2013 m. rugsėjo 30 d., pirmadienis

Moterys kaip kirmėlės ir kirmėlaitės

Savo kirmėliškais potėpiais (dėl to jis ir jo bičiuliai ir vadintini "kirmėlistais") Mindaugas Skudutis gali nutapyti bet ką  - žmones, medžius, namus ir tiltus.
Bet ypač įtikinamai jis nutapo moteris.
Turbūt tam ypač puikiai tinka tie besirangantys, gyvi ir gyvybingi potėpiai. Būtent jie, o ne kas kas kitas kuria gyvų, kvėpuojančių, pulsuojančių moterų įspūdį. (Na, dar, žinoma, labai svarbu yra spalva).
Moteriškas M. Skudučio kompozicijas galima skirti į dvi grupes. Ikonografiniu ir estetiškai etiniu aspektais tos dvi grupės pavadintinos: "moralioji" (pirmoji grupė), ir "amoralioji" (antroji).
"Moralioji" moterų grupė - tai tos M. Skudučio paveikslų moterys, kurios veikia kaip teigiami (tačiau svarbu pastebėti - pasyvūs, objektiški, vyriškoje sąmonėje projektuojami) personažai. Lyg plėtojant mintį apie "kalokagatijos" idealą, jos savaime yra ir gražesnės. Šios moterys ištapytos smulkesniais, mielesniais, gražesniais potėpiais, primenčiais simpatiškas kirmėlaites.
"Amoralioji" moterų grupė - tai neigiamos M. Skudučio moterys, tikri femme fatale avatarai. Demoniškos moterys, spinduliuojančios grėsmę ar bent šią iššaukiančią ironiją. Jos kažką veikia, daro, kuria ir, tokiu būdu, blogai, raganiškai veikia, žinoma, ne ką kitą, o tuos pačius vyrus. Šios moterys iš tiesų primena riebias kirmėles, dėles, siurbėles ir iliustruoja vieno Viduramžių teologo teiginį, kad "tai viso labo maišai, pripildyti gleivių bei nešvarumų".



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą