Grigaliūnas ir Galilėjus, arba apie vaizdinę didybę

Lyginti Grigaliūną su Galilėjumi norisi lyg ir savaime (sakykime, vien dėl to, jog abiejų pavardės prasideda iš raidės G), tačiau ir šiek tiek argumentuotai, nes juos abu – labai tolimus ir skirtingus jungia vienas esminis dalykas – prisilietimas prie Didybės. Nespekuliuosime etinėmis ar estetinėmis kategorijomis, kadangi Didybę suvoksime ontologiškai. Ir priminsime, jog Galilėjus tiesiogiai susidūrė su erdve – Kosmosu, į kurį stebeilydavosi savo paties sukurto teleskopo pagalba, o Grigaliūnas turi tiesioginių sąsajų su laiku, tiksliau – Istorija (beveik kiekvieną dieną matau jį ryte įeinantį į Ypatingąjį archyvą ir vakare išeinantį iš jo). O tai jau kažkiek savaime tuos asmenis daro didingais. Didingais juos daro bent jau ta mokslinė sistematizavimo ir klasifikavimo aistra, kurios dėka Galilėjus surašinėjo Mėnulio kalnus ar Veneros fazes, o Grigaliūnas leidžia savąją Atminties kolekciją, kurioje dabar pirmuoju smuiku groja Vaizdų archyvas. 2015 metais pasirodė Sąsiuvinis Nr. 1, kuriame buvo išleisti vaizdai, surinkti iš 1940-41 m. baudžiamųjų bylų, o 2016 metų pradžioje išleistas Sąsiuvinis Nr. 2 su vizualine medžiaga iš Lietuvos ypatingajame archyve saugomų 1944 metų bylų (su V.Kinčinaičio, R.Mikučionytės, A.E.Puišytės, E.Ulčickaitės, A.Petrauskienės tekstais).

Kalbu apie Sąsiuvinį Nr. 2, nes jį šiuo metu vartydamas, turiu po ranka. Kame slypi jo didybė? Galima netgi kalbėti kitaip – smogiamoji jėga. Pačiame vaizde, tiksliau – vaizdų mozaikoje, nes 175 puslapiuose yra pridėta, tiesiog prifarširuota įvairaus pobūdžio nuotraukų. Nuo portretinių iki grupinių, nuo reportažinių iki peizažinių. Iš pirmo žvilgsnio – jų niekas nejungia. Iš kito pirmo žvilgsnio – viskas atrodo labai nekalta, netgi nuobodu – čia adresuoju tiems, kurie nemėgsta šeimyninių albumų peržiūrų (man, beje, jos visuomet patikdavo, nes vartant net menkai pažįstamų asmenų giminės aplankus su nežinomais veikėjais įvairiose situacijose, pradeda pažinti iki tol neperprastus gyvenimus). Bet viską keičia viena, atrodytų nereikšminga detalė – žinojimas, kad visos šios nuotraukos prieš kelis dešimtmečius veikė kaip įkalčiai, kaip vienas iš kaltinamosios medžiagos komponentų, kurių dėka gyvenimai buvo negrįžtamai pakeisti, sutrypti, sužaloti, sunaikinti.

Šiame atvarte mane labiausiai veikia du vyrai prie kontraforso, moteris Gedimino bokšto (ir Šliosbergo namo) fone, tas akiniuotas vyras su dukrele

Vienas labai artimas žmogus turi fenomenalų požymį atskirti iš fotografijos – ar joje užfiksuotas žmogus yra miręs. „Kažkas būna užrašyta ant jo veido, ant jo akių“, – aiškina. Tas žmogus negali tiesiog fiziškai vartyti nei Sąsiuvinio Nr. 1, nei Nr. 2. Juolab ir kitų K. Grigaliūno veikalų. Dėl elementaraus dalyko - tiesiogiai jaučiamo Mirties alsavimo.

 

Istorijos slinktis vartant Sąsiuvinį Nr. 2 ypatingai ryški nagrinėjant uniformų pokyčius. Čia, regis, dar Nepriklausomos (ar jau pusiau priklausomos - iš 1939-1940-ųjų) Lietuvos mundurai

Lietuviški prisiminimai iš Rytų fronto

Žmogus raudonarmiečio miline

Istoriškai (tą pastebėjo Sąsiuvinio Nr. 2 pristatyme Vilniaus knygų mugės metu istorikė Aistė Pertrauskienė) šis leidinys yra įdomus, vertingas ir reikšmingas dar ir tuo, jog žymi Lietuvos istorijai ypatingai sunkius metus. Pusę metų kraštas buvo valdomas Hitlerio, jau kitą pusę – „prie ruso“. Regisi, kad tuomet su Lietuvos žydų sunaikinimu buvo kaip ir apsiprasta, tai jau buvo tapę visiškai nesena praeitimi, apie kurią gyviesiems tiesiog nesinorėjo galvoti (ar koks psichologas negalėtų čia kalbėti apie potrauminį sindromą?), tūkstančiai tautiečių ir buvusiųjų bendrapiliečių pasitraukė į Vakarus, juos keitė iš Rytų atslinkusios raudonarmiečių armijos, paskui jas – suvargę, savųjų ir svetimųjų išvarginti sovietiniai piliečiai.

 

 

Ypač makabriškos (Likimo požiūriu) tokios fotografijos, skirtos draugystei, bičiulystei, meilei

Politinė situacija, visas istorinis gyvenimų fonas, vienai totalitarinei sistemai keičiant kitą, labai keitėsi. Tačiau paradoksas, leidžiantis vėlgi kalbėti apie Galilėjaus ir Grigaliūno sąsajas yra toks, jog daugelyje tų bylų fotografijų nieko panašaus nesijaučia. Visas fenomenas primena žiūrėjimą į tolimas, už daugybės šviesmečių nuo mūsų skriejančias žvaigždes – tai ką matome, tas švieseles, mena ankstesnes tų dangaus kūnų būsenas. Panašiai su šiuo Sąsiuviniu Nr. 2 – ne vienoje nuotraukoje matome idiliškus vaizdelius iš paskutiniųjų Nepriklausomybės metų (daugelyje „Vilnius jau mūsų, tačiau mes – rusų“), kitur – nacių okupacija, bet dar nesustabdomo Wehrmachto veržimosi į Rytus periodas, nes po Stalingrado nebe taip pasitikinčiai šviesdavo ir šypsenos vokiečių ar jiems talkinusių lietuvių veiduose.

