Benas Liandzbergis. Apie ironiją ir komiškumą tapybos kalba

Šis tekstas - tai Vilniaus dailės akademijos Įvietinto meno katedros magistranto Beno Liandzbergio diplominio darbo recenzija. Gynimas vyko VDA parodų salėse "Titanikas" 2022 metų birželio 9 dieną, ketvirtadienį, 10 valandą. Diplomanto praktinės dalies vadovas - doc. Gintaras Palemonas Janonis, teorinės dalies vadovas - doc. Vygintas Orlovas.

 

Benas Liandzbergis ėmėsi sunkios ir sudėtingos, ne tik magistrinio, bet ir daktarinio, tyrimo vertos temos. Tai skamba šiek tiek paradoksaliai – nes regėtųsi, kas sieja akademinį tyrimą ir tokį su šiuo dalyku tartum menkai susijusį dalyką kaip komiškumas ir ironija. Analitinėse studijose bet koks humoro jausmas lyg atrodytų kaip nusikaltimas... Kita vertus, į bet kurį reiškinį galima žvelgti racionaliai, per distanciją, atsitraukus. Prisiminkime olandų mokslininką Matthijs‘ą Van Boxselį, parašiusį dėmesio vertą „Kvailybės enciklopediją“ (beje, 2005 m. išverstą ir į lietuvių kalbą), kurioje pasitelkęs ironišką kalbėseną remdamasis paradoksais, tyrėjas (save įvardinantis morosofu) aiškinasi tai, ką galima pavadinti proto trūkumu.

 

Bendras ekspozicijos vaizdas

 

Panašiu keliu eina ir B. Liandzbergis. Paradoksas iš tiesų yra vienas iš jo kūrybinių sprendimų, priemonė ir galutinis tikslas. Pats diplomantas labai argumentuotai paaiškina savo pasirinkimo motyvus: „Gyvenant keistuose laikuose, kada yra globalinės problemos, socialinės, asmeninės ir vykstant tokiam baltam triukšmui daugelio mūsų galvose, mano akimis daugelį mūsų yra apėmusi tam tikra nežinomybės, perdegimo baimė, išsekimas nuo to. Kartų skirtumai, asmeninis priešinimasis naujajam pasauliui, besikeičianti aplinka, nuolat keičia ir mano pojūčius, apmąstymus. Bet tas siaubas ar vidinis diskomfortas ir yra priežastis, kodėl pasirinkau tokią temą“ (teorinės dalies santrauka, p. 40). Regis, kad dabarties įvykių fone (prieš tai vykusi pandemija ir visokiausi socialiniai ribojimai, šiuo metu vykstantis nuožmus karas Ukrainoje) tartum turėtų nublokšti visus komiškumus ir ironijas kaip įrankius kalbėti toli-toli už horizonto linijos. Bet prisiminkime literatūrinius šio žanro atstovus – Jaroslavą Hašeką, ne be I pasaulinio karo poveikio parašiusį epopėją apie šaunųjį kareivį Šveiką arba Balį Sruogą, ironiškai ir talentingai gebėjusį aprašyti nacių konclagerį ir savo patirtį jame, kad vien dėl šių pavyzdžių aiškėja, jog mūsų dienomis be ironijos ir komiškumo kaip įrankių ir instrumentų tiesiog negalima išsiversti. 

 

[Naudodamasis recenzento privilegija, po paveiklsais dedu paties Autoriaus komentarus, kuriuos jis yra surašęs teorinėje darbo dalyje.]

 

 Benas Liandzbergis „002“, drobė, akrilas, aliejus, 120x100 cm

 

Šis darbas apie mane tiesiogiai. Nuo pat mažens mėgdavau varžytis su kažkuo. Kartais varžymasis su kitais buvo matomas aplinkai, o kartais tai likdavo tik mano galvoje. Per visą gyvenimą mane persekiojo tas nelemtas jausmas, kad esu taip arti to ko siekiu, bet visada lieku antras. Kompozicinių elementų interpretaciją palieku jums. [PAJUODINTU KURSYVU DEDAMOS PATIES AUTORIAUS - BENO LIANDZBERGIO MINTYS APIE SAVO DARBUS]

 

 

Benas Liandzbergis tą ir daro. Tai ką matome šioje ekspozicijoje (pravartu įsiklausyti į diplomanto žodžius ir perskaityti jo teorinę darbo dalį) yra savotiškas dienoraštis. Ar prisiminimai. Memuarai. Kadangi ne pirmą kartą recenzuoju tapybos ir įvietinto meno katedrų studentų darbus, visuomet šiek tiek gluminuosi jaunų žmonių polinkiui raustis savuosiuose atsiminimuose ir prisiminimuose. B. Liandzbergis tartum yra ne išimtis. Jis analizuoja savuosius potyrius – niekuomet nematytą senelį, savo brolius ir seseris, nutikimus mokykloje ir Akademijoje. Visa tai retransliuoja vaizdais. Taigi, akimis mes fiksuojame ne tapybos darbus, o vizualiąją pro memoria. Didžiausią, netgi stulbinantį įspūdį (sakau tai ir netgi kartoju, kliaudamasis savąja dvidešimties metų recenzavimo patirtimi) tas faktas, kad Benas visa tai sugeba ir ironizuoti. Žinoma, žvelgiant į pačią tapybos plastiką galima klausti autoriaus, ir savęs paties: „O kame čia ironija ir komizmas?“. Na, gerai. Ryškios, grynos spalvos. Dekoratyvios dėmės. Preciziškas, o kartais anaiptol (netgi priešingai) kontūras ir siluetas. Tai tartum nėra juokinga. Rausdamasis savajame menotyrininko atminties archyve pradėjau galvoti – koks visų laikų tapytojas yra pats ironiškiausias, kalbantis komiškumo dialektu? Sakyčiau, kad tokiu būtų James‘as Ensoras (žinoma, dar paminėtinas būtų Peteris Bruegelis Vyresnysis, tačiau komiškumą jis išreikšdavo literatūrinių motyvų, simbolių kalba, o mes kalbame apie plastiką). . Benas, panašiai kaip šis belgų dailininkas, tartum žonglieruoja nerūpestingumu. Viskas panirę į sapno būseną. Vaizdiniai sukasi ryškiaspalviame kaleidoskope. Kaip prieskonis (o gal esmių esmė), tartum savotiškas plastinis mazgas, tai vienoje, tai kitoje drobėje žybtelna šypsena, grimasa, riksmas (šį elementą mėgsta tiek Jamesas, tiek Benas). Atrodytų linksma ir smagu. Tačiau už šių siluetų tvyro ir tokie dalykai kaip nerimas, vienatvė, liūdesys. Kada, jeigu ne taip jaučiantis, galima ir net būtina ironizuoti? 

 

Benas Liandzbergis „Koronos žaidimai“, drobė, akrilas, aliejus, 144x126 cm

 

2020 metai buvo visiškas šokas žmonijai. Visą pasaulį pasiglemžęs Korona virusas visus žmonės varė į paniką. Buvome užsidarę namuose, negalėjome susitikti su niekuo, buvome priversti devėti kaukę visur, net ir lauke. Buvo daug pykčio, nepasitenkimo, chaoso, diskusijų. Tai šis darbas apie tą paniką, visus mus apėmusią.

 

Beje, panašiomis nuotaikomis tvinkčioja kelių Vokietijos Renesanso humanistų – Erazmo Roterdamiečio ir Samuelio Brandto tekstai („Pagiriamasis žodis kvailybei“, 1509 m., ir Das Narrenschiff, 1494 m.) bei juos lydinčios Albrechto Dürerio ir Hanso Holbeino iliustracijos. Beje, remiantis šių autorių analogais, jų įtaka kolektyvinei sąmonei ir pasąmonei, B. Liandzbergio darbų serija taip pat galima pavadinti savotišku Dance Macabre, kuomet mikrorajonų kiemuose, senamiesčio gatvelėse, ramiuose gamtos peizažuose nematomai viskam diriguoja Mirtis. Šių kultinių artefaktų kūrinių (turiu omenyje vokiečių mąstytojus ir menininkus) aptarimas ar bent paminėjimas teorinėje darbo dalyje būtų praplėtęs tyrimo horizontus, ironijos veidui ir komiškumo kaukei suteiktų dar daugiau atspalvių. Sakau tai dėl to, kad teoriniame darbe diplomantas apžvelgia ironijos ir komiškumo fenomeną Antikoje, taip pat ironiškąjį aspektą XX amžiaus–mūsų amžiaus pradžios literatūroje. Pasitelkdamas interviu žanrą, jis analizuoja konkrečių Lietuvos menininkų (Šventinio Bankucheno, Evaldo Janso požiūrius į tai. Galop B. Liandzbergis tyrinėja savo pasirinktų autorių – Aleksejaus Gordino, Mauro C. Martinezo (struktūriniu požiūriu keistokai regisi, kuomet šiam menininkui neskirtas atskiras skyrius, jis aptariamas toje pačioje dalyje, kuri yra dedikuota Gordinui), galop Davido Shrigley kūrybą ir šios pašaipiuosius aspektus. Galbūt kai kurie teiginiai yra pernelyg kategoriški. Pavyzdžiui: „Kitas man visai įdomus pasirodęs autorius yra David Shrigley. Tai 1968 m. gimęs britų menininkas, kurio darbai yra gan tiesmukiški, plakatiški ir tikrai ne visada geri“ (p. 24). Šioje vietoje automatiškai kyla klausimas – o kas yra geras arba blogas darbas? Tyrėjas nuteisdamas turėtų argumentuoti. Bet tai tik detalė. Kita vertus, visas tekstas pasižymi autentišku, emocine prasme netgi labai atviru išsi-pasakojimu.   

