Ramūnas Čeponis pagal Daniilą Charmsą

Yra toks giliamintiškas Charmso pasakojimas iš "Nutikimų" serijos apie Matematiką ir Andrejų Semionovičių. Tai platoniško dialogo (su keturiais pakartojimais kiekvieną sykį) forma parašyta istorija apie tai, kaip Matematikas iš savo asmeninės galvos išsiėmė rutulį. Sferą - pačią tobuliausią formą skaičių, idėjų ir gamtos pasaulyje.
Ramūnas Čeponis yra kitoks. Iš galvos jis išsiiminėja ne rutulius. Iš Ramūno Čeponio galvos patys lenda stačiakampiai, kvadratai ir kitokios stačiu kampu susikertančios struktūros. Pavyzdžiui - tobuliausia iš stačių - kryžiaus forma.
Ar stačiakampiai gali būti tobuli? Taip, o taip! Stačiakampiai ne tik gali, stačiakampiai iš tiesų yra tobuli.
Stačiakampiai rodo pasaulio šalis, stačiakampiai rodo metų laikus, stačiampiai rodo paros dalis.
Stačiakampiai yra archetipai, kryžiai taip pat yra kultūriškai įskiepyti (galbūt) archetipai, pati Ramūno Čeponio tapyba yra archetipiškai ikoniška - kaip kokia Šventosios Dvasios išklotinė ar tapybinė turiniškos drobulės variacija dviejų matavimų plotmėje.

АНДРЕЙ СЕМЕНОВИЧ: 
Надоело  мне с  тобой препираться.
МАТЕМАТИК:
Нет, не надоело!
Нет, не надоело!
Нет, не надоело!

ANDREJUS SEMIONOVIČIUS:
Nusibodo man su tavimi ginčytis!
 MATEMATIKAS:
Ne, nenusibodo!
Ne, nenusibodo!
Ne, nenusibodo! [vertimas - Sigito Parulskio]