Aistė - su parasoliu ir taure

Neatskleisiu jokios paslapties - Aistė Gabrielė Černiūtė yra mano žmona. Žmona ir taip toliau... Galbūt šitą dalyką reikia būtinai pabrėžti, kadangi yra žmonių, kurie galvoja, kad mano žmona yra aktorė, o aš pats esu akvarelistas-monumentalistas. Ne, taip nėra. Mano žmona nėra aktorė. Ji yra tapytoja. O aš pats esu kuklus įstaigos darbuotojas ir šiaip Vilniaus gyventojas. Esu Vidas Poškus... Bet čia nukrypau...
Taigi - prieš akis turime vieną paveikslą. Jį sunkių ir sudėtingų plenero sąlygų Mindūnuose metu sukūrė lenkų bičiulis Filipas Kalkowskis. Šioje vietoje galiu priminti, kad rašiau apie vieną jo žmonos - Joannos Rusinek kūrinį (http://katarsisvp.blogspot.com/2014/06/joanna-rusinek-mergina-su-ziedu-siek.html), irgi sukurtą toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku. Ach, atėjo tie negailestingi ir radikalūs laikai, kuomet vyrai rašo apie žmonas, draugai tapo draugus ir panašiai... Taigi, apie Filipą galėčiau pasakyti daug ką to paties, ką jau sakiau apie Joanną. Turbūt esu stereotipais ir klišėmis mąstantis bei kalbantis subjektas, tačiau man lenkiška tapyba yra tiesioginė sarmatiškojo porterto palikuonė, su tais ikoniniais bruožais, su pasakojamuoju charakteriu ir visa meile atributams...
Filipo Kalkowskio tapyba irgi tokia. Jis akcentuoja veidą. Filipo nutapytuose veiduose egzistuoja esmė, prasmė ir reikšmė (parašiau tai, atsiduodamas manieringam žodžių žaismui). Kuo tai ne ikona? Taip pat svarbu įvairiausi atributai - daiktai, ženklinantys patį vaizduojamąjį. Ir, o taip! - ten vyksta literatūriškai artikuliuotas veiksmas! Tegyvuoja tokia tapyba! Ji man patinka!

Filip Kalkowski, Aistė, 2014 m.

Aistės portretas irgi yra toks. Veidas - kaip nulietas Černiūtės veidas. Tos akys, ta nosis ir tos kriauklinės šnervės. Ir žvilgsnis! Ant Aistės - ne taip seniai įsigytas (pirktas) švarkelis - kuo tikriausia karininko munduro transformacija. (Turi, turi ta Aistė kažko karininkiško...). Ir ką ji laiko rankose? Ogi skėtį (parasolį, kaip sakytų mūsų bobutės) ir taurę (ne tuščią - manau).
Į skėtį galime žiūrėti labai tiesmukai. Tomis gegužės dienomis Mindūnuose (kaip ir visoje rytinėje Lietuvoje, Aukštaitijoje) tikrai buvo lietinga. Aistė saugojosi nuo kritulių. Tačiau skėtis gali būti ir simbolis - tai apsauga nuo išorinio pasaulio poveikio, nuo visokiausių buitinių ir egzistencinių grėsmių. Kaip gerai, kad mes turime skėčius!
Taurę taip pat galime interpretuoti simboliškai. Bet užteks paminėti, kad Aistė Černiūtė visai mėgsta vyną. Galiu išduoti net kokį - baltą ir sausą. Gali būti itališkas, prancūziškas, argentinietiškas ar netgi čilietiškas.
O šiaip, kai sėdžiu namuose ir žiūriu į ant sienos kabantį Filipo paveikslą, taip ir norisi susidaužti su žmonele vyno taurėmis ir pasakyti jai:
- Į sveikatą!

p.s. pats Filipas ir Aistę, ir šį darbą įnirtingai vadina "Mama". Na, bet tai nerimta. Filipas nuolat kvailioja, o paskui sako: "Normalnie..." ir juokiasi tuo savo filipišku juoku...
p.p.s. dar reikėtų atkreipti dėmesį į vieną techninę detalę - šiek tiek sutrumpintą ir susmulkintą portretuojamosios kūno apačią. Tai galima paaiškinti keliais konceptualiais aspektais - 1) taip dar labiau pabrėžta karininkiška povyza; 2) paveikslas pritaikytas kabinimui aukštumoje (vėlgi kyla sarmatiškos aliuzijos - na, tie bažnyčių palubėse kabantys fundatoriai ir donatoriai).
p.p.p.s. Jūsų matoma taurė Aistės kairėje rankoje - itališka, venecijietiško stiklo, pirkta blusturgyje prie "Akropolio"