Romualdo Balinsko tapyboje visuomet galioja asociacijų
grandinėlės logika.
Nežinau, kodėl taip yra. Turbūt todėl, kad šis dailininkas
yra cikliškas...
Apskritai, kaip kadaise aptarėme su Ignu Kazakevičiumi, visus
menininkus galima suskirstyti į tris kategorijas: 1) vienagimdžius; 2)
tiražinius ir 3) ciklinius.
Vienagimdžiai tapytojai – tai ypač reta kūrėjų rūšis.
Įsivaizduokite žmogų, sukuriantį vieną – vičvieną šedevrą. Teoriškai tai yra
įmanoma. Tai patvirtintų ypač tapytojų broliai poetai, kai kurie iš jų iš tiesų
bando, nori ir visaip stengiasi sukurti gyvenimo eilėraštį. Tapyboje taip pat
įmanomas vienetinis, vienintelis paveikslas. Problema slypi tame, kad tapyba –
tai, kaip sako Dailės akademijos dėstytojai, yra ir menas, ir technika. Tad
norintis įvaldyti techniką individas turi nutapyti ne vieną drobę. Iki tos
svarbiausios. Žinoma, realus variantas – sukūrus šedevrą, galima sunaikinti iki
tol padarytus darbus ir visam gyvenimui sulaužyti teptukus. Tačiau paprastai
tapytojai yra pernelyg egocentriški ir egoistiški, todėl vienu brūkšniu
niekuomet nenaikina savo kūrybinio gyvenimo visumos.
Prie vienagimdžių tapytojų būrio galima priskirti ir tuos,
kurie, kurdami kiekvieną atskirą kūrinį, stengiasi jam suteikti unikalių ir
nepakartojamų požymių. Tai kūrybiški menininkai, aptekę idėjomis. Bet gal tai
tik viso labo spekuliacijos...
Tiražiniai tapytojai – tai tie, kurie tiražuoja savo
kūrinius. Didelė tapytojų dalis yra būtent tokie. Romantiškai nusiteikę
subjektai pasakytų, jog jie tėra paprasti amatininkai. Susilaikykime nuo
vertinimų. Bet racija slypi tame, jog žinant kaip ir ką reikia daryti, kyla
pagunda niekuomet neeksperimentuoti ir neklaidžioti pašaliais. Žinai savo
spalvinę gamą, piešinio (paprastai stilizuoto) ypatumus, komponavimo schemas,
galų gale – temas bei motyvus ir to užtenka. Tuomet tiražuoji... Dar galima
pastebėti, kad tiražiniai tapybos darbai labai gerai atrodo visokiausiose
grupinėse parodose ir ypač nuobodžiai – personalinėse...
Galop – cikliniai tapytojai. Jų mąstymas yra komiksinis,
primenantis Bayeux kilimo struktūrą. Vienas pasakojimas čia gena kitą, iš jų
virtinės formuojasi istorijos.
 |
| Romualdas Balinskas, Balta siena, 2013 m., aliejus, drobė, 30x40 cm |
Tad štai – Balinskas yra būtent toks – ciklinis tapytojas.
Vienu metu jis buvo užsiciklinęs su mergaitėmis. Vėliau – su
berniukais. Dabar – Meile, Tikėjimu ir Viltimi.
Kiekvienas atskiras Balinsko kūrinys yra prieš tai buvusio
paveikslo tęsinys ir vėlesnio preliudas. Negalima žiūrėti į jo kompozicijas
atsietai, atskirai, visuomet reikia turėti tą ašį, tą semantinį iešmą, ant
kurio, it kuo tikriausi šašlykai, yra suverti paveikslai.
Siena – būtent iš tokių.
Galbūt pats menininkas labai aiškiai deklaruotų, kas
konkrečiai jį inspiravo. Nenustebčiau, jeigu paaiškėtų, kad tai koks nors iš
virtualios (internetinės, žiniasklaidinės) erdvės ar fotografijos (pavyzdžiui –
Senos pakrantė Paryžiuje) paimtas vaizdinys. Lygiai taip pat nenustebčiau,
paaiškėjus, jog tai paties Balinsko minties kūrinys – sapno, įsivaizdavimo ar
kažko panašaus padarinys.
Taigi – matome sieną, su ant jos sėdinčiomis figūromis. Tai,
kad kadaise Balinskas tapė beveik „keroliškas“, „alisiškas“ mergaites (tas trapias
tyraveides būtybes sapniškoje aplinkoje), suponuoja teiginį, jog ant baltos
mūrinės tvoros sėdi ne kas kitas, o senos, geros angliškos dainelės personažai.
Tiksliau – tai vienetinis, bet Balinsko atveju – padaugintas veikėjas – kuo
tikriausias Humpty Dumpty. Juk
kiekvienas ant sienos sėdintis, kojas nuleidęs ir matantis abi perskyros puses,
galop krentantis ir karaliaus armijos gelbėjamas individas yra būtent toks–
lietuviškai Kliunkis Pliumkis...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą