Katinai ir kaminai: ŽIAURUMAS



Arūnas Jansevičius (g. 1958) Žiaurumas (tempera, akvarelė, popierius, 1987 m.) (iš privačios kolekcijos)

A.Jansevičius atstovauja devintojo praeito amžiaus dešimtmečio lietuviškam pop artui ir psichodeliniui menui – reiškiniui, kuris neabejotinai egzistavo, tačiau savo žiedų krovimo ir sprogimo metu kažkodėl (priežastis labai aiški – keitėsi mados, transformavosi politinės, ekonominės, socialinės sąlygos) buvo pakastas negailestingų ir abejingų šalnų.

A.Jansevičiaus kūryba (žinau iš jo repertuaro labai nedaug – pluoštelį iliustracijų ir aptarimą kompoziciją Žiaurumas, Lietuvos dailės muziejaus duomenų bazėje taip pat įtrauktas jo kūrinys Šešėliai – popierius, akvarelė, guašas, 70,3x50,8 cm; beje darbuotojų datuotas 1975 metų data, nors parašyta signatūra skelbia kitą, kur kas įtikinamesnę datą – JANSEVIČIUS ARŪNAS – 85) taip pat yra gerokai apgenėta. Apgenėta laiko, nežinojimo, objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Bet užtenka čia tų gailesčių ir apgailestavimų. Pakanka ir to, kas yra ir egzistuoja.

1981 metais baigęs meninio odos apipavidalinimo specialybę Talino dailės institute, A.Jansevičius atvyko gyventi į Alytų. Pamenu jį iš savo vaikystė dienų, šiltais vasarų vakarais (gal tai buvo vienas kartas, mano vaizduotėje multiplikavęsis į daugybės pasikartojimų virtinę), ateinantį pas tėvus į svečius su vermuto ar rūgštaus vyno buteliu drobinėje „tašėje“ ar „sietkutėje“. Yra net dovanojęs knygelę su dedikacija: ...NUO DĖDĖS ARŪNO...

Tuomet mes gyvenome industrinėje pramoninio miesto be praeities, dabarties ir ateities – Alytaus, kaimynystėje. Standartinėje surenkamų gelžbetoninių plokščių penkiaaukštėje dėžutėje. Tais šiltais vasarų vakarais iš netoli buvusio mėsos kombinato sklisdavo šleikštus deginamų kanopų ir ragų kvapas, o skydinių namų statybos ar medvilnės apdirbimo kombinatai leisdavo hipnotizuojančius, spengesio ir džeržgiamo kupinus garsus.

Būtent tokių garsų yra kupinas Žiaurumas. Tą psichodelinį garsą leidžia sintetiniai ir kontrastingi ryškių spalvų kontrastai, fraktaliniu didėjimu ir mažėjimo ritmu viena kitą dubliuojančios formos.

Kaminai Žiaurume – nenustebsiu, kad jie yra iš ten. Iš tos mikrorajoniškai pramoninės aplinkos. Iki šiol miesto horizonte pamėkliškai šmėkšo bankrutavusių ar aplinką iki šiol teršiančių kaminų siluetai. Didysis „Medvilnės“ kaminas – jų tikras patriarchas.

Katinas, Žiaurume veidrodiškai simetriškai kartojantis save – ta viduramžiška piktosios dvasios apostazė (kaip ir asimetriškai kybanti chiroptera) man pačiam taip pat yra iš asmeninės vaikystės. Auginome tuo metu katę, vardu Anelę, protingą kaip pats Platonas ar Sokratas kartu sudėjus (nekalbant jau apie Aristotelį) ir atsivedusi penkių narių vadą-komplektą iš dryžuotų patelių ir juodai baltų patinėlių (Murka, Pūkis, Teplius, Rainė ir dar kažkuri – jeigu ką).

Devintojo dešimtmečio Alytuje (tos piramidinės struktūros Žiaurumo horizonte galbūt yra ne iš Gizos, o iš pasąmoninio Zeitgeist miesto) paradoksalus kontrastas tarp gyvo medžio ar dar gyvesnio gyvūno ir negyvos, geometrizuotos formos būtent ir gimdė žiaurumą. Patį tikriausią žiaurumą, įsikūnijantį ne fosforizuojančiame akių žvilgsnyje, ne grėsmingai šiepiamuose iltiniuose dantyse, net ne apokaliptiškai rūkstančiuose kaminuose (tuose tikriausiuose krematoriumuose) ar smailiadantėse ir aštriabriaunėse piramidžių viršūnėse, o tuštumoje, spengiančioje baltoje plokštumoje, į kurią, virstančia nebyliu ilgu –––––––––– yra sutraukiami visi pavidalai su savo kūnais ir dvasiomis.