Iš estetinių tyrinėjimų: meno suvokimo lygiai

Perfrazuojant ir remiantis filosofijos mokslų daktaru, biokibernetiku, ontologijos ir pažinimo teorijos profesoriumi, kabalistu Michaeliu Laitmanu, savo veikale „Šamati“ teigiančiu, jog egzistuoja du suvokimo lygiai [1) pasaulių plitimas iš viršaus į apačią; 2) kilimas iš apačios į viršų], galima sakyti, kad esama keturių meno kūrinio suvokimo lygių.:

11)      Neigiamas, negatyvus suvokimo lygis;

22)      Neutralus, indeferentiškas suvokimo lygis;

33)      Teigiamas, pozityvus suvokimo lygis;

44)      Sužavėtas, katarsinis suvokimo lygis.

Šalia šių keturių lygių dar yra nekonvencinis meno suvokimo lygis.

Trumpai pakomentuokime kiekvieną iš epistemologinių pakopų.

Negatyvusis meno suvokimo lygis vartotojų paprastai išreiškiamas tokiais teiginiais (lydimais šauktukų arba ištiktukų) kaip – kas čia per nesąmonė!, nesuprantu tokio meno arba neutralesnio (gal net pozityvesnio, išreiškiančio tam tikras kūrybines intencijas) – aš irgi taip padaryčiau!. Neigiamoje pakopoje esantį individą galima pavaizduoti kaip patvariu skafandru apsirengusį ir nesvarumo būsenoje plūduriuojantį padarą, nesistengiantį nei paliesti jį supančios aplinkos objektų, nei kaip nors kitaip reaguoti į jį supantį kosmosą. Profesiniu-socialiniu aspektu šiam lygmeniui gali priklausyti (žinoma – labai sąlygiškai, nes čia galia aptikti ir tų pačių menininkų ar kritikų) liumpenproletariato, valstietijos, valdininkijos atstovai – turgaus prekeiviai, ūkininkai, policininkai, savivaldybių tarnautojai.

Neutralusis suvokėjas vizualiai primena tabula rasa. Tai nulinis lygmuo. Vektorius gali judėti tiek žemyn arba aukštyn (jeigu suinteresuotosios pusės – menininkai, kritikai, tokie patys indeferentiški bičiuliai ar kolegos, atlikdami pirminio judintojo funkciją, suteiks impulsą keisti padėtį ir trajektoriją). Geriausias būdas paveikti vartotoją ir kelti jo meno suvokimo lygį – didaktinė-edukacinė veikla (paskaitos, seminarai, parodos ir panašiai), kritimą žemyn (kad ir į negatyvųjį meno suvokimo lygį) vėlgi gali sąlygoti toji pati didaktinė-edukacinė veikla, pasižyminti sunkiai virškinama informacija, nepatraukliai ir neargumentuotai prezentuojamais meno kūriniais. Produktyviausias neutraliojo suvokimo lygmens transformavimo į pozityvųjį būdas – komentatoriškas. Panašiai kaip Vergilijus Dantę per Skaistyklą iš Pragaro nuvedė į Rojų. Socialiniu požiūriu, neutraliame meno suvokimo lygmenyje yra ir minėtų klasių atstovai, ir jau prakutę (tiek materialia, tiek kultūrine prasmėmis) individai.

Teigiamas – pozityvus meno kūrinio suvokimo lygmuo yra labai aiškus. Akivaizdžiai jis reiškiamas tokiomis jausminėmis išraiškos priemonėmis, kaip garsais: Oho! Kaip faina! Nu nieko sau! ir panašiai. Fiziologiškai teigiamai į meną reaguojantį subjektą išreiškia plačiai atmerktos akys, didesnė ar mažesnė šypsena, bendras kūno judrumas. Socialiai tai gali būti bet kas, tačiau empirinių tyrimų dėka yra pastebėta, kad iš ne meninių profesijų į meną pozityviai reaguoti a priori būna pasiruošę su medicina susijusių specialybių žmonės.

Katarsinį suvokimo lygį geriausiai išreiškia Stendalio arba Florencijos sindromas (apie tai žr. –https://lt.wikipedia.org/wiki/Stendalio_sindromas).

Kaip minėta, kažkur šalia, lyg kokiame paraleliniame pasaulyje, dar yra nekonvencinis meno suvokimo lygis. Nekonvencinis meno suvokimo lygis yra artimas visiems keturiems lygmenims. Jo ypatybė – didelė amplitudė (svyravimas nuo neigimo iki susižavėjimo), suvokimo ir vertinimo ribų neapibrėžtumas. Visa tai primena vaikų rašytojo Kozlovo personažą – ežiuką rūke, kuris menui apskritai ar meno kūriniui konkrečiai nekelia jokių reikalavimų ir potraukių, tuo pačiu iš viso to reikalaudamas ir trokšdamas visko. Tokiu galima laikyti, kad ir tautinį meno vandalą Bronių Maigį, Ertmitaže peiliu ir rūgštimi puolusį Rembdrandto Danają – nuo neapykantos (destrukcija) iki katarsinio susižavėjimo (juk nebuvo nuniokota turbūt kokių estetinių jausmų nesukėlusi Rešiotnikovo kompozija Vėl dvejetas Tretjakovo galerijoje) čia plauko storumo tarpelis.