Viskas, kas joje vyksta, galima pavadinti neįvykusių, nerealizuotų, neįgyvendintų (sąmoningai arba dėl kitų priežasčių), nebuvusių sumanymų grimasomis.
Grimasomis, taip, grimasomis. Nesipiktinkite šiuo šiek tiek neigiamu apibūdinimu. Negatyvo jame yra tiek pat, kiek jo slepiasi už nihilizmo nugaros. Grimasomis, nes mąstant grynai buitiškai, visiškai kasdieniškai - bet koks nerealizuotas veiksmas ir potyris visuomet esti apibendrinamas suglumimo išraiškos - t.y. grimasos.
Šiuo atveju grimasas daro ir pati autorė, iš skeveldrų, šukių, fragmentų (fizine ir konceptualia prasmėmis) montuodama muziejinę ekspoziciją, mimika lydi ir žiūrovų veidelius. Vienus glumina dekonstruktyvūs veiksmai, kitus - taiklūs ir ironiški šyptelėjimai (tai kitas, taip pat psichologiškai motyvuotas veiksmas, sekantis po ne-realizacijos), trečius - šiokio tokio atsainumo ("a možet pranesiot!") dozė.
Regisi, kad Rakė, Eglė Rakauskaitė, nespėjo į didžiąją dalį modernizmo puotos įvykių (bent Lietuvoje) - stalinistinių ir postsovietinių stabų statymo ir pagerbimo apeigas, lietuviškos fotografijos sužibėjimo zenitą ir pan., ir jai beliko komentuoti. Rašyti komentarines grimasas ant sunykusios, supuvusios (kaip tie jos pačios padaryti grybai) kultūros griuvėsių.
Be to ir po to, kai Vilniuje "Nihilizmo ir vaizduotės" programos vėliava mojuodami pasirodė Gianni Vattimo, Bernardas Stiegleris, Richardas Kearney, Jean-Jacques’as Wunenburgeris, tokio apibūdinimo neįmanoma panaudoti kalbant apie Rakės kūju sukapotus grybus, išpreparuotas knygas ar video instaliaciją su Mikėno kregždėmis ("skregždėmis" - pasakytų kažkurios aukštaičių tarmės atstovai). Šiose man įspūdį padarė iš skulptūrinės moters galvos lyg Mozės ragai kylantys lėktuvėliai. O ir paukščių įgarsinimas medumi tepė ausis.
Ten kur nebelieka nihilizmo, ten kur nekomentuojama, pasitelkiama vaizduotė. Taip buvo, yra ir bus per amžius. Amen.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą