katarsis: Igoris Piekuras ir jo "Eksperimentas", arba apie žiūrovų dislokaciją parodų atidarymų metu

Parodų atidarymuose svarbiausias dalykas yra žiūrovo dislokacija.

Tą geriausiai žino dailės kritikai ir nachaliavščikai. Tiesą sakant (nepykite, plunksnos sesės ir broliai!) nėra jau tokio didelio skirtumo tarp šių dviejų klasių atstovų. Ne tik dėl to, kad troškulys vienodai kamuoja tiek vienus, tiek kitus. Nachaliavščikai puikiai žino – jeigu nori gauti išgerti ir dar pavalgyti – atsistok taip, kad prie gėrybių stalo atsidurtum jeigu ne pirmas (padorumo likučiai išlikę net šių alkanųjų pasąmonėje), tai bent ne paskutinis.

Kritikus ir nachaliavščikus labiau vienija tai, jog tiek vieni, tiek kiti atidarymuose dirba savo darbus. Vieni galvoja apie skilvių prikimšimą, kiti – apie tekstų sukūrimą.

O parašyti gerą tekstą gali tik tuomet, kai neturi jokių apsunkinimų dairantis po ekspozicinę aplinką. Atidarymų metu tai ypač sunkus reikalas: čia, žiūrėk, reikia vyno taurę pasipildyti, čia pabendrauti su kokiu nors kolega (vasaros metu – kultūrinio vakuumo ir parodinės distrofijos Vilniuje periodu, tai ypač vertingas užsiėmimas), čia netgi pasižiūrėti meno kūrinių. Gausių atidarymų metu, patikėkite, tai ypač sudėtinga užduotis.

Aš pats, išduosiu paslaptį, turiu savo metodiką. Ji paremta durys-siena principu. Labai paprasta: 1) arba stovi prie įėjimo, žvelgdamas kitiems per galvas ir nugaras (šis būdas ypač rezultatyvus aukštaūgiams); 2) arba stovi prie nuo įėjimo labiausiai nutolusios sienos. Pastarasis principas nėra dėkingas norimos evakuacijos atveju (kuomet norisi anglišku būdu pasišalinti ir panašiai), tačiau kūrinių apžiūrėjimo atidarymuose aspektu – tai tobula, tiesiog idealu.

Piekuro tapybos paviršiai. Kartais jo darbuose detalės iškalbingesnės už visumą

Veikimą ką tik patikrinau Igorio Piekuro parodos atidarymo metu „Titanike“. Žmonių buvo daug (dalį galbūt į vidų suvarė lauke prasidėjęs – po ilgos vasarvidžio pertraukos – lietus; tačiau tokie turėjo nusivilti, nes viduje tradiciškai buvo tvanku kaip saunoje). Paveikslų irgi buvo miriadai. Visi įvairūs, stiprūs ir įdomūs. Juk tai Piekuras – argi gali būti kitaip?

Dirbau savo darbą. Esu juk šioks toks kritikas! Tai pastebėjo ne vienas, klausęs ir tvirtinęs:

– – Ko toks susirūpinęs? Turbūt nepatinka?

Ne, Piekuro ir jo žmonos – Marijos Teresės Rožanskaitės kūryba man labai patinka. Ne tas žodis. Čia tinka tas amerikietiškas išsireiškimas:

– – Įkvėpianti.

Bet pagalvojau vieną dalyką – Piekuras ir Rožanskaitė papildo vienas kitą. Piekuras – plakatiškesnis publicistas. Rožanskaitė – lyriškesnė (bet irgi publicistė). Na, toks tikras in ir jang. Vienas kitą papildantys elementai. Tad ir parodoje tobulai regėtųsi jų tandemas....

Bet ne apie tai.

Atidarymo metu (turbūt dėl to savo rimto žiūrėjimo bei tvankumo) atsidūriau už paties epicentro – už atidarančiųjų (kuratorė, giminės, draugai, VDA darbuotojai) nugarų. Prie tos tolimesnės sienos. Čia dar buvo įsitaisiusios kelios kolegės – ach, ta beveik medžiotojiška kritikų intuicija.

Nusprendėme (nes niekas neužstojo ir netrukdė nugaromis), kad vienas geriausių Piekuro darbų yra net kelis metus (nuo 1980 iki 1985) tapytas Eksperimentas. Nutarėme, kad jį norėtume (vienbalsiai) pasikabinti savo namuose. Pasiryžome įsteigti konceciją ir šedevrą išpirkti iš jį valdančio fondo gniaužtų. Pakalbėjome, kad kadangi pinigus mestumėmės į bendrą kasą (juk esame kritikai, o ne kokie finansinių keblumų nejaučiantys kolekcijų maniakai), tad paveikslą reguliariai vežiotume iš vienų namų į kitus. Tik sunerimome, kad netilptų į bet kokį liftą ar troleibusą. Su palengvėjimu atsidusome, pamatę, kad Piekuras vizualiai (tiesiomis, op artinėmis linijomis) pats palengvino mūsų darbą – kūrinį būtų galima normaliai iškarpyti į tris dalis. Mažesnę, vidutinę ir didesnę – viskas priklausytų nuo to, kokią kas sumą sumokėtų...

Igorio Piekuro Eksperimentas ir kuprinė a la Marija Teresė Rožanskaitė

Ši dailėtyrinė diskusija (ačiū, Aiste ir Jurga, bei puikioji dislokacija!) man uždėjo akinius, kurių dėka geriau perpratau Piekuro tapybą.

Supratau, kad jo tapyboje visa esmė yra sukoncentruota ne į tobulai sukurtus paviršius (pjaustytus, klijuotus, reljefiškai lietus iš statybinio emalio, degintus žvake – ne Gasiūnas tai pradėjo!, barstytus smėliu, lankstytus iš draperijų, tiesiog tapytus), ne fotografiniuose motyvuose (kartais tie veidai tik trukdo – jeigu jų nebūtų, irgi trūktų), bet linijose. Taip – linijose – aštriai, sprangiai raižančiose pačią tapybą. Pjaustančią ją medicininiais skalpeliais chirurginiu tikslumu.

O dar stovėdamas už prelegentų nugarų pamačiau, kad ekspozicinėje erdvėje netgi minia pradėjo gyventi piekuriška logika – ją estetiškai padalino, tiesiog supjaustė baltos pertvaros ir sienos – tikrai Piekuro vertas veiksmas. Tad nenustebau, kai išėjęs lauk, pamačiau, kad net dangų ties parodos veikimo vieta perpjovė kažkokios vielos.

Pasaulis tiesiog veikia pagal menininkų kūrinius, šiuo atveju – Igorio Piekuro tapybą...