširuota įvairaus pobūdžio nuotraukų. Nuo portretinių iki grupinių, nuo reportažinių iki peizažinių. Iš pirmo žvilgsnio – jų niekas nejungia. Iš kito pirmo žvilgsnio – viskas atrodo labai nekalta, netgi nuobodu – čia adresuoju tiems, kurie nemėgsta šeimyninių albumų peržiūrų (man, beje, jos visuomet patikdavo, nes vartant net menkai pažįstamų asmenų giminės aplankus su nežinomais veikėjais įvairiose situacijose, pradeda pažinti iki tol neperprastus gyvenimus). Bet viską keičia viena, atrodytų nereikšminga detalė – žinojimas, kad visos šios nuotraukos prieš kelis dešimtmečius veikė kaip įkalčiai, kaip vienas iš kaltinamosios medžiagos komponentų, kurių dėka gyvenimai buvo negrįžtamai pakeisti, sutrypti, sužaloti, sunaikinti.

Šiame atvarte mane labiausiai veikia du vyrai prie kontraforso, moteris Gedimino bokšto (ir Šliosbergo namo) fone, tas akiniuotas vyras su dukrele

Vienas labai artimas žmogus turi fenomenalų požymį atskirti iš fotografijos – ar joje užfiksuotas žmogus yra miręs. „Kažkas būna užrašyta ant jo veido, ant jo akių“, – aiškina. Tas žmogus negali tiesiog fiziškai vartyti nei Sąsiuvinio Nr. 1, nei Nr. 2. Juolab ir kitų K. Grigaliūno veikalų. Dėl elementaraus dalyko - tiesiogiai jaučiamo Mirties alsavimo.

 

Istorijos slinktis vartant Sąsiuvinį Nr. 2 ypatingai ryški nagrinėjant uniformų pokyčius. Čia, regis, dar Nepriklausomos (ar jau pusiau priklausomos - iš 1939-1940-ųjų) Lietuvos mundurai

Lietuviški prisiminimai iš Rytų fronto

Žmogus raudonarmiečio miline

Istoriškai (tą pastebėjo Sąsiuvinio Nr. 2 pristatyme Vilniaus knygų mugės metu istorikė Aistė Pertrauskienė) šis leidinys yra įdomus, vertingas ir reikšmingas dar ir tuo, jog žymi Lietuvos istorijai ypatingai sunkius metus. Pusę metų kraštas buvo valdomas Hitlerio, jau kitą pusę – „prie ruso“. Regisi, kad tuomet su Lietuvos žydų sunaikinimu buvo kaip ir apsiprasta, tai jau buvo tapę visiškai nesena praeitimi, apie kurią gyviesiems tiesiog nesinorėjo galvoti (ar koks psichologas negalėtų čia kalbėti apie potrauminį sindromą?), tūkstančiai tautiečių ir buvusiųjų bendrapiliečių pasitraukė į Vakarus, juos keitė iš Rytų atslinkusios raudonarmiečių armijos, paskui jas – suvargę, savųjų ir svetimųjų išvarginti sovietiniai piliečiai.

 

 

Ypač makabriškos (Likimo požiūriu) tokios fotografijos, skirtos draugystei, bičiulystei, meilei

Politinė situacija, visas istorinis gyvenimų fonas, vienai totalitarinei sistemai keičiant kitą, labai keitėsi. Tačiau paradoksas, leidžiantis vėlgi kalbėti apie Galilėjaus ir Grigaliūno sąsajas yra toks, jog daugelyje tų bylų fotografijų nieko panašaus nesijaučia. Visas fenomenas primena žiūrėjimą į tolimas, už daugybės šviesmečių nuo mūsų skriejančias žvaigždes – tai ką matome, tas švieseles, mena ankstesnes tų dangaus kūnų būsenas. Panašiai su šiuo Sąsiuviniu Nr. 2 – ne vienoje nuotraukoje matome idiliškus vaizdelius iš paskutiniųjų Nepriklausomybės metų (daugelyje „Vilnius jau mūsų, tačiau mes – rusų“), kitur – nacių okupacija, bet dar nesustabdomo Wehrmachto veržimosi į Rytus periodas, nes po Stalingrado nebe taip pasitikinčiai šviesdavo ir šypsenos vokiečių ar jiems talkinusių lietuvių veiduose.

 

Kartais detalės atskleidžia įdomių dalykų - kaip šioje fotografijoje ant trobos sienos išpiešta svastika

Nekalbu, kad visi šie vaizdai, pakomentuoti tik trumpu bylos numeriu (ausyse tiesiog skamba viešumoje daug nekalbančio Kęstučio Grigaliūno tembras) turėtų dominti politikos ar net kultūros istoriką. Esama čia įdomių detalių, svarbių faktinių-ikonografinių fragmentų, atspindinčių kaip trumpojo prieškario, karo metų žmonės rengėsi, maitinosi, linksminosi, gedėjo, buvo įsiurbti didžiųjų Istorijos mėsmalės menčių. Po Sąsiuvinio Nr. 1 viena istorikė per se (akademiškai kabinetinė, kuriai be galo svarbus tikslumas) beveik isteriškai privataus pokalbio metu man rėkė, kad: „Negalima taip daryti!“. Esą, negalima taip „nemoksliškai“ pateikti tokios medžiagos ir naudotis ja kaip menininkui (dar gerai, kad nepasakė „krautis politinį ar kokį mentalinį kapitalą“).

 

Kai kurios nuotraukos yra kuo tikriausi reportažai - kelių momentų fiksacijos (kaip ta porelė kairiajame kampe), kitur - žmonių grupė Vilniaus Katedros. Arba toji nuotrauka dešiniajame apatiniame kampe - kur moteris su skarele seka dvi damas, einančias gatve link TELEFONO būdelės - superinis reportažas!

O man regis, kad galima ir net labai! Pirmas dalykas, tai asmeninė Kęstučio Grigaliūno kaip tyrėjo ir kūrėjo pozicija. Tie, kurie įsivaizduoja, jog reikia viską daryti kitaip, tegul bent nueina į archyvus ir sugeba įtaigiai pateikti, perteikti, pasinaudoti ten esančia medžiaga. Nes neskaitomų monografijų prirašyta yra tūkstančiais. Be to, Rūtos Vanagaitės knygos atvejis (štai ir negalima jo nepaminėti) rodo, jog apie skaudulius kalbėti būtina ir net reikia. Ilgiau neišoperuojamas skaudulys vis tiek prasiverš su dar didesniu dilgėjimu ir pūlių smarve. Tačiau kartais emocingi (bet ne visuomet išmaningi) komentarai daug ką tik sugadina (ką Vanagaitės atveju taikliai pastebėjo Vidmantas Valiušaitis). Grigaliūno lakoniškumas šiuo atveju suveikia kur kas stipriau. Kita vertus, Grigaliūno meninė veikla, tas meninis tyrimas yra kur kas daugiau nei nuobodumu trenkianti akademinė monografija. Nesiginčiju, kad tai (akademinis požiūris) yra labai reikalinga, tačiau menas, vaikščiojantis egzistencinėmis ašmenimis ir nenupudruojantis jų emociniu patosu ar, atvirkščiai, neatbukinantis pseudomokslingumu, yra kur kas paveikesnis. Tai yra lygiai tas pat, kaip tiesiogiai stebėti Jupiterio palydovus ar Saulės dėmes. Arba tyloje vartyti savo šeimos (juk tauta ir yra didelė šeima – galbūt Vydūnas nebuvo toks neteisus?) albumus ir viską suprasti be nereikalingų žodžių...