Seni geri pažįstami arba koja be bato: lietuvių tapyba Estijoje

Kuruojama reprezentacinė paroda yra "kietas riešutėlis". Kuo tikriausiu akmeniu tas riešutėlis virsta tuomet, kai tai būna "'kuruojama' institucine paroda" ("kuruojama" įdėjau į kabutes todėl, kad institucinės parodos kuratorius visuomet veikia ir egzistuoja kaip tam tikras vergas, tarnas ar tiesiog kekšė, vykdantis tam tikrų institucijos sraigtinių klerkų užgaidas ir kaprizus - sakau, rašau tai, kliaudamasis savo asmenine patirtimi).

Na, tad šiuo atveju tik tereikia pasidžiaugti, jog tai nebuvo institucinė paroda. Nors ir vyko labai svarbioje Estijos menui įstaigoje - Tartu Kunstimaja ("Tartu dailininkų sąjungos") galerijoje. Tačiau visą projektą inicijavo du laisvi ir nepriklausomi, su Estija ir Lietuva susiję, savotiškais tarpininkais, grandimis, jungtimis tarp dviejų Baltijos šalių veikiantys menininkai - Miglė Kosinskaitė ir Peeter Krosmann. Nežinau, kuris iš jų buvo svarbesnis - manau, kad veikta tandemo principu, tačiau jie atliko didelį darbą - reprezentavo Lietuvos tapybą Estijoje.

Tai daro įspūdį, nes skamba kaip fantastika. Tūlas lietuvis jaučia estišką kompleksą - kompleksuoja prieš "mus aplenkusius" estus (ir tokioje pozicijoje esama tiesos, įsitikinau tuo pats asmeniškai, pabuvojęs Nacionaliniame muziejuje, esančiame tame pačiame Tartu mieste - beje toks nepilnavertiškumo kompleksas egzistuoja ir kai kuriuose iki šiol provincialia "vilniaus-kauno" problematika gyvenančių galvose). Tad LT tapybos reprezentacija EE įpareigoja...

Kuratoriai pristatė estams 12 LT tapybos apaštalų (man asmeniškai visi jie yra seni geri pažįstami - tad pamatyti tokiame, reprezentaciniame kontekste buvo gera patirtis) nuo marginalų (tokių kaip Jūsų nuolankus tarnas) iki, vadinkime juos taip, žvaigždžių - publikai tikrai puikiai žinomų Audriaus ar Broniaus Gražių, Romualdo Balinsko ar Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės beigi tapybiškai charizmatiškojo Andriaus Miežio. Kita vertus, pjūvis buvo išsamus generacijų prasme - čia pamatėme ir Manto Daujoto, Adelės Liepos Kaunaitės ir Rolano Stankūno - trijų entuziastingų "naujosios lietuvių tapybos bangos" (kuri mažai ką bendro turi su šablonine, nuotraukine, mergaitiška - čia būsiu nekorektiškas - kalbu apie tą išstenėtą, negrabiu piešiniu ir sugalvotomis "aktualiomis" meta-kultūrinėmis temomis ir "naratyvu" pasižyminčią tapybą) Katedros (Vilniaus, bet ne bazilikos, o "akadės" - tiesa, Adelė ir Rolanas baigė mokslus VDA Kauno filiale) atstovų darbus. 

Kita vertus, visa tai kaip kokia druska ar pipirai papildė Arvydas Brazdžiūnas-Dusė, Aistė Gabrielė Černiūtė (mano žmona, jeigu kas - ir žinau, kad remiantis elementariais etikos principais neturėčiau jos minėti, tačiau myliu ją kaip tapytoją iki kaulų smegenų ir tikiu ja kaip menininke, kuratore bei kritike iš esmės) ar Giedrė Riškutė.

Tad kokia ta lietuvių tapyba estų akimis?

Vis tik dominuoja ekspresyvusis (susimuliuotas ar ne - kitas, atviras, retorinis klausimas) pradas. Estiškame kontekste tai regisi kaip kokia pagoniškai katalikiška, taip pat barokinė (Šv. Petro ir Povilo bažnyčia bei Pažaislio vienuolynas mūsų kolektyvinėje pasąmonėje paliko ryškiai tapybiškų randų) egzaltacija. Ir taip yra. Tai egzistuoja...

Lietuviška tapyba labiau jausminė nei racionali. Čia nebuvo tų "racionaliai" - iš tiesų dirbtinai kažkokio tariamo aktualumo siekusių tapytojų, ir, manau, kad tai turi daryti įspūdį.

Lietuviškai tapybai iki šiol rūpi spalva - nuo Giedrės Riškutės iki Manto Daujoto, nuo Adelės Liepos Kaunaitės iki Audriaus Gražio. Visiems ji rūpi! Net, turbūt, daltonikams... 

Kolekcija buvo solidi, eksponavimas - pagarbus, ekspozicija - nušlifuota iki to lygio , kuomet negali nei pridėti, nei atimti. 

Pabaigai - prieš peršokant į fotografinį reportažą, pastebėsiu, kad parodos uždarymo metu, kuomet vienas iš kuratorių - Peeteris, vedė ekskursiją po parodą, stebėjau publiką (buvo tikrai solidus susidomėjusių būrelis). Pagalvojau, kad parodas lankančių žmonių veidai nesiskiria. Nesvarbu ar tai būtų Lietuvoje, ar Estijoje, ar kokiame Madagaskare-Gibraltare... Ypač tuo įtikino viena mergina, stebėjusi parodą ir klausiusi kuratoriaus pasakojimo tik su viena batu apmauta (kitą dengė megzta kojinė) koja...

Vis - pradėsiu nuo Aistės Gabrielės Černiūtės darbų. Toji pastozika ir kolorizmas, o taip pat metafora ir literatūriškumas mezga mązgą tarp kelių LT tapybos generacijų. Tad nenuostabu (ir džiaugiuosi, kad ji čia) -

Giedrės Riškutės tapyboje veikia, įtampas, poveikį ir vaizdą kuria du esminiai struktūriniai elementai - spalva (ryški) ir potėpiai (pastebimi) -

Adelė Liepa Kaunaitė (kairėje) - ekspresyvi spalvininkė - 

Bronius Gražys savo Vilniaus vedutomis yra geras šio miesto reprezentantas. Galima nepažįstantiems Miesto pasakoti - "Čia matote Šv. Kazimiero bažnyčią, o čia - Choralinė sinagoga"... - 

Rolanas Stankūnas - jo kūriniai sudaryti iš tokių kristalinių, byrančių, dūžtančių struktūrų -

Vis tik myliu Romualdą Balinską kaip tapytoją - jis mąsto tapyboje tokiais tikrais, realiais sapnų debesėliais - 

Didžiosios, II aukšto salės bendras vaizdas - Arvydas Brazdžiūnas-Dusė (kairėje), Rolanas Stankūnas (centre), Romuladas Balinskas (gelmėse) ir vp (dešinėje) -

Na, čia Rolano Stankūno (kairėje) ir vp darbeliai - 

Arvydo Brazdžiūno-Dusės Šančių triptikas. Dusė yra Kauno Žemutinių Šančių tapytojas. Tai, kas yra susiję su šia konkrečia vieta ir su konkrečiais įspūdžiais bei išgyvenimais - yra jo "arklys". Šiaip, kadangi pats buvau prisidėjęs (šalia kitų asmenų, kurie darė viską, kad ta paroda neįvyktų) prie personalinės Dusės parodos "Titanike", pasakyčiau, kad konteksto pakeitimas ar net apskritai jo atsiradimas - rodantis, kuo šis menininkas yra specifinis, - suteikia tik būtinojo aromato akcentų -

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė - 




Andrius Miežis - dar "neatrastas" LT tapytojas. Manau, kad taip, - jis yra kai kuriuose sluoksniuose populiarus, tačiau nepakankamai suvokiamas savo subtilia ironija ir puikiu erdvės, medžiagiškumu ir kultūriniais kontekstais. Šitas darbas - nerealus -

 
 Kuratorius Peeter Krosmann pasakoja apie LT tapybą -  

Casparo Davido Friedricho ar Salvadoro Dali verta kompozicija - mergina parodos pristatyme/ekskursijoje prie lango tik su vienu batu. Tokia ta parodose besilankanti publika - ar EE, ar LT - 

 

 
"Monumentalistų salė" /I aukšte/ - menininkė, parodos dalyvė Aistė Gabrielė Černiūtė ir kuratorė Miglė Kosinskaitė Audriaus Gražio paveikslo fone -

Manto Daujoto tapyba. Intelektuali, ironiška, vibruojanti realistinėmis ir siurrealistinėmis reikšmėmis -

Audriaus Gražio estetiškosios (vos ne "estiškosios") abstrakcijos. Vis tik jų regėjimo stiprybė - matymas gyvai, kuomet gali akimis, žvilgsniu ir net delnu užčiuopti tekstūras ir faktūras - 

Parodos dalyvė (AGČ) klausosi  kuratorių pokalbio -

Štai tas reportažas - apie LT trumpai iš estiškų ir lietuviškų kuratorinių pozicijų. Aiškiai, argumentuotai, įtikinamai. Simboliška, kad fone veikia lietuviškosios tapatybės simbolis - R. Balinsko nutapytasis kartotinis "Nukryžiuotasis" -

https://www.youtube.com/watch?v=p4DDeYLbjbU

Parodos plakatas (dizainas Linos Šiškutės) -

Didžioji mažojo plakato versija (virš kuratorių ir kelių gyvų dalyvių galvų) Tartu dailininkų sąjungos fasade -

Flora ir Fauna: Vilutienė ir Vilutis

Lyg ir nereikėtų aiškinti(s), kodėl jungtinė Nijolės Vilutienės ir Mikalojaus Povilo Vilučio - menininkų poros paroda yra rengiama Videniškių vienuolyno muziejuje. Ne taip toli nuo Vilniaus (Labanoro kryptimi, kuri, kaip žinau, Vilučių giminei šį tą reiškia...), link Siesarties upelio bėgančios pievos ir fonu "dirbantys" miškai bei renesansinis-barokinis pilies-bažnyčios-vienuolyno ansamblis yra pati geriausia vieta šiem dviems - tokiems artimiems ir kartu labai priešingiems menininkams (kalbame ne apie šeimyninius santykius, o menininkų tandemą be išorinio gyvenimo detalių).

Mikalojus Povilas Vilutis yra puikus grafikas, bet ne mažiau puikesnis ir tapytojas. Jo tapyboje tvinkčioja tikras nervas, veikia dramos, kibirkščiuoja įtampos. Visa tai lemia spalva, piešinys, forma, kompozicija.
Vyto Nomado nuotrauka

Nijolė Vilutienė yra subtilių subtiliausia grafika. Regisi, kad kiekvieną linijytę ji išglostė, išlietė, žvilgsniu nubučiavo ir gyvybės kvapu atgaivino.
Vyto Nomado nuotrauka

Nes Vilučiai yra be galo ir net be proto tolimi. 

Nijolė savo subtiliais, japoniškai ar kiniškai (iš tiesų lietuviškai) kaligrafiškais piešiniais veikia kaip kuo tikroji Flora (prisiminkime, kad šiuo lotynišku terminu yra vadinama ne tik gamta, bet ir pavasario bei žydėjimo deivė). Paradoksas slypi tame, kad taip - Nijolė tikrai vaizduoja žiedus (beje, kliaudamasis savo vizualine nuojauta, teigčiau, kad šie ypatingai siejasi su vaisingumu bei jo įkūnijamais atributais), tačiau net ir tais - gal net dažnesniais atvejais, kai piešiamos subtiliausios šakelės ar jų sąžalynai, juose - tuose šakaliuose ir kamienuose jaučiama sprogstanti ir sproginanti gamtos jėga. Tai yra stipru. 

Mikalojus yra kuo tikriausias Faunas ir fauna. "Fauna", kaip žinia, yra apibrėžiama visa mūsų žemiškojo gyvenimo gyvūnija - nuo vabaliukų ir dramblių iki kentaurų ir undinių. Tam terminui akstiną yra suteikusi moteriškos giminės dievybė - Fauna (vaisingumo ir sveikatos deivė), tačiau Mikalojaus kūryba yra labiau vyriška savo charakteriu ir primatu, nei moteriška - kaip kuo tikriausias įsikūnijęs Faunas - romėniškas graikų Pano atitikmuo, laukų, miškų, ganyklų, gyvulių dievas ir globėjas. Mikalojus, pažvelgus į jo artefaktus - būtent toks!

Dar apie priešingybes.

Nijolė yra linijinė.

Mikalojus - tapybiškas.

Jeigu prisimintume kadaise Jurgitos Ludavičienės į lietuvių kalbą išverstą dailės istorijos, dailėtyros ir meno filosofijos klasiką Heinrichą Wölffliną, sakytume, kad Nijolė yra renesansinė (štai iš kur ta giedra ramybė, harmonija ir botičeliškas lengvumas), o Mikalojus - barokiškas (aistra, teatrališkumas, patosas).

Nijolė Vilutienė yra subtili. Subtilūs dalykai kartais yra sunkiai pastebimi - 

Mikalojus Povilas Vilutis yra ir tragiškas, ir kartais šiek tiek melodramatiškas (bet tame dygsta ir ironijos grūdas) - 

Vyto Nomado nuotraukos

Šiaip abu menininkai atstovauja grafikų cechui (kokiam ten cechui? - savo produktyvumu jie seniai yra pasiekę nemenkos gamyklos ar fabriko mastus), tačiau parodoje rodomi piešiniai ir tapyba. (Na, teisybės dėlei, reikia pastebėti, kad N. Vilutienės atveju yra ir tos klasikinės grafikos atvejų...). Man Nijolė visuomet buvo ir bus visų pirma begalinė (linija, kaip mokė geometrijos pamokose yra juk begalinė) piešėja. Tą linija ji judina, virpina, gyvina it kokia mezgėja siūlą. Nors gal tai net ne linijos, o visais aromatingiausiais kvapais svaiginantys kuokeliai ir piestelės (nesu botanikos žinovas, bet regis, kad žiedadulkės ir kvapai yra lemiami vyriškose žiedo dalyse - kuokeliuose; bet gal klystu?).

O Mikalojus (kurio praeito šimtmečio paskutinio dešimtmečio - mažai kur ir matyta nereprodukcijų pavidalais) tapyba yra be proto tapybiška. Tapybiška, nes joje  veikia erdvė su šioje gestikuliuojančiomis figūromis. Tapybiška, nes spalvos čia vaidina pagrindinę rolę - jos šoka žiūrovams į akis, šias išdraskydamos. Man tokios siurrealistinės kunigaikštystės, sapnų karalystės darė, daro ir darys svaiginantį įspūdį. Kaip koks geras vynas. 

Nors sakiau, kad Nijolė Vilutienė yra Flora (augalijos sferos karalienė), tačiau iš tiesų žmogus, žmogus-augalas ir augalas-žmogus (t.y. gyvas augalas) yra jos stichija - 

O Mikalojus Povilas Vilutis yra ne tik fauniškas, bet ir floriškas - tai yra - barokiškai augalinis. Kaip stiuko žiedas iš Vilniaus Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios ar maskaronas iš tos pačios Videniškių Šv. Lauryno bažnyčios sakyklos - 

Visur - Vyto Nomado nuotraukos. Dėkui Jam. 

Rūta Žeimytė, Marxas, sukimąsis ir šiukšlynai

Rūta Žeimytė Homo Plasticus

Rūta Žeimytė studijuoja Vilniaus dailės akademijoje.
Ši menininkė (taip - ją jau galima vadinti tokia, nes Rūta surengė savo pirmąją personalinę parodą- t.y. ji įvykdė visas privalomas menininko iniciacijos apeigas - paskui jas dar apvilks privalomu rutinos, tam tikrų nesėkmių, abejonių ir nusivylimų vainikėliu, bet tai yra būtina) demonstruoja savo ne tik artistinę, bet ir estetinę bei pilietinę poziciją VDA parodų erdvėje "Krematoriumas" pristatoma ekspozicija HOMO PLASTICUS.
"Nukopinsiu" dalį teksto iš pranešimo spaudai, kad suprastumėte - apie ką sukasi kalba. (Pavartojau žodį "sukasi", prašydamas, kad atkreiptumėte į jį dėmesį ir jį atsimintumėte, nes tai yra svarbu R. Žeimytės meninės strategijos atveju).
"Menininkė savo darbus kuria iš šiukšlių – bando iš nereikalingų, panaudotų, netgi nemaloniai atrodančių pakuočių sukurti estetinį vaizdą. Taip pat ji nori atkreipti dėmesį į pačią šiukšlinimo problemą. Nes pakuotė, kuri pradžioje mus apžavi tam, kad nusipirktume prekę, po 15 minučių ar kelių valandų tampa nebereikalinga ir atgrasi. Ji yra šimtus metų ir ardo ekologinę sistemą. Darbus autorė pradėjo kurti tuomet, kai susidomėjo zero waste judėjimu, bet, kaip sako pati, „dar nesugebėjo nustoti pirkti supakuotų produktų“. Tuomet rinko pakuotes ir iš jų kūrė reljefinius paveikslus.
R. Žeimytė teigia: „Mano nuomone, menas ir aktyvizmas yra neatsiejami. Menininkas nuolat bando vesti diskusiją tarp savęs ir žiūrovo, į šviesą iškelia aktualias psichologines, ekologines, socialines temas. Tai darau ir aš. Noriu pakalbėti apie pasaulyje ypač išplitusį vartojimo įprotį. Mes bijom narkotikų vartotojų, tačiau nuolat esam įklimpę vartojime. Viską – nuo maisto ir gėrimų iki rūbų, baldų ir kitų kasdienybės atributų. Dažnai vartojame nesąmoningai, tampame tarsi užburti įgeisto daikto įvaizdžio, kvapo, skonio. Net nesusimąstome, ką po savęs paliekame ateities kartoms ar kokią žalą mūsų vartojimas daro kitoms gyvoms būtybėms. Mano darbai gimė kai pradėjau domėtis zero waste arba „nulinio įspaudo“ principu. Zero waste motto yra: atsisakyk, panaudok dar kartą, rūšiuok, kompostuok, pirk tik tai ko tikrai reikia"".
Taigi, kaip ir viskas pasakyta...

Šioje vietoje galima pacituoti perfrazuotą Karlą Marxą ir teigti, jog šiuo metu po pasaulį keliauja (ne keliauja, o į didelę-didelę spiralę sukasi) plastikinių atliekų šmėkla. Netgi ne šmėkla, o kuo tikriausia Plastiko Karalienė. Rūta Žeimytė ją materializuoja ir suestetina. Panašiai kaip Motina-Gamta bando pagražinti tą visą parazitinės žmonijos šūdą (atsiprašant ir neatsiprašant) - turiu omenyje gal net savo asmeninę impresiją, pastebėjimą, kad prie gimtosios Baltijos jūros bangų nugludinti plastikiniai niekalai kartais turi tam tikro žavesio. Bet iš tikrųjų - viskas dvokia, smirda, yra kenksminga ir, na, žinote patys. Tai yra blogai. Nereikia net ir aiškinti. "Jutūbėje" yra pilna didaktinių ir už širdies griebiančių filmukų apie tai. Kad ir šis - 

https://www.youtube.com/watch?v=cwTDvqaqPlM

Bet, žinoma, šį filmuką (kaip ir šį tekstą) Jūs žiūrėsite/skaitysite naudodamiesi kažkokia išmania įranga - telefonu ar kompiuteriu. Pastarieji daiktai taip pat pagaminti iš ne ko nors kito, o sunkiai Gamtos "įkandamų", dar vienu atliekų pagausėjimu gresiančių medžiagų. Tad ar nėra šiame veiksme tam tikro fariziejiškumo? Ne, turbūt ne, nes man, Jums ar Rūtai Žeimytei, galop visai žmonijai, kažin ar pavyktų susigrąžinti savąją ne-vartojimo nekaltybę ir grįžti bent į akmens amžių... Tad tai daugiau primena minėtąjį sukimąsi užburtame rate. Tai lyg koks narkotinis ar alkoholinis sindromas - žinai, kad tai yra blogai, blogiau nei blogai, tačiau iš to sūkurio, iš to sukimosi ištrūkti neįmanoma. Tad ir atstovaujame tam Homo Plasticus buvimui...

Pagalvojau, kad simboliška, jog Rūtos Žeimytės paroda vyksta VDA "Krematoriume". Ne, čia niekuomet nebuvo deginami žmonės (kaip Jūs tikriausiai pagalvojote) - tai industrinės paskirties statinys. Sovietiniais laikais čia veikė dujomis kūrenamos didelės keramikos krosnys (savotiškas keramikos "aukso ammžiaus" atributas, kuomet keramikai kurdavo skulptūrinę keramiką, pano, netgi instaliacijas, - tarptautinės parodos, dedikuotos puodukams ar lėkštutėms anuomet būtų atrodęs kaip tam tirkas mėgėjiškas nesusipratimas...). Panašiai, kaip leidžia teigti kuklios asmeninės žinios, AB "Plasta" taip pat turi plastiko perdirbimui (?) skirtą krematoriumą... Simboliška, kad didysis VDA šiukšlynas - vadinamieji konteineriai ir stambių atliekų aikštelė veikia šalia minėtojo "Krematoriumo" - kartais keista pasidaro, kuo atsikrato ir ką išmeta būsimieji menininkai, dabarties studentai - kuo tikriausi vartotojai. Kaip mes ir jūs...

Galop, simboliška, kad vartojimą kritiškai reflektuojanti paroda veikia kalėdiniu periodu - toje kuo tikriausio vartojimo bumo epochoje...

Kokių kritinių pastabų kiltų stebinti HOMO PLASTICUS?

Pirma, paroda yra pernelyg "estetiška" - pradedant pačiu išeksponavimu, baigiant atskirais artefaktais ar jų elementais. Vis tik kalbant apie plastiką kaip apie blogį, norėtųsi patirti jo - yrančio, "pūvančio" ir kitokio bjaurastį - tą dvoką, smarvę, visą nesveikumą. Rūtos Žeimytės atveju tai pernelyg gražu, per daug estetiška...

Antra, mastelis. Tai turėtų būti kuo tikriausias plastikinių šiukšlių kalnas, sūkurys, o ne į komercinio formato paveiksliukus lyg Prokrusto loveles sudėlioti paveiksliukai.

Bet viskas priešakyje - plastiko vis daugėja, jo sūkurys, lyg toji Marxo šmėkla, dar ilgai suksis po visą Žemę... 

Bendras parodos vaizdas

Bendras parodos vaizdas žvelgiant nuo "Krematoriumo" krosnių

 

Ekologiškai ir vartotojiškai dramatiškiems kūriniams suteikti estetiški pavidalai

Esmė matosi įsižiūrėjus iš arčiau

Žvelgiant formaliai - matosi ir Jacksono Pollocko...

... ir Vytauto Šerio įtakos ar inspiracijos.

Homo Plasticus "Kramtoriumo" krosnyje - motyvas, primenantis Kalėdų blukį ar Užgavėnių Morę - tokios tos plastikinės Kalėdos...

Kaip moteris kirviu nužudė totemą

Audronė Petrašiūnaitė Moteris su kirviu. Linoraižinys, 2018 m.

Neišsigąskite, tai viso labo Fiodoro Dostojevskio romano "Nusikaltimas ir bausmė", pasakojančio kaip studentas Raskolnikovas užkapojo senutę palūkininkę parafrazė. Literatūrinė išmonė, kaip sakant. Iš tiesų jokia moteris nieko nežudė, nemojavo kirviu ir netgi totemas liko gyvas. 

"Bet, visgi, tačiau". Kalbame apie Audronės Petrašiūnaitės parodą Kauno Paveikslų galerijoje. Vaizdas toje parodoje (beje, ekspozicija - t. y. kūrinių eksponavimas pasirodė tragišku - viskas dvelkė prieškalėdine vienatve, rutina ir monotinija - turbūt tai sąlygojo nuobodus artefaktų grupavimas, jų "traukiniškas" žymėjimas tiksliau dėliojimas, bet tai ne menininkės kaltė, tad gal neplėtokime šios temos). 

Vaizdas šioje parodoje (bet kalbame jau ne apie ekspozicijos architektūrą, o artefaktų sankaupą - tuos atspaudus ir siuvinėjimus kaip įspūdingą romaniškai daugiatomišką kolekciją) primena tai, kas turėtų ištikti išlikusius ir stebinčius "stabų saulėlydį" (Nyčės šiuo atveju minėti net neverta). Tiesiog A. Petrašiūnaitės darbai (nesvarbu kas tai bebūtų - tapyba, grafika, tekstilė...) primena daugiaveidžius, daugiasluoksnius kvakiutlių ar haidų toteminius stulpus. Žvelgiant į juos persisluoksniuoja (prisiminkime, kad tie rytinės Šiaurės Amerikos dalies indėnų sakralinės ir memorialinės paskirties objektai yra taip pat ne tik daugiasluoksniai, bet ir kylantys viršun - tas aktualu ir A. Petrašiūnaitės kūrybos atveju) sąmonė ir pasąmonė, moteris ir katė, Munchas ir Kalho, bliuzas ir Winehouse... 

Tie visi sluoksniai yra gerai, bet dar geriau (čia kalbame ne apie etinę kategoriją, o tiesiog kontempliuojančiojo būseną, tai ką jis patiria), kad Petrašiūnaitė lyg tas Raskolnikovas ar Nyčė tartum kirviu užkapoja, "nužudo" visus tuos archetipus (nes totemas priklauso šiai sferai), tas išankstines nuomones ar tai, kas vadinama "kultūrinėmis patirtimis bei atmintimis". Po to tartum lieka iš šipulių ir luženų sudarytas/sudarkytas peizažas. Manau, kad pavartojau teisingą pasakymą - "sudarkytas". Regisi, kad Petrašiūnaitė nekuria. Ne. Ji tikrai pjausto venas sau, vaizdiniams ir jautresniems žiūrovams. Tai skauda, tai skaudina. Ko daugiau reikia? Ypač tikrame mene. 

Bet tai tik žiūroviškas miražas... 

A. Petrašiūnaitė kuria poeziją. Ir nesvarbu, kokią "mediją" pasirinktų - tapybą, grafiką, minėtąją tekstilę (jeigu tuos siuvinius-siuvinėjimus iš tiesų galima vadinti tekstile? - tai daugiau dygsniuotoji poezija).

Neseniai su vienu bičiuliu diskutavome apie moterišką ir feministinį meną. Apskritai kalbos apie moteriškus menus man primena paistalus apie kartų konfliktus mene. Tai tik fikcija ir pliurpalai (pastebėtina, kad ypač populiarūs tarp mamyčių išlaikomų nebrendylų). Bet gerai - tai platesnių postringavimų reikalaujanti tema... Draugo nuomone, - moteriškas ir feministinis mąstymas mene yra tolygūs. O man regis, kad tarp moteriškumo ir feminizmo yra tokia pati bendrybė, kaip ir tarp katalikų ir krikdemų partijos. Tiesiog feminizmas yra partinė orientacija, o moteriškumas - būsena. Kalbu taip todėl, nes manau, jog Petrašiūnaitės kūryba yra labai moteriška. Jai netrūksta ir universalaus, archetipinio globėjiškumo (vis tik žiūrėjimas į jos darbus primena sugrįžimą namo - tėviškėn, pas mamą), ir elegantiškos vibracijos (dabar tai vadinama "vaibu"), kurios stigs net ir paties jautriausio, liauniausio, trapiausio vyrelio meniniuose darbuose...

Prisipažinsiu, kad niekuomet labai nesvaigau nuo Audronės Petrašiūnaitės tapybos. Taip, žinau (nes dar nesu aklas) - kad ji gera, kad spalviškai ji tikrai "kieta". Šiuo atveju atlikau savišvietinę, jaučiau tų pačių išankstinių personalinių nuomonių padiktuotą ir skepticizmo doze nuspalvintą nuotaiką. Ir pasakysiu, kad patirtis priminė kokio nors rūgštaus vyno gėrimą - pirmoji taurė išgeriama prisiverčiant, per prievartą, tačiau po jos seka antra, trečia (lydimos nuostabių pokalbių su gerais bičiuliais - kūriniais), tuomet jauti dionisišką svaigulį ir nori dar, dar ir dar. 

Tad rekomendacija Audronės Petrašiūnaitės žiūrovui - nesvarbu kokiam - vyrui ar moteriai, vaikui ar seniui, - pradžioje savyje išsiauginti/užsiauginti moterį, o paskui kirviu nužudyti totemą. Tai ir gražu, ir gera, ir bjauru bei baisu vienu metu. Kaip Petrašiūnaitės kūryboje. 

Jeigu visa paroda būtų kaip šis - šaukštu spaustos grafikos ir poezijos kampas - būtų buvę tobula. 

Audronė Petrašiūnaitė yra puiki menininkė ir tapybiška poetė

Štai - kokios virpančios linijos!

Jos (tos linijos) vienodai garsiai ir jautriai virpa ir grafikoje, ir siuvinėjimuose

Virpa net kitoje - "nugarinėje" pusėje

Man ypač patiko darbų serija "Amy Winehouse svaigulys" - net ir mintys - ypač apie tą juodą spalvą

Amy iškeliauja. Lino raižinys, 2016 m.

Vienas (šiaip visi jie tokie) - "toteminių", "tartum kirviu užkapotų" - t.y. - Ugnies elnias, 2015 m.

Bliuzas sniege. 2017 m.

Petrašiūnaitiškas Supimąsis su Munchu (2018 m.)

Dygliuota - kaip ir Petrašiūnatės kūryba. Banalu - bet rožės juk irgi turi dyglius?

P.s. tas Petrašiūnaitės palyginimas su Raskolnikovu turi ryšį su asmenine literatūrine (skaitytojiška patirtimi). Pamenu, kaip perskaitęs "Nusikaltimą ir bausmę" kelias dienas vos ne kraujais  ir krešuliais spjaudžiausi, jausdamasis kuo tikriausiame sąžinės graužiamo žudiko kailyje. Po Petrašiūnaitės parodos lygiai taip pat - ant balto sniego spjaudausi geltonos rožės žiedlapiais ir dygliais.

Atsitikimai ir kalimai bute NE nr. 50 (Stiopos įspūdžiai ir prisiminimai)

Galite galvoti, kad meluoju, tačiau eidamas iš renginio baltai ir smagiai pūgai siaučiant, M.K.Čiurlionio gatvoje esančioje knygų mainų "lesyklėlėje" radau naujutėlį, visai nenuskaitytą Michailo Bulgakovo "Meistro ir Margaritos" foliantą (iš 1985-ųjų, puikusis Algimanto Mikutos vertimas). Kadangi entuziastingosios paauglystės laikais buvau net kelis kartus skaitęs šį romaną, didelių keblumų nekėlė prisiminti - kas vyko tame 50-ajame bute - kaip jis suklestėjo, ir kaip buvo likviduotas. Vertas dėmesio vien jau tas epizodas (pusl. 72-73), kaip ryte 11 valandą pabudusiam Stiopai kambaryje netikėtai ir nežinia iš kur atsiradęs bei sėdėjęs svečias pasiūlė kliautis sena išmintimi (ir nesigydyti jokiu piramidonu) - "nuo ko susirgai, tuo ir gydykis. Vienintelis daiktas, kuris gali grąžinti jums sveikatą - pora taurelių degtinės su aštriu ir karčiu užkandžiu. <...>  Stiopa, išpūtęs akis išvydo, kad ant mažo staliuko stovi padėklas, ant kurio guli suraikyta balta duona, indelis su ikrais, lėkštelė marinuotų grybų, kažkoks puodukas, o galų gale, - talpi juvelyro našlės ropinukė su degtine. <...> Viskas buvo patiekta gražiai, su išmanymu". 

Ant stalo laukė pradžioje supakuoti trys ryšuliai. Vėliau jie buvo elegantiškai išvynioti. Čia jau paskutinioji - baigiamoji visko fazė. 

Maniškė atmintis, gal ir nebūdama fenomenalia, daug kartų padeda, bet ne pirmą kartą (praktiškai - visuomet) įsitikinau, jog einant į namų-galeriją "Trivium" ja (bulgakoviška atmintimi) pasikliauti niekuomet negalima. Buto numerio niekuomet nepamenu. Namo numeris irgi tikrai ne "Sodų trys šimtai du "a" - Vilniaus Sodų gatvėje juk yra kitas magiškas butas...) Tai sukelia papildomų rūpesčių (nes išorinėse laiptinės duryse yra įrengtas domofonas). Tokiais atvejais reikia arba skambinti į galeriją (per atidarytuvinį šurmulį skambutis paprastai negirdimas), arba žiūrėti - gal kas nors rūko galerijos balkone (tuomet šaukiamuoju būdu galima atkreipti dėmesį), arba klebenti pačias stiklines duris, tikintis, kad supratingi kaimynai tikrai bus supratingi ir įleis prašantįjį.

Šį kartą suveikė pastarasis atvejis.

Patekau tikrai ne į butą nr. 50 (jį ženklina kažkoks triženklis, dviejų šimtų neviršijantis skaičius), tačiau pasijutau kai kuo tikrasis Stiopa, tas Stepanas Bogdanovičius, kuriam paslaugus nepažįstamasis pasiūlė įkalti. Tik vietoje juodosios magijos profesoriaus Volando (taip prisistatė nepažįstamasis bulgakoviškoje dramoje) mus pasitiko baltųjų eilių ir šviesiojo performatyvumo akademikas Ričardas Šileika, o katino funkciją (bent jau diplomo išrašymo atveju) atliko pati Aistė Kisarauskaitė (atleisk, Aiste, dėl tokio palyginimo! - tai tikrai nėra taiklu ar tikslu, nes tu gal ir nieko netaisai, bet ir primuso netaisai, o ir brauningu nešaudai).

Performanso kal(t)ininkas Volandas, tfu, atsiprašau - Šileika, mums visiems pasiūlė įkalti. Tikrąja ta žodžio prasme - ne degtinėlės iš rasoto grafino, ne Stiopos mylimo portveino, netgi ne šilto abrikosų gėrimo ar Anuškos aliejaus, - o įkalti vinį į pliauską. Kadangi aplinkui buvo vieni humanitarai, visi kalė (kad ir nelabai mokėdami) su dideliu entuziastu. Vyksmas vyko tarp 19-20 valandų, tad kalimo procesu labiausiai turėjo džiaugtis kaimynai. Veiksmas nutrūko, kuomet viena jo dalyvė, kaip ir ir tie vyriškiai, ginkluoti mauzeriais bei visrakčiais, griežtai pareikalavo viską nutraukti. Kalimo dalyviai (kalama buvo gausiai ir daug - o dar dažnai buvę pijokai aiškina, kad šiais laikais bohema neegzistuoja), kūrinį pavadinę "Pakalikais", Volando-Šileikos  inicijuoti, padovanojo galerijos "Trivium" direktorei...

Kalimo procesas - ceremonmeisteris rodo pavyzdį

(Į)Kalimo pauzė - ceremonmeisteris pasakoja apie kalimo naudą

Kalimo procesas filmuotu pavidalu - draugiškai kala Ričardas Šileika ir Vilma Samulionytė (poetai, menininkai  ir galerininkai moka kalti)

Galutinis vyksmo produktas buvo pakabintas ant tokios virvelės. Nors Ričardas Šileika sakė, kad Jungtinių Amerikos Valstijų vėliavos spalviniai deriniai ir motyvai, lietuviškos trispalvės tonai "šniūre" yra visiškas atsitiktinumas, tačiau juo netikiu. Performansas tikrai turėjo aiškių politinių tikslų ir siekių.

Iškęsti-iškentėti Sauką. Meninio tyrimo procesas ir rezultatas

Kadaise, kuomet rašydavau į vieną turbūt mažai kieno ir skaitomą, ir savo autorių nelabai gerbiantį (toji negerbimo priežastys matyt proporcingai buvo įtakojama neskaitomumo faktoriaus) ar net nemylintį (bet ką toji meilė - negi priversi mylėti nemylintį?) kultūros savaitraštį, metų gale neretai sulaukdavau intriguojančio pasiūlymo paminėti įsimintiniausius (kompiuterinis redaktorius šį terminą kažkodėl siūlo keisti žodžiu "antijutiminius") metų meno įvykius. Neslėpsiu, kad tas pasiūlymas paglostydavo savimeilę - ech, visi mes norime dėmesio. O tuomet prasidėdavo "sportas" - bent jau nebloga galvos smegenų mankšta, bandant prisiminti kas jau ten vyko, ir ką tokio verta, remiantis savomis simpatijomis bei meilėmis (dažnai irgi vienpusėmis) paminėti.

Šiais metais joks kultūros savaitraštis ar mėnraštis tokių tariamai galios pozicijas išreiškiančių pasiūlymų neteikia (vis tik manau, kad didelis nuošimtis save kultūros laukui priskiriančių žmonių į visokias tarybas, komisijas ir žiuri eina vien tik tam, kad galėtų "padubasinti" nemylimus ir mylimus artimus kultūroje savo...), tad tenka pačiam pabūti asmeniniu širdžių premjeru ir išrinkti jo (to premjero) meninį širdies draugą ar draugę. 

Bet juk paminėti, kad tas ar kitas įvykis, asmuo buvo svarbiausias - dar nieko nereiškia! Reikia motyvuoti ir argumentuoti, išsiaiškinti priežastis bei aplinkybes. Tiesiog atlikti bent minimalų meninį tyrimą, o ne tik mojuoti tariamu savo autoriteto galios vėzdu...

2018 metais tai (išrinkti įsimintiną meno įvykį) padaryti buvo labai nesunku - žinoma, kad Šarūnas Sauka. Dusetose vasarą savo parodą surengęs tapytojas (buvo ten ir ankstyvosios produkcijos, ir pastarojo meto dirbinių) deklaravo, kad tai "paskutinioji jo paroda" [https://www.lzinios.lt/Kultura-ir-pramogos/sarunas-sauka-nejuokauja-tai-paskutine-paroda/270559], tad nenuvažiuoti į paskutinę Saukos parodą būtų buvę tiesiog nedovanotina. Atskleisiu paslaptį, kad asmeninėje žinutėje ŠS paskui paneigė, jog tai jo paskutinė paroda. Manau, kad kitaip ir negali būti. Viena vertus, kiekvienas menininkas bet kurią savo parodą turi rengti taip, lyg tai būtų jo paskutinioji, iš kitos pusės - paskutinė paroda mūsų visų gyvenimuose sutaps su Paskutiniojo Tesimo trimito garsais, kuomet prisikeldami iš savo kapo duobių, nenumaldomam Teisėjui turėsime parodyti ne tik savo ydas ir dorybes, bet ir menkučius, stebuklingai rekonstruotus kūnus. Tad visų mūsų paskutinė paroda bus tuomet...

Taigi - 2018 metai buvo Šarūnos Saukos parodos metais... Tai autorius, dėl kurio gausi publika plūsta ir plūs ne  tik į NDG ar Dusetas. Jeigu Sauka padarytų parodą kur nors negyvenamoje saloje - ir tai (dėl jos ir jo) plūstų žiūrovai. Vieni jų - šie turbūt skaito visas kriminalines suvestines laikraščiuose ir internetiniuose portaluose, į Saukos darbus žiopsotų dėl to, jog galvotų, kad tokiu būdu, žvelgdami į tapybinio smurto scenas, patenkins savo liguistą smalsumą ir sublimuos kiekviename iš mūsų gyvenantį blogio žvėrį. Kiti ir kitos tiesiog pasidžiaugs dar kartą (Saukos dėka) gavę žmoniškų žurnalų dėmesio - praplikę diedai dar kartą parodys arbūziškai išsipūtusius pilvus, aptemptų kelnių išryškintas kreivas kojas, jų antrosios pusės rodys saukiškas grimasas savais kreminiais ir šampūniniais veidais blizgančio popieriaus fotoreporteriams. Vienas-kitas bandys tiesiog suprasti Sauką...

Nežinau, kurioje vietoje yra ar būtų šių eilučių autorius (t.y. - aš). Tačiau, žinodamas apie daugelio galvose ir lūpose sklandantį prietarą apie Šarūno Saukos paveikslų baisumą ("Tokio namuose niekuomet nenorėčiau", - esu girdėjęs iš ne vienerių lūpų), nusprendžiau atlikti nedidelį meno tyrimą. Tokią laboratorinę ekspertizę. Juolab, kad prieš didžiąsias metų šventes - Kalėdas liko paskutinioji adventinė savaitė. Tad rūsti ir negailestinga Saukos tapyba atstos ir pasninką, ir susilaikymą, ir estetinę bei etinę ramybę...

Principas labai paprastas:

• penkias darbo dienas (vis tik atlieku ir ofisinę tarnybą) po penkias minutes žiūrėti į Šarūno Saukos kūrinį ir bandyti patirti - ką jis duoda, ką iš jo gaunu. 

Tyrimo tikslas labai paprastas - įsitikinti - ar Saukos kūryba tikrai daro tokį neigiamą poveikį mūsų psichologinei savijautai (vos neparašiau - "higienai"), gal net fiziologijai - kaip daugelis tuo šventai yra įsitikinę. Pats iš savo kasdieninės patirties žinau, kad buityje kabantis paveikslas gali veikti nuotaiką, emocinę būseną. Galop - pabandysiu išsiaiškinti, kodėl 2018 metų meno įvykiu pavadinau būtent Saukos "benefisą" Dusetose.

Kadangi Šarūno Saukos (neturėdamas tokių pinigų, kokius altruistiškai žarsto visai nehumanitarines specialybes baigę ir jomis užsiiminėjantys asmenys) originalaus kūrinio nesu įsigijęs, nusprendžiau pasitelkti blankią jo kopiją - dar pačios nepriklausomybės pradžios laikų reprodukciją. 

Kodėl? Todėl, kad atsivertęs 1990 metų gegužės mėnesio (nr. 5) žurnalo "Pergalė" III viršelį ir pamatęs ten publikuotą Š. Saukos kompoziciją "Mirties bausmė II, 1987" (R. Virkučio nuotrauka), pagalvojau, jog 1) anų laikų techninės reprodukavimo galimybės gal ir nebuvo geros, bet dėl visų spausdinimo nesklandumų anais laikais paveikslo paviršiuje tvyrojęs dūmelis suteikdavo kažkokios mistinės, saukiškos paslapties; 2) pats kūrinys iš tiesų pakankamai drastiškas (pirmuosius žingsnius vos žengiančioje ir sovietinius įstatymus paveldėjusioje Lietuvos Respublikoje mirties bausmė dar egzistavo, tad kūrinys tiesiog tvinkčiojo kriminogeniniu aktualumu). O dar galvos nukirtimas kaip faktas kelia minčių ir su kur kas gilesnėmis - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijomis, kad ir Grigaliaus Astiko nubaudimu.  Net tai atskleidžia gilius kultūrinius klodus Saukos tapyboje. Man tai tinka ir patinka...

Šarūnas Sauka. Mirties bausmė, II, 1987. R. Virkučio nuotr.

Tad pasidėjau reprodukciją ant stalo, prieš  savo akis rudąsias ir pradėjau meninį tyrimą. Jį fiksuoju pildydamas stebėjimo žurnalą-dienoraštį.

I diena /2018.12.17; 10:34/:

"Jaučiu, kad pulsas ramus, gerklė šiek tiek sausoka, galvą vos-vos maudžia (manau, kad tai ne Saukos, o už lango siaučiančios pūgos poveikio rezultatas). Žvilgsnis laksto reprodukcijos plotais - labiau nukrypsta į pakraščius, apsistoja ties šviesesnėmis dėmėmis, bandau įžvelgti ką primena nukirstoji, ore kabančioji galva. Dedukciškai mąstau, kad tai turėtų būti paties Šarūno Saukos autoportretas. Bet nebūtinai - 9 dešimtmetyje Sauka lygiaverčiai tapydavo ir kitus. Prie tos kabančios nubaustojo galvos (truputėlį aukščiau) matau vaikišką galvutę žibančiomis akimis. Ji man kelia keistą jausmą - pajutau, kad noriu valgyti (artėja priešpiečių metas). Et, gerai būtų koks nors šnicelis iš VDA valgyklos. Bet pulsas ramus, nerviškai jaučiuosi šiek tiek išsekęs. Du kartus kažkas skambino į mobilųjį telefoną - nekeliu, stebiu Sauką. Esu ramus, labai ramus... Šiandien stabdau".

////////////////////////////////

Taigi, tyrimas tęsiamas...

 1) Visų pirma, praėjo kalėdinis, tarpšventinis ir potryskaralinis periodai. Ilgai anuomet stebėjau "kleckus", plaukiojančius aguonpienyje ir mąsčiau, kad jie labai panašūs į Saukos personažus - tokie ištižę, pabalusiais šonais ir pliurpčionatys apokalitinėmis nuotaikomis bei nuostatomis.
2) Paskui rengiau Sauliaus Vaitiekūno parodą. Kilnojome akmenis ir plytas, tačiau įdomiausia buvo fiksuoti "kolegų" - grynai saukiškų personažų, visokių dėstytojų ir profesorių nuotaikas bei jų atspindžius fizionomijose (saukiškesnes už paties Šarūno Saukos tapybą) - jiems širdis ir žarnas drėskė potyris, kad šventojoje Akademijos žemėje koją įkėlė "komercinis šarlatanas be jokio dvasingumo". Buvo iliustratyvu!

Tad II diena /2019.01.18; 16:25/:
"Stebiu Saukos personažus reprodukcijoje. Įdomiai keičiasi šviesotamsa reprodukcijoje. Gal tai ateinančių prieblandų ir tamsos atspindys? Nes lauke tikrai temsta. O gal Saukai tikrai svarbu yra toji šviesotamsa, tas tenebrozo ir sfumato? Matyt, kad taip. Fiziologijoje jokių poslinkių neįvyko. Jaučiu šiokį tokį alkį, nuobodulį ir egzistencinį nerimą. Kitaip ir negali daryti. Vis tik darysiu pertrauką - savaitgaliui, nes žiūrėti į Sauką yra ir gera, ir baisu".