 

Kartais detalės atskleidžia įdomių dalykų - kaip šioje fotografijoje ant trobos sienos išpiešta svastika

Nekalbu, kad visi šie vaizdai, pakomentuoti tik trumpu bylos numeriu (ausyse tiesiog skamba viešumoje daug nekalbančio Kęstučio Grigaliūno tembras) turėtų dominti politikos ar net kultūros istoriką. Esama čia įdomių detalių, svarbių faktinių-ikonografinių fragmentų, atspindinčių kaip trumpojo prieškario, karo metų žmonės rengėsi, maitinosi, linksminosi, gedėjo, buvo įsiurbti didžiųjų Istorijos mėsmalės menčių. Po Sąsiuvinio Nr. 1 viena istorikė per se (akademiškai kabinetinė, kuriai be galo svarbus tikslumas) beveik isteriškai privataus pokalbio metu man rėkė, kad: „Negalima taip daryti!“. Esą, negalima taip „nemoksliškai“ pateikti tokios medžiagos ir naudotis ja kaip menininkui (dar gerai, kad nepasakė „krautis politinį ar kokį mentalinį kapitalą“).

 

Kai kurios nuotraukos yra kuo tikriausi reportažai - kelių momentų fiksacijos (kaip ta porelė kairiajame kampe), kitur - žmonių grupė Vilniaus Katedros. Arba toji nuotrauka dešiniajame apatiniame kampe - kur moteris su skarele seka dvi damas, einančias gatve link TELEFONO būdelės - superinis reportažas!

O man regis, kad galima ir net labai! Pirmas dalykas, tai asmeninė Kęstučio Grigaliūno kaip tyrėjo ir kūrėjo pozicija. Tie, kurie įsivaizduoja, jog reikia viską daryti kitaip, tegul bent nueina į archyvus ir sugeba įtaigiai pateikti, perteikti, pasinaudoti ten esančia medžiaga. Nes neskaitomų monografijų prirašyta yra tūkstančiais. Be to, Rūtos Vanagaitės knygos atvejis (štai ir negalima jo nepaminėti) rodo, jog apie skaudulius kalbėti būtina ir net reikia. Ilgiau neišoperuojamas skaudulys vis tiek prasiverš su dar didesniu dilgėjimu ir pūlių smarve. Tačiau kartais emocingi (bet ne visuomet išmaningi) komentarai daug ką tik sugadina (ką Vanagaitės atveju taikliai pastebėjo Vidmantas Valiušaitis). Grigaliūno lakoniškumas šiuo atveju suveikia kur kas stipriau. Kita vertus, Grigaliūno meninė veikla, tas meninis tyrimas yra kur kas daugiau nei nuobodumu trenkianti akademinė monografija. Nesiginčiju, kad tai (akademinis požiūris) yra labai reikalinga, tačiau menas, vaikščiojantis egzistencinėmis ašmenimis ir nenupudruojantis jų emociniu patosu ar, atvirkščiai, neatbukinantis pseudomokslingumu, yra kur kas paveikesnis. Tai yra lygiai tas pat, kaip tiesiogiai stebėti Jupiterio palydovus ar Saulės dėmes. Arba tyloje vartyti savo šeimos (juk tauta ir yra didelė šeima – galbūt Vydūnas nebuvo toks neteisus?) albumus ir viską suprasti be nereikalingų žodžių...

Ką daryti be "mobiliako", ką daryti tamsoje?

Papasakosiu vieną darbinę istoriją...

Dirbu Vilniaus dailės akademijos muziejuje, kuriam yra pavaldžios ir parodinės "Titaniko" salės. O muziejai (net akademiniai), kaip žinome, pirmadieniais nedirba. Toks jau tas muziejinis kanonas... Bet paprastai neveikia tik ekspozicinės erdvės (taigi - ir "Titanikas"), administracija, personalas, kolektyvas darbuojasi, pluša iš peties net ir pirmadieniais. Taigi, slenka lapkritiškai tamsi pirmadienio popietė. Sėdžiu aš vienas kabinete prie kompiuterio (o kaipgi kitaip?). Staigia garsiai atsidaro durys ir įeina moteris, klausdama - atsiprašau, ne klausdama, o teigdama, deklaruodama:

- Jūs pirmadieniais nedirbate? Bet noriu patekti į parodą!

(Kaip tik vyko 7-oji tarptautinė dailininko knygos trienalė, kuruojama profesoriaus Kęstučio Vasiliūno).

Damai kaip įmanoma mandagiau ir kultūringiau pasakiau, jog "pirmadieniais nedirbame", tiksliau - pirmadieniais parodos neveikia.

- Nesvarbu, - ji iš karto atrėžė man, - mūsų laukia apie trisdešimt. Vaikai. Mokiniai. Mes dalyvaujame projekte.

Pagalvojau, kad nebūtina man jaustis biurokratiniu šikniumi ir galiu savo subinę nunešti iki salės, maloniai atrakinti duris ir parodyti bręstančiam jaunimui, ką iš knygų gali nuveikti patyrę bei mažiau patyrę (jaunesni) menininkai.

Taip ir atsitiko.

Visas būrys tuščiomis, stiklinėmis akimis įsiveržė į parodinę erdvę, mokytojai valdingu balsu šaukiant:

- Mokiniai, o dabar išsirinkite po tris knygas, jas nusifotografuokite, paskui turėsite aprašyti ir pristatyti! Toks mūsų projektas!!!

Tuoj pat, po kelių sekundžių ji žaibo greitumu pralėkė per sales beveik rėkdama:

- Man tai patinka šita, šita ir dar šita knygos!

Ji dar pabaksnojo pirštu į savo favoritinius dailininkų knyginius objektus.

Vaikai, žinoma, (ne visi, bet dauguma) nusekė iš paskos, pliauškindami telefonais.

Nepedagogiškai pasielgiau (įsivaizduodamas, kad juokauju), garsiai pastebėdamas, jog pedagogė diktavo savo valią ir skonį, parodydama tai, kas jai patinka. Bet niekas manęs negirdėjo. Vaikai jau buvo nusifotografavę po tris knygas ir nešė muilą iš "Titaniko". Tartum tikros žiurkytės iš skęstančio laivo.

Nekenčiu žodžio "projektas" ir tų, kurie juos "kuria", "daro", "dalyvauja". Dar labiau, nuo mokyklos laikų nemėgstu formalaus požiūrio į mokymo procesą. Ačiū pedagoginiam Dievui (turbūt Atėnei ar Apolonui?), kad ne visi tokie yra mokytojai, dalyvaujantys projektuose dėl pliusiuko ar varnelės...

Bet ne apie tai. Visiems smagiai bėgant iš apžiūrėtos parodos (virš 100 kūrinių buvo peržiūrėti per dvi-tris minutes - net ne peržiūrėti - tik nufotografuoti), vienas berniukas priėjo prie mokytojos ir pasakė:

- Aš negalėsiu dalyvauti projekte.

- Kodėl???

- Neturiu telefono, kuris fotografuoja, nei fotoaparato.

- Tai paprašyk draugo, kad jis nufotografuotų, o paskui galėsite kartu projekte dalyvauti!!!

- Ne, jis irgi negali.

Čia manyje įsijungė edukologas ir tiek mokytojai, tiek tam vaikui papasakojau savo sunkaus gyvenimo istoriją - kaip savo kaip dailės kritiko karjerą pradėjau dar "balanos gadynėje", kuomet kompiuteris buvo gana retas dalykas, kameras turėjo tik fotomenininkai (nors jų menininkais niekas niekuomet rimtai ir ne traktavo - tik paskui jie sugebėjo kažkaip susireikšminti), o pagrindinis kritiko darbo įrankis buvo galva (tiksliau - atmintis, nes galva gali dirbti ir boksininkas), pieštukas ar kitoks rašiklis, popieriaus skiautė (paminėjau tauresnį bloknoto reiškinį). Tam vaikui pats įsakmiai tariau:

- Išsirink, kas tau patinka ir nusipiešk, jeigu nepameni.

Jis taip ir padarė... Tiesą sakant, pradžioje galvojau, kad šiame pirmadieniniame projekte dalyvauja kažkurios dailės mokyklos auklėtiniai. Todėl ir liepiau nusipiešti. Bet ten buvo anglų kalbos mokytoja iš paprastos vidurinės ar progimnazijos. Na, tas vaikas užtruko visą pusvalandį parodoje (ne dvi minutes). Ir vien dėl to vertėjo atidaryti "Titaniko" duris! (Be to, jis dar paklausė, eskizuodamasis vieną iš savo išsirinktų objektų, kas yra "Akrilas" - kirčiuoti A didžiąją, tad išaiškinome jam apie sintetinius dažus ir jų panaudojimo galimybes buityje bei mene).

Visa ši ilga istorija iš tiesų yra skirta Austės Jurgelionytės-Varnės parodai (tfu, vos neparašiau "projektui") "Vija" (visas reikalas vyksta "Artifex" galerijoje). Smulkiai neaprašinėsiu - kaip ten kas yra (pasižiūrėkite patys, juolab, įdėjau keletą fotografijų). Tiesiog Austė yra tekstilės mokslus baigusi menininkė. "Baltų kandžių" - tokios tekstilininkių grupuotės, narė. Ne tik audžianti, pinanti, velianti, bet ir konceptualizuojanti, animuojanti, technologizuojanti tekstilę. Jos (kaip ir jos kolegių/kolegų) dėka tekstilė jau seniai yra tapusi interdisciplinine raiška. Ši paroda (vėl vos neparašiau - "projektas"!) irgi yra tokia. Esama čia ir kino, ir scenografijos, ir performanso ar akcijos elementų, bruožų, aspektų. Bet esmė slypi rituale - tame siūlų sukime, jų vijime. Pamenu, sovietiniais laikais (tada praėjo šių eilučių autoriaus nelengva vaikystė) mano mama darė tą patį. O juk viso to ištakos slypi dar senesniuose laikuose. Dabar, kai galutinai įsisiautėjo tamsos metas (projektas, oi - paroda, buvo prasidėjo tik po Vėlinių, lapkričio 3 dieną), vakarai tapo ilgi, dienos trumpos, naktys - begalinės. Ir aš visuomet pagalvoju - o ką anais laikais, toje tikrojoje balanos gadynėje, veikdavo žmonės? Elektros nebuvo, interneto ar televizoriaus - tuo labiau. Įsivaizduokite save sėdinčius tamsiose bakūžėse, dūminėse krosnyse ar varganuose židiniuose spragsint malkoms, kylant sprangiems dūmams? Ką darytumėte jūs? Tie projekte dalyvaujančios mokytojos auklėtiniai turbūt pražūtų - nes neturėtų mobiliųjų telefonų :) Bet esmė slypi tame, kad Austė puikiai inscenizavo erdvę, suteikdama keliems "Artifex" kambarėliams anų laikų trobesio pavidalus, aktualizavo senu ritualus ir pateikė tai kaip nuolatinę žmogišką būseną (bent jau mūsų platumose), kurios nepakeitė nei projektai, nei "mobiliakai" (tegul jie ir kuria tokią iliuziją).

Veikimo principas labai paprastas - tartum šešėlių teatre iš Indonezijos. Už uždangos matyti pačios autorės (Austės) siluetas. Ji monotoniškai veja siūlus, kartais pagreitindama tempą, kartais sulėtindama - it kokiame čečėnų karo šokyje.
Tamsa, apėmusi, apglėbusi visą instaliaciją, yra vietoje ir laike - vėl pakartosiu, kad taip ir įsivaizduoju tamsos depresijoje bei sezoninėje melancholijoje paskendusius Šiaurės žmones (suomiai net turi žodį tai žiemos tamsai nusakyti - Kaamos). Tuomet jie vydavo siūlus, pešdavo plunksnas, verpdavo vilną. Galop - pasakodavo pasakas ir padavimus. Žodžiu - toks būsenos aktualizavimas...

Kitoje pusėje matyti visa "virtuvė" - projektorius, automatizuotai besisukantis dviračio ratas ir panašiai.
Beje, turint omenyje tai, kad Arturą Varną matau nuolat važiuojantį su dviračiu (čia toks personalizuotos kritikos viražas), tame irgi įžvelgiu metaforą ar asociaciją. Juk taip ir būdavo - tame siūlų vijime ir dalyvaudavo vyrai ar kiti šeimos nariai. Psichoanalitikai a la ponas Sigmundas Freudas čia irgi sugalvotų ką pasakyti - moteris dirba, vyras dviračio ratą suka (viena gera - dirba, kitas blogas - tik linksminasi) arba atvirkščiai - vyrų išnaudojimas ;)

Moralas gali būti dar ir toks - menininkas nuo paprastų žmonių skiriasi tuo, kad nepasimestų ir neturėdamas mobiliako (kad ir tamsoje) - jis tiesiog meditatyviai vytų siūlus (it mūsų protėviai senais, gerais, tamsiais laikais). Bet papildomos technologijos niekuomet "nepamaišytų", ar ne? (Šį retorinį klausimą skiriu visiems ir konkrečiai Zygmuntui Baumanui).

Papildomoje erdvėje esanti ši "tapisterija" galėtų būti kuo geriausia iliustracija tam berniukui su mobiliu telefonu.
Arba dar - siūlas kaip kelio simbolis, dviratis - priemonė jam įveikti. Gyvenimo siūlai (Moiros etc.) ir mums Likimo įduoti dviračiai jiems sukti...

80 arba skulptūriniai Termopilai

Palyginimas (būkime atviri) gana nevykęs - nes nėra nei jokių kovų, nei žūčių, nei Termopilų. Ir turime ne 300 spartiečių, o tik mažiau Vilniaus skulptorių. Kalbame apie Šv. Jono gatvės galeriją ir jos protagonistus - LDS (kodėl vis norisi rašyti LSD?) aštuoniasdešimtmečio minėtojus. Bet vizuali asociacija su spartiečiais ir Termopilais turbūt yra neatsitiktinė. Sportiškiausių Lietuvos menininkų rinkimuose skulptoriai turbūt pelnytų visas įmanomas prizines vietas (ir auksą, ir sidabrą, ir bronzą - gal net gipsą bei granitą...) - nes juk jų platūs pečiai, raumeningos rankos ir tvirtos krūtinės be didesnės konkurencijos nukonkuruotų distrofiškus konceptualistus ar psichologiškai nestabilius tapytojus. Su Termopilais toji asociacija taip pat formuojasi neatsitiktinai - siaurose ir ankštose, labirintinėse galerijos išdėstytos skulptūros (iš Lietuvos dailininkų sąjungos fondų, asmeninių rinkinių ir kitokių muziejų) regisi tartum pasiklydusios ankštuose kalnų tarpekliuose. Belieka pridurti, jog persų vaidmenį čia atlieka žiūrovai, o išdaviko Efialto (to piliečio, kurie persams parodė kitą takelį kalnuose, leidusį iš nugaros smogti Leonidui ir jo kariams) rolė atitenka dailės kritikams - jie juk visuomet menininkams smogia į tarpumentę arba paširdžius savo klastingais teiginiais ir minkliais tekstais!

Ką iš tų spartiečių rekomenduočiau (tai yra - kas patinka man ir kuriam iš jų su malonumu durčiau į nugarą - nes toks juk mano darbas...)? Dedu visiško atsitiktinumo (batalinio chaoso) principu - neskirstant pirmos, antros ir kitokios vietų. Tačiau pats kompiuteris sugeneravo abėcėlinį principą (ir gal taip yra objektyviausia).
Malonus Skaitytojas, be abejo, įsitikins, jog šių eilučių autorius savo pasirinkimu atstovauja gana tradiciniam požiūriui į trimatį meno porūšį. Kita vertus, pačioje kolekcijoje taip pat dominuoja analogiškas (šiek tiek muziejinis, "fondinis") principas...

Ališanka.
Šis autorius man imponuoja pirmapradžiu vitališkumu ir lyrizmu (bet ne sentimentalizmu). 

Ambraziūnas.
Dar nematytas portretas iš mitologinio Justino Mikučio ("Jusčio" - mąstytojo, padariusio įtaką ne vienai menininkui kartai) ikonografijos.

Erminas.
Vienas konceptualiausių ir daugiausiai žadančių iš jaunesniųjų. Turintis savo kalbą ir mąstymą.

Jaroševaitė.
Argi ne puiki ši moteriškė?

Kučas.
Šiam kūriniui suteikčiau laurų vien jau už puikų "sukibimą" su erdve. O ir figūrėlė (it iš etruskų meno) - žavi.

Kvintas.
Darbas pavadinimu "Langas". Ką gali skulptorius ir žmogaus kūnas.

Centre - Karalius, šonuose - kiti klasikai: kairėje - Kuzma, dešinėje - Mikėnas.

Štai, kad ir Mikėnas. Vis tik jis yra klasikas (visomis prasmėmis). Šiek tiek asimetriškas veidas įpučia gyvybės, apibendrintos formos suteikia visuotinumo bei amžinumo.

Venclovas.
Mėgau ir mėgstu šį skulptorių. Jis apgauna medžiagą ir žiūrovą - o kas nemėgsta apgaulių (ypač savo adresu)?

Tik negalvokite tapti policininkais arba bankininkais! "Raptor contemporary" ir Vytenis Lapinskas

Vieną gražią pavasario dieną, eidamas iš darbo (jau užrakinęs duris), jo prieigose, už kelių metrų, ant žolytės pamačiau miegantį žmogų. Paprastai tokie kaip jis yra vadinami "bomžais". "Bomžu" jis gal ir buvo, tačiau namus turėjo. Gyveno visai šalia maniškio darbo. Ir ne vienas jis - visa kompanija. Būdavo, ryte ateini darbuotis ir matai juos, kokius keturis draugiškai miegančius savame mėšle, šlapime, vėmaluose, užsiklojusius vienu "adijalu". Tikroji draugystė ir brolybė! Bet tą kartą jis buvo vienas. O aš pagalvojau; "Netvarka. Taip atvirai drūnyti prie valdiškos įstaigos - nevalia". Koks nors psichoanalitikas galbūt būtų iššifravęs, jog pasąmoningai pavydžiu jo laisvei ir gyvenimui ne pagal taisykles ir tvarkaraščius. Gal net būtų teisus... Nesvarbu. Pabandžiau tą pilietį pažadinti iš saldaus miego gniaužtų. Paspardžiau į koją, tačiau jis knarkė kaip knarkęs. Pyktelėjęs nusprendžiau užpilti kibirą vandens. Tačiau netrukus manyje įsijungė humanistas - nors buvo gegužės pradžia, tačiau vakarai, naktys - vėsios, tad miegalius kažkiek sušaltų. Pasitenkinau užpylęs stiklinę vandens jam ant veido. Jis (užsimerkęs ir miegodamas), pakėlė galvą, riebiai nusikeikė ir energingai pirštu išsivalė ausies ertmėn patekusį vandenį. Tuomet vėl užknarkė. "Na, viskas, kviečiu mentus", - tariau jam. Žodis "mentas" man nepatinka tiek dėl slaviškos etimologijos, tiek dėl sovietinio turinio, tačiau žinojau, jog publika, kuriai adresavau šį terminą, kultūringesnių sąvokų nelabai suvokia. Po kokių penkiolikos minučių atvažiavo ekipažas - šviesiaplaukė mergina, plaukus susisegusi į uodegą ir rambus vaikinas. Pirmoji valkatą pajudino (prieš tai užsimovusi gumines pirštines) moteris. "Bomžas" eilinį kartą nusikeikė, pasiųsdamas pareigūnę jai nederančiomis kryptimis. Tuomet darbo ėmėsi porininkas. Vėlgi su guminėmis pirštinėmis. Jis niuktelėjo alkūne subjektui į nugarą, tuomet stvėrė už pakarpos ir pradėjo tempti auką į automobilį ("Teks vežtis"). Pasirodo, sulaikytasis buvo apsišikęs iki ausų - ne iš policijos baimės, o iš begalinės palaimos pavartojus "rašalo". Tai liudijo iki kelių nusmukusios kelnės ir nuosavu mėšlu išteptas jo kūnelis. "Gal jums ką nors patiesti automobilyje?" - paslaugiai ir draugiškai paklausiau, galvodamas, kad darbovietėje aptikčiau kokį nereikalingą polietileno gabalą. "Nereikia, užpakalinė sėdynė yra plastikinė, paskui mes ją nuplauname su šlanga", - atsisakė pareigūnai, liūdnai prisipažindami, - "svarbiausia iškęsti smarvę transportavimo metu". Atidarytais automobilio langais ir perkreiptais (ne dėl liūdesio - tiesiog dėl smarvės) veidais jie ir paliko tą nuodėmingą Senamiesčio kiemelį. Veidmainingai šypsodamasis (nes kažkodėl pasidarė labai linksma) jiems palinkėjau gražios dienos ir sėkmingos tarnybos. O pats, grįžęs namo, savo mažamečiams vaikams griežtai prigrasinau - tik nesugalvokite užaugę tapti policininkais!

Bankininko butas. Prajuokino ta drabužių kabyklėlė dešinėje - mūsų namuose yra panaši, bet geresnė (ant šios daug drabužių nesukabinsi - sulūš).

Kaip atskirti bankininką nuo menininko? Menininkas su batais miega, bankininkas juos nusiauna...

Visa ši tirada, pamokantis pasakojimas yra tiesiogiai susijęs su mistinės grupės Raptor contemporary instaliuotu (mačiau būtent tokiu, o ne performatyviu, pavidalu) kūriniu „Akademijos“ galerijoje (Vilniuje), kurios II aukšte buvo perkelta (copy-paste) principu dalis banko tarnautojo Vytenio Lapinsko namų aplinkos. „Bytovucha“, apie kurią koks nors Nietzsche pasakytų: „Žmogiška, pernelyg žmogiška!“. Esmė slypi tame, kad savo nepilnamečius vaikus, skatindamas nedirbti policininkais ar (juo labiau) menininkais (kam tas vargas?) kreipiu į tiesios – bankininkystės kelią. Jaunesnysis sūnus (jam dabar 7-eri) žodžiais lyg ir pateisina viltis (jis juk nori „daug pinigų“ – tam, kad galėtų nusipirkti išmanųjį telefoną, kompiuterinių žaidimų ir saldainių. Vienuolikmetė duktė provokacijoms nepasiduoda – kažkodėl nori tapti „tapybininke“. Apžiūrėjęs parodą su bankininko buities atributais, nebuvau sužavėtas. Viskas tas pats, kaip ir pas mus – paprastas mirtinguosius. Žinoma, sužavėjo tvarkingai į batus suskirstyti ir suklasifikuoti batai (matyt, tąja tvarka ekonomistai ir skiriasi nuo humanitarų), nieko nepasakysiu apie bet kokias knygas arba realistinius paveiksliukus, nuramsčiusius sienas. Tamsusis kambarėlis – puikus. Nors mūsiškiuose namuose tokio nėra (gal tai ir yra bankinės gerovės požymis?). Tik vienintelis dalykas, rodantis bankininko priklausomybę aukštesniam socialiniam sluoksniui, yra įspūdingas (čia remčiausi savo sūnaus – potencialaus bankininko, skonio receptoriais) LEGO konstruktorius – laivas (svetainės sektoriuje). Žinau, kokie pinigai yra kišami į tuos niekingus plastmasės gabalėlius. Tad turbūt tai yra vienintelė matytoji priežastis, dėl kurios grįžęs namo, savo vaikams (visa laimė, jog jie nematė to meninio įvykio) nepasakiau: „Tik nesugalvokite užaugę tapti bankininkais!“.

 

Čia jau "pa našomu"

Žavusis tamsusis kambarėlis

Bankininko žaislai

 

 

Štai ji - tapyba. Kęstutis Lupeikis

Pradžioje pakalbėkime apie hardkorą.

Hardkoras (nuo angliško "žiaurus", "sunkus") muzikoje - tai intensyvesnė pankroko forma, kuriai būdingas greitas tempas ir piktokas, dažnai socialiai angažuotas arba personalinę neviltį (ir panašias būsenas) išreiškiantis beveik išrėkiamų, išriaumojamų žodžių turinys.

Šio teksto atsiradimą sąlygojo LDS galerijos languose pamatytas K. Lupeikio parodos eksponavimo procesas (tarpinė fazė).

Būtent tokia man regisi (ir girdisi) Kęstučio Lupeikio tapyba. Vizualiai ji tartum gana paprasta... O kaip kitaip - juk menininkas naudoja elementarias formas, abstrahuotus pavidalus, kuriuos iš savo sąmonės (ar ir pasąmonės) dažų ir gesto - agresyvaus, energingo, būdu.

Čia intensyviai dar veikia ir spalva - dominuojantys žemiški deriniai kontrastuoja su baltomis plokštumomis, suteikiančiomis pavidalams monumentalius siluetus ir fizinį svorį.

Telefoninis fotografavimas su savo išplaukimu irgi tik į naudą - tie tos tapybinės dėmės ir yra visa esmė. Tapybinis įsiūtis, aistra ir virpėjimas. 

Belieka pridurti, kad K. Lupeikis yra pats tapybiškiausias iš šiuolaikinių lietuvių architektų. Ir architektoniškiausias iš šiuolaikinių lietuvių tapytojų. Jeigu kada nors steigčiau Abstrakčiojo matymo centrą (tokią instituciją, kuri šviestų abstrakčios kūrybos ir jos suvokimo idėjas - nes mūsuose net ponai menininkai iki šiol nelabai supranta, kas ta abstrakcija ir su "kuo ji valgoma" - pradeda įžiūrinėti visokius motyvus, detales ir panašiai), tai K. Lupeikio tapyba ten užimtų deramą vietą. Nors iš kitos pusės - toji tapyba nėra abstrakti... Nes ar emocijos ir psichologiniai impulsai yra abstraktūs? Jie juk labai realūs, daiktiški, net figūriški. Toks tikras hardkoras....

Vakaro prieblandose šmėkščiojantys praeiviai kažkaip labai gerai sulimpa su K. Lupeikio tapyba languose.

Kostas Poškus (NE)ŠVENTŲJŲ GYVENIMAI (alytietiškos istorijos), arba tiesiog KNYGA

Kostas Poškus, (NE)ŠVENTŲJŲ GYVENIMAI (alytietiškos istorijos), Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka, 2015

Pradžioje šiek tiek oficialaus pristatymo (nurašyto nuo 4-ojo knygos viršelio) (tekstas, beje, mano - vp):

"Kosto Poškaus tekstai - tai dailininko komentarai jo tapybos darbų ir piešinių paraštėse, vaizdinės kūrybos pratęsimai, papildymai ir dialogai su ja. Šiuo rašinius galima priskirti ir esė, ir novelės, ir net epo (tiksliau, jo apmatų, kuriuos galima tituluoti 'Alytietiška odisėja') žanrui. Savo ruožtu - piešiniai nėra pasakojimų iliustracijos, tai tik, anot autoriaus, tos pačios grandinėlės dalis. 

Pagrindinis pasakotojo veikėjas yra pats Kostas Poškus bei jo gyvenamoji aplinka; geografine prasme - tai Pietų Lietuva, miestelio dvasią išsaugojęs Alytus su jo gyventojais. Siužetinę intrigą kuria protagonisto ir šios terpės santykiai, kupini asmeninių monologų, emocinių kibirkščių ir kitokių nutikimų." 

Kostas Poškus Ori miestelėno senatvė 2012

Pertraukėlei šiokios tokios statistikos:

• knygoje yra 206 puslapių
• į tuos puslapius surašytos 22 istorijos (pasakojimai) + neilga pratarmė ("... Tegul ateities istorikai į šiuos pasakojimus nežiūrės pernelyg rimtai kaip į dokumentais patvirtintą metraštį, nes daugelis faktų yra netikslūs, pritempti prie autoriui patogios fabulos, gerai, kai kurių jų nežinant, sugalvoti ar laisvai interpretuoti..." (p. 9)). 
• esama 20 piešinių

Keli žodžiai apie knygos atsiradimo aplinkybes, priešistorę ir panašiai. Net nežinau, kas pastūmėjo Kostą Poškų rašyti tekstus. Atsirado tai kažkaip savaime. Jis ir anksčiau tai darydavo - organizuodamas parodas, kad ir Alytaus kraštotyros muziejuje, visuomet pildavo joms anotacijas, nedideles apžvalgas. Tame pačiame muziejuje rašė ir parengė dvi knygas - apie medinę liaudišką skulptūrą ir juostas. Tad tai nėra pirmojo knyga... Didelė dalis šioje knygoje sudėtų tekstų buvo publikuoti "Šiaurės Atėnuose", taip pat vietinėje - Alytaus spaudoje. O paskui kažkaip automatiškai pasipylė pasakojimai. Pamenu pirmąjį, kurptą pirmajame šeimos kompiuteryje (blerbusiame kaip skalbiamoji mašina ir kartas nuo karto savaime, kaprizingai išsijunginėjusiame), prasidėjusį žodžiais "Stebiu kaimyno Serafimo mėsinius vištinus. Rudenį jie iškeliaus į užsitarnauto poilsio vietas - stiklainius...". Ar kažkaip panašiai - buvo net keli nuolat perrašomi variantai, cituoju iš atminties, nes vis slapta paskaitinėdavau rašomą ilgą, į romaną ar bent Marko Aurelijaus savirefleksinį traktatą pretendavusį opusą. Vėliau rašmenys pylėsi lyg patys...

Kostas Poškus Gyvenimas prie sugriauto geležinkelio pylimo 2015 (knygoje nėra)

Keli žodžiai apie knygos maketą. Dizaino autoriai yra vario burnos / idėjų dirbtuvės. Popierius storesnis, kreidinis - jo dėka vaizdai ir tekstai (beje, šriftas labai malonus skaitymui) yra tiesiog sulipę vienas su kitu. Formatas - liuksusinis, kažkas tarp Biblijos ir maldaknygės, telefonų knygos ir dienoraščio. Jaukus, albuminis (nuo sąvokos "šeimyninis albumas") variantas minkštais viršeliais ir be jokio oficiozo. 

Vėlgi apie tą "Alytietišką odisėją" - abi Homero poemos buvo "apdovanotos" net 24 giesmėmis - tad skirtumas čia nelabai ir didelis. KP keliauja iš N miestelio į Alytų, iš mitinės vaikystės į savo rašymo dienas, sutikdamas dievus, pusdievius, herojus ir paprastus mirtinguosius - tokius, kaip Baltasis katinas, Leninas, Jonas iš Liejyklos, futbolininkas Špykis. 

Atskiri pasakojimai keičia punktyrais, intervalais vienas kitą savo temomis ir nuotaikomis. Vieni jų - labiau antropologiniai (iš papročių ir apeigų), kiti - istoriniai (faktai, pavyzdžiui, kad ir apie Alytaus liejyklą ar skerdyklą), kiti - asmeniniai-biografiniai ("Aš piešiau Leniną"). Kiti - refleksiniai, aprašomieji, traukiantys savo plepumu ir rimtumu. Iš tokių man pačiam asmeniškai ypač sukrečiantis, paskutiniuoju (iš tiesų - fiziškai, jis yra galinis), kulminaciniu akordu sugrojantis "Vasara kaip traukinys":

"Vasara yra tas metų laikas, kurio visai nėra mūsų šiek tiek į Šiaurę pasidavusiuose kraštuose. Jos lauki lauki, kai neturi vilties sulaukti, ji ateina su savo netikėtais karščiais, savo dar labiau netikėtomis liūtimis. Vasara man primena gatvėje sutiktą gražią nepažįstamą moterį. Liekną, paslaptingą. Žaviesi jos nepriekaištingomis kūno formomis, aprangos stiliumi, pamatęs gilias akis ir dar gilesnę iškirptę ištirpsti lyg mažvaikis. O ji aristokratiškais pirštais išlavintu judesiu prie ausies pakelia telefoną ir tada tau pasidaro labai nuobodu." (p. 199-200).

Arba dar - šiek tiek rimtesnė dalis (pati pradžia):

"Il­gai lauk­tas, vė­luo­jan­tis, bet vi­sa­dos ne­ti­kė­tas. Sva­jo­ta, kaip ja­me sė­dė­si ir iš briau­no­tos stik­li­nės barš­kan­čiais dan­ti­mis ger­si sil­pną, bet kaž­ko­dėl ska­nią ar­ba­tą (so­vie­ti­nis va­rian­tas) ar­ba ap­žiū­ri­nė­si sa­vą­sias at­si­skai­ty­mo kor­te­les, ge­rai ži­no­da­mas, kad ten nie­ko nė­ra, bet, duok Die­ve, gal at­si­ti­ko ste­buk­las ir kas nors at­si­ra­do (va­ka­rie­tiš­kas va­rian­tas). Ta­da švel­nus mo­te­riš­kas bal­sas pra­neš, kad trau­ki­nys pa­sie­kė taš­ką, ku­ria­me, nors ta­vęs nie­kas ne­lau­kia, pri­va­lė­si iš­lip­ti. Pa­gal pa­sau­li­nio ro­ma­no ir ki­no ge­riau­sias kli­šes iš­lip­si, pa­sta­ty­si krep­šį ant pe­ro­no, bu­ku žvilgs­niu pa­ly­dė­si tam­so­je iš­nyks­tan­čias nu­va­žiuo­jan­čio trau­ki­nio švie­sas, pe­ri­fe­ri­ne re­ga ste­bė­si mo­te­rį, ku­rią trau­ki­ny­je aki­mis nu­ren­gi­nė­jai, nors, su­ža­din­da­mas vi­są fan­ta­zi­ją, lyg ana­to­mi­jos va­do­vė­ly­je ma­tei tik­tai kaž­ko­kią ho­mo­mor­fi­nę bū­ty­bę, ir ją su­tin­kan­tį vy­rą. Vie­na aki­mi ste­bė­si pa­ju­dė­ju­sį trau­ki­nį, ki­ta – į si­dab­ri­nį au­to­mo­bi­lį sė­dan­čią po­re­lę: „Mie­lo­ji, grį­žai. Šam­pa­nas ta­vo su­grį­ži­mui.“ Ta­da nu­si­spjau­si, bet pa­gal­vo­si, kad ir ba­na­ly­bės kar­tais yra gra­žios. Lyg ame­ri­ko­niš­kų ar skan­di­na­viš­kų mo­kyk­lų ro­ma­nis­čių su­kur­tuo­se ro­ma­nuo­se. Nors žiū­rint iš ša­lies pui­ku, ta­vo­ji anks­tes­nė pa­tir­tis kuž­da į au­sį, kad tai nė­ra vi­siš­ka tei­sy­bė. O ką da­ry­ti to­liau?" (p. 199).


Galvoju, kad man gražu tai todėl, kad tai iš tiesų yra universalu - toks amžinasis Odisėjo mitas, pasikartojantis pasakojimas - tik kitoje vietoje, kitame laike ir kito pasakotojo lūpomis...

Kostas Poškus Odisėjo sugrįžimas į Itakę 2012 (knygoje nėra)

 Tai tiek...

Gaujos mene, arba menininkų gaujos

Mūsų nomadinėje visuomenėje (perfrazuojant kartu į vieną vietą sudėtus Deleuze‘ą, Baumaną ir Beresnevičių) buvimas gaujoje ne tik simptomas, bet ir esminė egzistavimo sąlyga. Gaujomis gyvena visi – darželinukai ir paaugliai, politikai (susirinkę į parlamentus ar bent jau partijas) ir teisėsaugininkai, statybininkai ir super mamos, seksualinės mažumos ir ultra patriotai. Ne išimtis yra ir kultūros žmonės – gaujomis veikia ar net gyvena aktoriai ir režisieriai, poetai ir tapytojai, kultūrinių industrijų proletarai ir meno inkubatorių broileriai (t.y. mėsiniai vištinai). Individualybių šiais laikais yra mažai – jas susiurbia gaujos. Žmogus apskritai yra socialinis gyvulys – nereikia čia nei tų postmodernistų, Aristotelio ištarmė neprarado aktualumo ir po kelių tūkstantmečių.

Tiek ir tenorėta pasakyti!

Vėliavnešys, 2012 m.

Visgi dar pakonkretinsiu – kas yra gauja meniniame gyvenime, kokios jos stipriosios bei silpnosios pusės. Gauja suteikia ramybės ir atsargumo pojūtį – gera yra neišsiskirti iš kitų, atitikti tam tikras normas ir reikalavimus – tuomet pripažinimas ir karjera yra, jeigu ne garantuota, tai bent potencialiai galima. Iš buvimo gaujose mene formuojasi stiliai, judėjimai, kryptys. Štai, juk turėjome impresionistų gaują, kovojusią su kita – akademistų gauja, Lietuvoje „arsininkų“ gauja rungėsi su „individualistais“, „24“ pjovėsi su „LSD“, „emisininkai“ grūmėsi su „konservatoriais“ ir taip toliau, bei panašiai. Gaujos būna formaliai institucionalizuotos arba neformalios (susibūrusios kaip išorinių taisyklių ir konvencijų nesaistomi susivienijimai). Gaujų specifika slypi tame, kad jos kovoja tarpusavyje (iš to kyla meninės idėjos, skyla estetinės kibirkštys) ir, skirstydamos visus, be išimties visus, į savus bei svetimus, neįsileidžia nieko į gaujos ratą. Nebent tas „kitas“ atlieka „kalima šahada“ aktą – nuolankiai pripažįsta priimančios gaujos puoselėjamas ir propaguojamas vertybes. Gauja yra bet koks ir bet kuris klubas, asociacija, institucija, sąjunga, bendrovė, grupė.

Gaujos yra neišvengiamas meninio gyvenimo atributas (ir kaip sakyta – netgi išlikimo sąlyga). Štai, pamenu, vienas lietuvių vertėjas, rašydamas apie knygų muges Amerikoje, pabrėžė, jog po „mes vieni kitus pažįstame, o ypač žymūs autoriai bendrauja tik tarpusavyje“ (citavimas laisvas, išryškinant esmę – tą patį galima pasakyti bent jau apie tapytojus ir dailėtyrininkus – asmeniškai pažįstamas socialines grupes). Blogiausia yra tai, jog gaujos, tarytum tie pagal kolektyvinius dėsnius gyvenantys kilkių būriai, gyvenimą suvokia vien juodo ir balto kategorijomis. Balta, šiuo atveju, yra tai, ką išpažįsta sava gauja, juoda – kitos gaujos postulatai. Dar blogai yra tai, jog gaujos nesuvokia, jog yra individų nenorinčių priklausyti gaujoms – nei savoms, nei svetimoms. Nors, kita vertus, galbūt nebuvimas gaujoje taip pat yra specifinės gaujos požymis?

Belieka pabaigti Josifo Brodskio žodžiais:

„Mūsų laikais kiekvienas naujas sociopolitinis darinys, ar tai būtų demokratija, ar autoritarinis režimas, yra dar vienas žingsnis tolstant nuo individualizmo dvasios nevaldomo masių šėlsmo link. Asmens išskirtinumo idėja užleidžia vietą anonimiškumo idėjai. Individas žlunga ne tiek nuo kalavijo, kiek nuo penio <...>.“ [J. Brodskij, „Apie tironiją“, [vertė D.Judelevičius] in: Poetas ir proza, Vilnius, 1999, p. 126]. Pripažinkime, kad čia labai į temą kalbant apie gaujas...