Iš karto paaiškinsiu ir pabrėšiu, kad asmeniškai labai nemėgstu žodžio NARATYVAS – tokio populiariai parazitinio mūsų dienomis ir vartojamo įvairiomis situacijomis ir skirtinguose kontekstuose – DISKURSUOSE (tai dar vienas asmeniškai nepropaguojamas terminas). Kita vertus, su pačia naratyvo sąvoka būtent ir susipažinau pačiame 10 dešimtmečio (keista, kad viešojoje erdvėje taip eskaluojamas „90–ųjų“ pasakymas – kalbininkų jis lyg nėra labai toleruojamas?) viduryje – 1995 ar 1996 metais, pirmajame savo dailės istorijos ir teorijos kurse, kuomet į mūsų nebrandžiai ir pominkščiai fuksiškas galvas buvo kemšamas Felixo Thürlemanno knygelės „Nuo vaizdo į erdvę“ (vertė Lina Kliaugaitė, finansuojant Atviros Lietuvos fondui 1994 m. leido Baltos lankos) turinys. Jau tuomet niekaip nesupratau – kodėl vietoje pasakymo naratyvas negalime išsiversti gražiu lietuvišku pasakojimo atitikmeniu.
Bet dailėtyrinės literatūros tuomet buvo labai nedaug. Ši semiotiškai angažuota knygelė įvairių dėstytojų būdavo pateikiama kaip kokia panacėja (šalia Vseobščaja istorija iskustva daugiatomių su nespalvotomis reprodukcijomis, kurių dėka dekanas Alfredas Širmulis rengdavo egzaminius „blickrygus“). Koks nors E. Panofsky su savo „Prasme vizualiniuose menuose“ ar menotyros senelis H. Wölfflin ir jo „Pamatinės meno istorijos sąvokos“ lietuviškai pasirodė jau kitame tūkstantmetyje ir mums, studiozams, perkopus į atsakingas magistrantūros studijų pakopas – taigi, regėjosi nelabai ir aktualiais (kiek reikėjo, išminties jau buvo pasisemta kitomis, tegul ir ne taip laisvai įvaldytomis, kalbomis).
Taigi – kaip matome – 10 dešimtmetis šiuo metu yra „ANT BANGOS“. Žmonės (ne tik tie – iš "tikrųjų" „Žmonių“ žurnalo) primena, rašytojai rašo, kuratoriai kuruoja (parodas).
Aš, kaip tų laikų žmogus (patyręs esmines savo gyvenimiškojo virsmo:... vaikystė–paauglystė–jaunystė..., fazes), žiūriu ir mirkčioju, vartydamas akimis. Tiesiog man tas laikas nėra nei patrauklus, nei įdomus, nei kuo nors kerintis. Tas laikas (na, gerai – „90-ieji“) asocijuojasi:
1. Su nuolatiniu kainų augimu. Manau, kad ne vienas postsovietinis žmogus žino ir nutuokia apie ką kalbu. Čia panašiai kaip Ukrainos Holodomorą arba Leningrado blokadą patyręs nenumes duonos trupinėlio2. Nepritekliais ir jų įsikūnijimu Mama, kuri laisvu nuo mokytojavimo laiku siūdavo flanelinius marškinius ir paskui tai bandydavo pardavinėti rajono parduotuvėse
3. Permanentiniu šilto vandens ir šildymo nebuvimu (nuo tų laikų iki šiol nekenčiu savo Almer mater architektūros – ir iki šiol neapsisprendžiu, kur būta didesnio „dubako“ – Senuose rūmuose – buvusiame Bernardinų vienuolyne, kurio dalį tais laikais kažkaip sugebėjo paimti pranciškonai – turint omenyje, kad vienuolynas čia nefunkcionavo net „prie lenko“, ar Naujuosiuose – kai kuriems dėstytojams nostalgiškai prisimenant kažkokią modernią šildymo sistemą...)
4. Valstybiniu ir buitiniu banditizmu – jauna Respublika, iš tiesų, tik tvėrėsi ir neturėjo jokių kiaušų, o iš sovietinių biurokratinių ir saugumietiškųjų struktūrų išlindę tipai kiaušus lydėsi iš aukso. Spauda kaip spauda. Kaip ir mūsų laikais – visokias padugnes heroizuodavo, o dėmesio vertus piliečius ignoruodavo
5. Keistomis investicinių čekių istorijomis. Neturėdamas ekonominių žinių (plius tuo metu dar buvau jaunas ir tegul tai būna pasiteisinimas), negalėčiau pasakyti – kaip ten kas buvo, tačiau pamenu, jog tėvai gavo kažkokių investicinių čekių ir jie (investicijų pavidalais) keistai išgaravo. Nes firmos-firmelės dar keisčiau išgaruodavo. Tame kontekste tartum koks Ezopas reikšdavosi vienas verslininkas, nuolat deklaravęs, jog „bizniui išsilavinimas ir diplomas nereikalingi“ (paskui jis buvo patupdytas į cypę, o spauda dar kartą gavo geros medžiagos kultūros naujienoms)
6. Vis dar gajomis sovietinio mentaliteto formomis. Pamenu, kaip ano dešimtmečio pradžioje nustebau patyręs saldofonišką lietuviško „vajenkomato“ diedų ir bobų bendravimo būdą (kuomet paskutinės mokyklos klasės dienomis mane bandė imti į kariuomenę atlikti privalomos tarnybos). Ne mažiau nustebau ir praėjus dešimčiai metų, pradėjęs dirbti rimtoje muziejinėje instuticijoje ir pamatęs, kad sovietinės hierarchijos ir subordinacijos, baimės ir prietarai nėra niekur dingę
7. Beribiu vartotojiškumu, kurio dėka vėliau (it koks atominės bombos grybas) išaugo prekybcentriai – tos tikros mūsų godumo ir kvailumo katedros
8. Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti...
 |
| Vidas Poškus Žmogus iš nulinių metų, rašiklis, pieštukai, A4, 2021 |
Tai tik kelios pozicijos, dėl kurių nemėgstu tų laikų. (Žinoma būta ir daugybės pliusų – kad ir vis dar gyvybinga Sąjūdžio dvasia, kurios dėka visuomenė kartais netgi regėjosi laisvesnė ir demokratiškesnė minčių sklaidos aspektu nei dabar, ir panašiai...)
Dar jų nemėgstu ir dėl to, jog niekaip nesugebu asocijuotis su „90-ųjų karta“. Nesijaučiu jos dalimi. Tais laikais man rūpėjo muzika ir Renesanso menas (šias dvi meiles it kokia vėliava deklaravau ilgais plaukais – savo gimtajame miestelyje už tai kiekvieną dieną sulaukdavau pasiūlymo į snukį arba bent – kultūringesniais atvejais – rekomendacijos apsilankyti kirpykloje – tad savo kūnu ir kailiu esu patyręs kokios yra mūsų visuomenės tolerancijos ribos – jos yra beribės, kaip ir visuomenės primityvumas).
Kadangi man rūpėjo menas ir ypač Renesansas (bet neabsoliutizuojant), tuo metu vykstantys meno procesas man nelabai rūpėjo. Nesidomėjau kas dėjosi „Kablyje“, „Jutempus“ ar net ŠMC – žinoma, nueidavau pasižiūrėti, bet nedėjau į kelnes (priešingai savo bendraamžiams) kad ir dėl kokios Fluxus parodos buvusiuose Parodų rūmuose, nes tie dalykai, bent minimaliai pavarčius tegul ir tuo metu ribotą literatūrą, neatrodė jau kažin kokiais naujais. Trisdešimties metų senumo dalykėliai daug kam tuo metu atrodė kaip kažkas VOw (pastarasis terminas dar nelabai būdavo vartojamas). Tad ir visos „Geros blogybės“ bei kitos ir panašios grupuotės regėjosi darančios vertingus mūsų provincijoje dalykus, bet labai jau pasenusius ir neaktualius (kitiems, žinoma, tai atrodė kitaip). Tiksliau – nerūpėjo, o į tai žvelgiau abejingai. Man regisi, kad dabartinė jaunimo karta panašius dalykus daro profesionaliau ir aktualiau. O anuomet neretai - dėl mados.
Esmė, kad visomis savo odos poromis ir jaunatviškais spuogais jaučiau slogią post-sovietinę atmosferą. Pilką ir veidmainingą, su vis dar užsilikusiais komunistais ir KGB-istais, šaltą ir smirdančią, su naujai užsiveisusiais aferistais ir vagimis (bei, neduokDie – žudikais). Ir tikrai, nuoširdžiai sakau, apsidžiaugiau (bet tai jau kito tūkstantmečio „nuliniais“ metais) Europos Sąjunga, Šengenu ir visokiais kitokiais riestainiais, kurių dėka dalis vietinio brudo prisiklijavo prie tikrai Lietuvos nemylimų jos emigravusių piliečių ir tautiečių. Tačiau jeigu dalis lietuvių išvažiavo tikrai ten – kur labiau gerbiamos ne tik žmogaus teisės, bet ir orumas, tai banditėliai tiesiog kanalizavosi į kitas pasaulio vietas (ne visai fariziejiškai apgailestauju dėl nuo lietuviškų nusikaltėlių nukentėjusių airių, anglų, vokiečių ir ispanų; jie neišnyko - jie kartais grįžta, o ir šiaip blogis - kaip ir gėris niekuomet nemažėja ir nedaugėja). Vien dėl to post-sovietizmo (žmonės tikrai tuomet buvo pikti, nusivylę ir tikrąja ta žodžio prasme bei metaforiškai – alkani) asmeniškai nekenčiu 90-ųjų.
Tad mane personaliai stebina to dešimtmečio glorifikacija ir mistifikacija. Knygos, parodos, atodūsiai...
Žinoma, empatiškai galiu suprasti. Jaunystė, pirmoji meilė ir kiti panašūs dalykėliai. Bet su nostalgija prisiminti 90-uosius, tą visą šlykštų gariūninį kontekstą, – tai yra beveik tas pats, kas su atodūsiais kartoti: „kaip gerai mes gyvenome Sovietų Sąjungoje“ (tie, kas yra buvę šių dienų Rusijoje ar bendravę su šios post-Sovietų Sąjungos piliečiais, gali patvirtinti, kad tai sakoma dažnai ir labai nuoširdžiai). Man asmeniškai „nuliniai“ metai patiko daug labiau. Jie įkvėpė savuoju optimizmu, tikėjimu, kad po neįvykusios kompiuterinės 2000-ųjų metų Apokalipsės egzistuoja ir post-apokaliptiškai virtualus gyvenimas. Kurį, iš tiesų, dabar kaip tik ir patiriame...
