Vieną iš nuotraukų, kurioje Paulius Arlauskas įamžino savo paties kūrinių parodą Intuicija (galerija „Šofar“, Mėsinių 3A, Vilnius, Lietuvos Respublika, ES), pats autorius pavadino „Silence“. Taip, taip – silence, lietuviškai tai reiškia „tyla“, „tyluma“ arba „tylėjimas“. Gotiškai tai būtų thahains, o sanskritiškai – mauna.
Viskas kaip ir susidėlioja į vietas – Pauliaus Arlausko kompozos tikrai atrodo ramios ir taikios – lygiai taip pat, koks nekaltas ir mielas gali būti tas ramiai žingsniuojantis leopardas. Omenyje turiu kačių šeimos atstovą, kuris stoiškai ir ciniškai žingsniuoja, nieko nebodamas, mėnesienos ar jaunaties sidabriškai ir kastanediškai apšviestomis šio ar kito pasaulio platumomis bei lygumomis. Gal tai ir ne leopardas, gal tai jaguaras ar koks kitas panterinis – galop tai nėra taip ir svarbu, kur kas svarbiau yra jo dėmėtas, mirguliuojantis, tuštumos baimę paniškai juntantis kailis (tegul jo šeimininkas ar savininkas, tai yra pats padaras, nepatiria jokių panikų).
Tokia – tuštumos baimę nuolat patirianti, yra ir Pauliaus Arlausko tapyba. Beje, šioje vietoje sunku apsispręsti, kaip tiksliau ją reikėtų apibrėžti – tapyba ar grafika? Bet lygiai taip pat sunku į dailėtyrinius Prokrusto gultus įsprausti tibetietiškas tankas ir mandalas arba actekiškus manuskriptus ir kronikas. Ten juk yra ir tapybos (spalvos – o Pauliaus Arlausko tapyboje tos spalvos skausmingai, akinančiai ryškios), tiek grafikos (linijos čia liūliuoja, svaigina, sukelia kuo tikriausią transą).
Tad Pauliaus Arlausko kūrybą sunku yra pavadinti tylia. Arba tiksliau – jeigu tai yra tyla, tai ji spengianti, galop perauganti (per tarpines traškesių, bruzdesių ir klegesių būsenas) į kuo tikriausią spiegimą.
Spiegimo struktūros ypač akivaizdžios pusiau abstrakčiose Pauliaus Arlausko kompozicijose, tose, kuriose ornamentinis pradas, secesinė linija, visi tie botago kirčio ir Hortos motyvai yra dominuojantys, jie apraizgę atpažįstamus žemiškojo pasaulio pavidalus it kokie erškėtrožiai ar vijokliai iš brolių Grimmų ar Perrault pasakų.
Vizualus Pauliaus Arlausko kūrinių spiegimas – tai formų ir fono kontrastas, tai linijų vingiai ir posūkiai, tai ornamentiniai dariniai ir konglomeratai, jaučiantys panišką tuštumos (aka – tylos) baimę.
Jo, to vaizdinio spiegsmo galia pasiekia kuo tikriausius 130 decibelų (reaktyvinio variklio garsumas) ar net 140 dB (Teslos išlydžio triukšmas), veikdama žiūrovo sąmonę ir pasąmonę, hipnotizuodama juos, versdama pasinerti į psichodeliškai transines būsenas (neišku kur vedančias – į pražūtį ar išganymą) – panašias į tas, kurių pavyko išvengti Ulisui, vašku užsikimšusiam ausis ir neišgirdusiam sirenų Telksiopės, Peisinojės, Partenopės vilionių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą