Daržovės ir mėsa

Nepasakysiu nieko naujo, ničnieko nepastebėto ir nežinomo, teigdamas, kad Algis (Algis Griškevičius) yra negyvas, absoliučiai sustingęs ir suledėjęs tuomet, kai tapo savo peizažus -urban- stiliumi.
"Urban" - nes bet kuriuose, net kaimo, beje, dažniausiai puikiai kultivuotuose kaimo peizažuose, tose pievose ir laukuose lyg kiškio ausys kyšo sunkiai slepiami techniniai agregatai - stulpai, transformatorinės ar tiesiog "meksfaltai beigi trotuarai".
Ir atvirkščiai - Algis gyvas, be galo judrus ir pulsuojantis (tikras gyvsidabris savo puikiu juodo-balto koloritu) yra tuomet, kai spaudo foto mygtuką ir spaudžia tas savo seksistines nuotraukas.
Seksistines - nes jose visuomet, na gerai, beveik visada, būna kūnas. Ir ne bet koks, o vyriškas. Vyro kūnas jo brandžioje gyvenimo fazėje - nugairintas vėjų ir audrų, patyręs naktinių poliucijų ekstazes, pergyvenęs vidurio amžiaus krizės sukeltas perturbacijas

, iššūkius ir išgyvenimus.
Sekstistines - nes tas kūnas, tie kūnai, tie kūnų spiečiai ir konglomeratai vaizduojami, fiksuojami, amžinami neslepaint jų lytinės priklausomybės. Kartais netgi šaržuojami (bet be jokių tiesmukų šaržavimų).
Net moterys Algio fotografijose yra vyriškos vyriškai "objektyvizuotos". Tai yra - paverstos persisotinusios aistros objektu. Nors ir vyrai yra tokie - mėsingi ir rubensiški, vandeikiški, jordansiški.
Algio nuotraukų personažus norisi tiesmukai ryti, smaguriauti jais. Tokie jie yra skanūs, patraukliai liulančiais taukais, lyg patys tikriausi šaltienos gabalai. Gyva, net judanti, vaidinanti, pozojanti šaltiena! Kalbu čia iš kanibalinio mėsėdžio pozicijų.
Bet net visa ta aplinka, tos pievos, žolės, lapai ir kamienai, tarnauja lyg kuo tikriausias garnyras, daržovės ir salotos (valgomos ir omnivivarų, ir veganų, ir žaliaėdžių). Ne medinės konstrukcijos, tas kuo tikriausias Algio architektūrinių vizijų įsikūnijimas turi kažko bendro su šakutėmis arba dantų krapštukais...
Algio fotografijos yra kuo tikriausi natiurmortai, vaizduojantys kūnus ir augalus, mėsas ir daržoves. Paradoksaliausia, kad tai gyvieji natiurmortai...

p.s. Visuomet, kai žvelgiu į Algio fotografijas, apima eretiška mintis, kad savo nuotraukomis jis paneigia savo paties asmeninę tapybą. Kad fotografuojančiam tapytojui nebereikia mojuoti teptuku, kad užtenka tos "knopkės" ir elementaraus kompozicinio jausmo. Kam tapyti, jeigu galima fotografuoti? Ir tai išeina gyviau. (Kita vertus - negyvumas turi savo vertę bei motyvaciją). Bet čia jau įsiveliame į begalinį ir klampų disputą apie tapybos ir fotografijos riboženklius, galimybes ir silpnybes...