Cukermanas ir paletė

Kadaise, vis dar gūdžiais pokariniais metais Freiburge du Taikomosios dailės mokyklos profesoriai - Vytautas Kazimieras Jonynas ir Aleksis Rannitas publikai įrodinėjo racionalųjį moderniosios dailės pagrindą ir modernizmo prasmę iš esmės. Darė tai jie labai paprastai - kaip toje pasakoje, kuomet karalaitis turėjo iš raganos užburtų, varnomis ar balandėlėmis paverstų mergelių išsirinkti savo mylimąją. Jonynas ir Rannitas taip pat rinko grūdą iš pelų - bandė ištraukti Picasso reprodukciją iš psichinio ligonio kūrinių. Ir, bingo, jie tai padarė!
Mūsuose, kuomet statistiniai žiūrovai taip pat jaučia savo asmeninius privalumus ne tik šiuolaikinio meno, bet ir modernizmo atžvilgiu (tai jie grindžia iki gyvo kaulo įgrysusiais teiginiais "nesuprantu" arba "ir aš taip galėčiau"), visada yra pravartu kokį nors kokybišką artefaktą, atstovaujantį kuriai nors mokyklai ir ideologijai, lyginti su kažkuo. Beje, ne tokiais gūdžiais laikais, bet irgi beveik pokariu (jeigu karo pabaigą Lietuvoje brėžtume ties 1990-1991-ųjų metų data) kažką panašaus jau darė lietuviškos dailės kritikos guru AA, konkretaus autoriaus kūrybą lygindamas su durimis. Tiesa, AA tyrimo motyvai ir išvados buvo absoliučiai kitokios...
Abstrakčias (tikrai abstrakčias, o ne apsimestinai abstrakčias, ne iš peizažo išsivysčiusias) Eugenijaus Antano Cukermano kompozicijas (kuo tikriausias tapybiškumo metastazes mūsų ligotoje kultūroje) taip pat pravartu lyginti. Ir ne su bet kuo - o su kuo tikriausiomis paletėmis. Arba viena palete.

Regis, kad tame nėra jokių skirtumų ir prieštaravimų. Kas baisiausia! Nes žvelgiant labai jau akademiškai ir skrupulingai, dažus ant paletės iš tūbelių spausti reikia ne bet kaip, o remiantis tam tikrais kanonais ir spalvotyros dėsniais. Paprastai rekomenduojama tepti tuos spalvinius mėginėlius pagal laikrodžio rodyklę, nuo šviesių iki tamsių, nuo šiltų iki šaltų (bet įmanomi ir kiti būdai). Taigi, ant paletės paviršiaus yra, ir ne tik egzistuoja, bet net viešpatauja griežtoji ponia Logika.
Šio daikto kartais trūksta Cukermano tapyboje. Bent išoriškai. Baisiausia yra tai, kad jo tapyba regisi kur kas emocionalesnė, juslingesnė, spontaniškesnė nei tūlos paprastos paletės paviršius! Toks tad paradoksas...
Bet tai tik išoriniai dalykai. Juk esmė visuomet slypi giluminiuose dalykuose. Taip ir Cukermano tapyba nuo visų palečių skiriasi daugiasluoksniškumu (jo dėka akis gali ir net turi gremžtis, lįsti, raustis, skrieti į vidines paveikslinio pasaulio platumas) ir šios ypatybės nulemtu švytėjimu.
Kitas dalykas - paletėje kiekviena spalvikė (tegul ir labiausiai "išmozotu" variantu) gyvena savo vidinį, suverenų ir autonomišką gyvenimą. Tuo tarpu Cukermano tapyboje spalvos (tegul ir uždėtos, užteptos, užlietos, ištrėkštos tariamai atsainiai) jungiasi į vieną, vientisą struktūrą. Išėmus vieną spalvą - tegul ir achromatinę juodą ar aristokratiškai auksinę (ar kokią plebėjišką sieną ar umbrą), griūna visa koloristinė Cukermano simfonija.
Bet vėlgi grįžkime prie minėto juslingumo. Panašiai kaip viduramžiškoje teologijoje - pradžioje eina protas, o po jo - tikėjimas, taip ir Cukermano kūrybiniame akte pradžioje žingsnuoja racionalus samprotavimas (be jo, kaip ten bebūtų, kūryba prilygtų miglotai psichozei, šizoidiniams kliedesiams ir tiek), tačiau viską vainikuoja jausmų pliūpsniai. It kokie šampano purslai. Jausmai lyg kokie dievai įsikūnija pačiuose elementariausiuose dalykuose - įmantriai užteptuose potėpiuose ar išmoningai suformuotose faktūrose. Jausmai, kaip kuo tikriausi pirmą kartą po žiemos iš tvankių ir tamsių tvartų į gėlėtas pavasario pievas išleisti kumeliai, laigo po Cukermano tapybos paviršius, primindami, kad paletės tėra tik bedvasės, negyvos, prėskai ištepliotos plokštumos, o tikroje tapyboje esama šio bei to daugiau...