Į šį tapybos
kūrinį trukdo žiūrėti maniškis išsilavinimas. Cha! Jeigu turiu tokį...
O visgi. Negaliu
į jį žvelgti bent jau pirmuoju lygmeniu a
la Erwin Panofsky. O gal net antruoju...
Tai yra – pačioje
pradžioje ir iš karto matau ne abstrakčiai formalias spalvines dėmes (gerbiamiems žiūrovams
ir skaitovams siūlyčiau atkreipti dėmesį į maloniai „suaustą“ foną, gerai
sukosntruotą galvos dėžutę, šiek tiek dailidiškai – tad neypatingai grakščiai,
bet tvirtai sukaltą kūną, net pozą – tą pirmyn išmestą koją ir kitą, kaip
atramą) ir net ne merginą su gėlele...
O mergina yra ne
bet kokia – plaukus susišukavusi ir gal
net susisegusi segtuku į gražų sklastymą, plikomis kojomis, trumpa palaidine ar
suknele. Žavi ir miela, ak, miela ir žavi...
 |
| Joanna Rusine, Mergina su žiedu, 2014 m., privati kolekcija |
Tačiau maniškis
šioks bei toks išsilavinimas (o studijavau juk ne bet ką – pačią menų
karalienę, tai yra – dailės istoriją) iš karto prikišamai rodo įvairias
Lenkijos dailės istorijos analogijas. Tai nėra nuostabu, nes juk ir kalbame
apie mūsų laikų lenkų dailinkę Joanną Rusinek. Tokiu atveju nesvarbu net yra ir tai, jog
aptariamą kūrinį ji sukūrė vieno vėlyvo lietingo (kaip dera Lietuvai) pavasario
dienomis šalia bendros abiems tautoms Radvilų dubingiškos tėvonijos –
konkrečiai – Labanoro šešėlyje tūnančiuose Mindūnuose.
Taigi, Joannos
mergina stovi lenkiškai Renesanso ir Baroko (rašau šias dvi sąvokas, remdamasis
Pauliaus Garbačiausko rekomendacijomis iš didžiųjų raidžių, nes šis eruditas
minėjo, kad negerbia žmonių, vartojančių mažąsias šiems didingiems reiškiniams
nusakyti) tapybai būdinga poza. Tokia išdidžiai unarava!
Ir žiūri į mus,
žiūrovus, mielą publiką ikonišku en face!
Ir laiko
rankoje moteriškos egzistencijos atributą – žiedą. Žinau, kad mąstau
absoliučiai seksistiškai arba labai jau patiniškai (jeigu esmės imtumėmės iš
esmės ir psichoanalitiniu rakursu žiede įžvelgtume vyrišką dauginimosi organą
arba pradėtume tiesiog kalbėti apie moteris kaip apie “silpnąją lytį”, kuriai “tinka
tik visokie švelnūs dalykėliai” – o tai ne?). Toje senojoje tapyboje moterys
taip pat kažką laiko. Dažniausiai tai būna:
- Žiedas (o taip!);
- Maldaknygė;
- Nosinaitė.
Štai, kad ir mūsų
Joannos mergina ir 1575-ųjų Marcino Koberio Ona Jogailaitė (ŽA sesuo). Viena
išsirengusi ir laisva, kita – įvilkta į ilgą drabužį, su sunkiomis insignijomis
rankoje ir įtemptu žvilgsniu žiūrinti į amžininkus bei jų palikuonis. Viena –
graži, tikras pienas ir kraujas, kita – tik pienas (pikti liežuviai teigė, kad
pasibaisėtinai negraži ir prievoliniu būdu vedęs Steponas Batoras jos purtėsi
kaip nežinia kas).
 |
| Marcin Kober, Anna Regina Poloniae (Ona Jogailaitė karūnaciniu drabužiu), 1575 m., Vavelio kolekcija |
Bet liaukimės
pliaukšti!
Joannos mergina
yra archetipinė pavasario ikonas. Jaunatviška laisvė ir nerūpestingumas žalios
žolės ir mėlyno dangaus fone. Ir to užtenka...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą