Šventoji Ona ir ikonoklastai

Neimsiu aiškinti, kas yra Šventojo Ona, Švenčiausia Mergelė Marija ar Jėzus Kristus - nes tie, kas žino, tai žino ir tiki arba ne, o kas nežino, tai nei tiki, nei netiki, nei apskritai turi susidarę kokią nors nuomonę.
Ne apie tai ir kalba.
Kalba eina apie Šv. Onos broliją - garbingą organizaciją, šlovingame Vilniaus mieste veikusią nei ilgai, nei trumpai - viso labo nuo 1501 metų, kuomet ne kas kitas, o pats kontraversiškasis Romos popiežius Aleksandras VI (iš pagarsėjusios Borgijų giminės) patvirtino prie garsiausios sostapilės bažnyčios (taip - gotikinės Šv.Onos) įkurtos šios organizacijos buvimą. Ir taip iki 1864 m. - tie kas žino, kas tuo metu dėjosi "Šiaurės Vakarų krašte", taip pat supras "dedlaino" priežastis.



Šv.Onos brolijos namo iškaba, 1642 m., smiltainis, polichromija, auksavimas, Lietuvos nacionalinis muziejus


Brolijos namas (kamienica) bent jau XVII amžiuje veikė Šv.Mykolo gatvėje. Kaip rašo Janas Zagorskis šio skersgatvio ir Pilies gatvės kampe esantį namą savo testamentu brolijai 1626 m. maloniai dedikavo ponas Jakobas Naporkowskis ir jo žmona Anna Bieniasowa (mirę maro metu ir palaidoti Katedroje). 1642 m. namas buvo naujai suremontuotas, geradarių atminimas pagerbtas ir epitafija pačioje bažnyčioje.
Tą pačią datą mena ir minėtame name, jų išorinėje sienoje tais 1642-aisiais įmontuota iškaba, bene seniausias Vilniaus paminklas viešojoje erdvėje, XX amžiaus pradžioje išimta iš "apyvartos" (tai yra - išmontuota iš sienos), galop pakliuvusį į tuometinį Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejų (dabar - Lietuvos nacionalinis muziejus).
Nekyla net abejonių, kad prieš mūsų akis - tipiška renesansinė plastika. Kresni kūnai, statiška simetrinė kompozicija ir klasikinė antikva tai įrodo.
Žinoma, kad tai ne kokio kur kas subtilesnio ir kitą - barokinę plastiką tuo metu propagavusio italų akmentašio kūrinys. Greičiausiai vietinio meistro produkcija, sukurta nudažius (ar ta tamsi monochromija yra autentiška - diskusijų ir tyrimų reikalas) ir paauksavus smiltainį. Ach, tas eskiziškas nerūpestingumas ir kirviškas brutalumas! Jame ir stiprybė, ir achiliškos sausgyslės...
Glumina nudaužta Kūdikėlio galva, numuštos Dievo Motinos ir Šv.Onos (padiktavusios ikonografiškai kanoninį tokios scenos pavadinimą, perimtą iš vokiečių kalbos - "Šv.Ona Pati Trečioji") nosys, aplūžinėję pačios plokštės kampai. Galvoje kyla mintys, kad taip brutaliai su meno kūriniu galėjo pasielgti koks nors dailę (bent jau bažnyčioje) niekinęs puritonas-protestantas, vandališkas Zolotorenkos kazokas ar tiesiog viskam abejingas gaisras (J.Zagorskis, remdamasis Jozefu Ignacu Kraszewskiu patikslina, kad plokštė buvo atnaujinta po didžiojo 1748 m. Vilniaus degimo) ir dar prisidėjo laikas. Didžiausias ikonoklastas juk yra Kronas...