Abi diplominio darbo pusės – praktinė ir teorinė, rodo magistranto kompetencijas profesionaliai artikuliuoti vaizdu ir tekstu, tad gerbiamai komisijai siūlau į tai atsižvelgti ir Beno Liandzbergio tapybinę poziciją ironijos bei komiškumo atžvilgiais vertinti kuo palankiausiai. 

 

P.s. Mano kaip žiūrovo (jau ne recenzento - Vidas Poškus) akį ypač paglostę darbai: 

 

 Benas Liandzbergis „Senelio dovana“, drobė, akrilas, aliejus, 144x126 cm

Aš nemačiau savo senelio. Jis mirė anksčiau nei aš gimiau. Nuo pat mažens, nuo kokių 7 metų vis bandžiau įsivaizduoti kaip jis atrodė, ką veikė, koks buvo. Tėvai labai daug nepasakodavo apie jo būdą, tik žinojau kad mėgo meną ir buvo architektas. Vėliau sužinojau, kad jis buvo vienas iš architektų, kurie projektavo didžiuosius Sporto Rūmus Vilniuje. Jie man visada atrodė didingi. Šis darbas kilo iš to vaiko, mąstančio apie senelį. Galvojau, kad seneliai dažniausiai dovanoja anūkams ką nors ir vis galvojau, kad aš nieko negavau. Nors dabar pagalvoju, kad gal ir gavau, ir ne taip jau mažai.

 

Benas Liandzbergis „Iš poeto dienoraščių“, drobė, aliejus, akrilas, 144x126 cm

Tai yra gatvė šalia Dailės akademijos nors dažnai praeidavau, bet tikriausiai jos specifinis pavadinimas ir padiktavo man šio darbo temą. Neapsigaukite – nuotaikingos spalvos, nebūtinai reiškia pakylią nuotaiką, kartais ne viskas yra akivaizdu.

Benas Liandzbergis „Ar tai reikės daryti visą gyvenimą?“, drobė, aliejus, akrilas, 144x126 cm

Interpretuokite kaip norite, tik ne tiesiogiai. Suvokiu, kokia pirma mintis yra pamačius paveikslą, todėl iškart sakau, kad ne taip norėčiau, kad interpretuotumėte. Kiekvienas gyvenime turime savo ramsčius, jie būna vienokie ar kitokie, tačiau svarbiausia, kad jie atliktų savo vaidmenį – leistų mums išlaikyti pusiausvyrą. Paveiksle vaizduojamas etapas, kuomet ramstis man buvo adata, tik ji nuimdavo skausmą. Juokinga pagalvojus, kad skausmą malšindavau kitu skausmu. Išgyvenau pasimetimą, kad negi taip reikės dabar visą gyvenimą. Paveiksle žvelgiu į mėlyną horizontą, kur tuščia, nes viduje irgi buvo giliai tuščia.

Akvilė Murauskaitė. Rankdarbio įprasminimas. Arba išdulkinti putiną

Šis tekstas atsirado kaip Akvilės Murauskaitės (studijuojančios Vilniaus dailės akademijoje Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedroje) darbo bakalauro laipsniui apginti recenzija. Gynimai vyko gegužės 27 dieną Vilniaus galerijoje "Atletika". Prieš tai rankdarbis eksponuotas parodoje # UKRAINA

Su menininkė (ir diplomante) Akvile Murauskaite susipažinau vieną balandžio darbinę dieną, kuomet sėdint VDA muziejaus kabinete, šalia su Dovile Dagiene kuruotos parodos # UKRAINA, tarpduryje pasirodė menininkas, dėstytojas (kaip vėliau paaiškėjo – ir vadovas) Darius Žiūra su kolege. Jis, paslaptingai šypsodamasis, pasakė, kad yra vienas pasiūlymas, o tuomet Akvilė atskleidė kortas – tai yra išvyniojo kilimėlį. Ten pasirodė (metaforiškai šnekant) kryžių bartukas, ar gal labiau, – jokeris (dabar reikėtų tarti džokeris) – taip mano ankstyvos paauglystės laikais vadino kortų žaidime „Durnius“ šmėžuojančią figūrą (pasiskaičius seniai primirštos pramogos instrukciją, pasirodo, kad būna raudonas ir juodas jokeriai...). Kažkokia labai matyta, kiaulės snukį primenanti fizionomija. Kaip Viduramžių ikonose viską konstatavo visuotinai retransliuojamas įrašas: „Chuilo“. Manau, jog šiuo atveju reikėtų atkreipti dėmesį ir į ikonografinį sisteminio putino vaizdavimo principą – šventuose paveiksluose vaizdavimas en face būdavo organizuojamas tam, kad tikintysis per savo ir vaizduojamas, regimas akis galėtų užmegzti ryšį su Anapusybe. Šiuo atveju apie transcendenciją gal nevertėtų kalbėti, nebent ji būtų kur nors juodojoje skylėje (ką ir suponuoja federacijos caro spalvinis „išpildymas“) arba, atsiprašant, šiknoje. 

Kilimėlis, atitinkantis savo tiesioginę funkciją – kojoms nusivalyti, nusišluostyti. VDA parodų salių "Titanikas" II aukštas. 2022 metų balandis.

Nepasakosiu, kokie ritualiniai judesiai vyko ir buvo vykdomi šio kilimėlio atžvilgiu. Visa tai yra užfiksuota, dokumentuota pačios autorės. Tačiau būdamas minėtos galerijos – „Titaniko“ darbuotoju (o salių prižiūrėtojai ir parodų konsultantai dar nuo Pono Byno laikų yra geriausi meno ekspertai), atlikinėjau tai, ką galima vadinti ir meniniu, ir socialiniu tyrimu. Viskas vyko naudojant praktiškai tik vieną juslę – klausą (kadangi performatyvūs, nors gal labiau akcijiniai, procesai vyko visai šalia – tik už sienos). Tekdavo girdėti daugybę nevalingų šūktelėjimų, kartais pereinančių į cypčiojimus arba atvirkščiai – artikuliuotus keiksmažodžius. Tuomet balso stygomis ir liežuviais keliamą dodekafoniją keisdavo apatinių galūnių keliami garsai. Dažniausiai tai transformuodavosi į trepsėjimą (kažkodėl dažnai įsivaizduodavau, jog velnio snukį trempia piktajai dvasiai būdingos kanopos – nes vargu ar šis totalinis blogis yra įveikiamas vien gerumu) arba trynimą. Ir nors odiniais, guminiais padais būdavo trinamas taftingo technika padarytas kilimėlis, kažkodėl vis prisimindavau vieno ne visai įvykusio Lietuvos Respublikos prezidento ištarmę susijusią su tapšnojimu ir trynimu.

 Retais atvejais būdavo galima išgirsti (o kartais ir išvysti) visiškai kitokią reakciją, kuomet į parodą ateinantys žiūrovai nedrįsdavo lipti ant (tikėtina, kad jų nuomone ir įsitikinimu) meno kūrinio) ir įtempę savo fizines pastangas – tekdavo arba špagato principu apžergti tekstilės stačiakampį, arba apsisukti aplink duris it kokioms striptizo šokėjoms aplink strypą. Vis tik manau, kad šiuo atveju būkštavimas prisiliesti prie objekto buvo saistomas ne politinių ar ideologinių nuostatų, o klasikinio postulato, jog parodų salėse, galerijose ir muziejuose eksponatai yra neliečiami.

Antroji šio artefakto egzistavimo fazė – kuomet gegužės 9 dieną (imperialistams sakraliąją Valpurgijos parą) kilimas buvo jau netrinamas ir spardomas, o dulkinamas visomis prasmėmis Ukrainos Didvyrių aikštėje, prieš rusijos ambasadą. Sakyčiau, kad šiuo atveju iš profanum plotmės, vos ne chtoniškojo pasaulio buvo pakilta link sacrum – bet tik, gink, Dieve, ne ta prasme, kad putleris buvo kaip nors reabilituotas ar amnestuotas. Tikslinė publika ir atsitiktiniai praeiviai (nuo Latvių gatvės gyventojų iki tarnybinę pareigą užimančių policininkų) vėlgi galėjo įsijausti į Viduramžių apeigas – kuomet nusikaltėliai būdavo baudžiami viešai, miestų rinkos ar turgaus aikštėse ir vos ne kiekvienas galėdavo įspirti kišenvagiui į užpakalį, įmesti vieną kitą malkų glėbelį religiniam atskalūnui, arba bent pažvelgti į nukirstą kilmingo valstybės išdaviko (pavyzdžiui bajoro Astiko) galvą. Tad imponuoja A. Murauskaitės kūrinio kultūrinis daugiasluosniškumas.

Putino dulkinimas prie rusijos ambasados gegužės 9 dieną. Autorės video dokumentacijos stop kadras.

 Tačiau ypač didelį įspūdį ir pagarbą kelia (šią nuostatą dar labiau sustiprina atvirai parašyta bakalaurinio darbo aiškinamoji dalis, kurioje Akvilė atlieka personalinį, asmeninį, auto autodafė – priminsiu, jog šiuo terminu vadinamas viešasis inkvizicijos teismo vykdymas) menininkės reakcija į aktualijas. Kiek galima spręsti iš menininkų pasisakymų, po vasario 24-os dienos sustingo (tartum dieviškąją rūstybę Sodomos ir Gomoros stebinčios Loto moterys) į druskos stulpus, nebegalėdami nieko kurti ir/ar daryti. Kiti, atvirkščiai, žaibiškai reagavo. Akvilė Murauskaitė yra iš pastarųjų. Manau, kad šis nelemtų aplinkybių ir neįsivaizduojamų baisybių darbas yra nei pernelyg egzaltuotas, nei tiesmukai deklaratyvus, o, priešingai – taiklus ir aktualus, būtinas ir reikalingas.

p.s. Prisiminkime, kad senovės Romoje, kad ir Tragiko name Pompėjose, prieangyje būdavo išdėliojama mozaika su šuns atvaizdu ir imperatyvu Cave Canem. Mokslininkai iki šiol neapsisprendžia, ar tas užrašas siūlo saugotis budraus sargo, ar prašo nesužaloti, neužlipti ant dekoratyviai augintinių veislei (levrečių) atstovaujančių numylėtinių (jauni jie yra ypač gležni ir trapūs). A. Murauskaitė, regis, siūlo atsiduoti reliacinei estetikai ir tiesiog išdulkinti putiną. Visomis prasmėmis, visomis jėgomis. 

 

Rankdarbis "Atletikoje". Simboliška, kad chuilo guli ant grindų, o kampe ant taburetės pamerktos dvi saulėgrąžos. Norint prieiti prie jų, reikia pereiti per snukį. Nuotaika primena mauzoliejų (šiam tipui - sisteminiui putinui, tai pernelyg didelė prabannga, bet žinant, kad rusijoje adoruojami nudvėsusių tironų ir žudikų lavonai - nieko keisto). Kita vertus, erdvė primena ir kalėjimo vienutę.

SIRENŲ ŠNIBŽDESIAI: Danas Aleksa ir Remigijus Treigys J.Meko vizualiųjų menų centre

 Eidamas nuo Maironio gatvės į Jono Meko vizualiųjų menų centrą (ko? – ogi pasižiūrėti Manilos, tiksliau – Dano Aleksos ir Remigijaus Treigio parodos MANILA IS CALLING YOUR NAME), trumpam stabtelėjau prie nuolatinio savo sustojimo taško – knygų mainų inkilo Tibeto skvere. Pustuštėje lentynoje gulėjo Jameso Joyce‘o „Ulisas“ (1 knyga, 1–12 epizodai, iš anglų kalbos vertė Jeronimas Brazaitis, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius). Folianto viršeliai buvo stipriai apgraužti pelių, žiurkų ar net šunų (matėsi galingų dantų pėdsakai). Tad natūraliai šis klasikinis romanas, įsidėtas į krepšį, pasąmonėje pradėjo veikti kaip tiesioginis ar netiesioginis kelionės vadovas po parodą.

MANILA IS CALLING YOUR NAME – iš tiesų yra kelioninė paroda. Ir paroda apie kelionę. Ar keliones. Ar mega-keliones. Apie tas archetipines trajektorijas, kurias nukeliauja kiekvienas žmogus – nesvarbu, ar jis būtų Danas Aleksas/Remigijus Treigys, ar Ulisas/Odisėjas ar šiaip iš taško A į tašką B, gimimo–mirimo maršrutu kursuojantis bet kuris ir bet kas iš mūsų.

Būtų jau net banalu sakyti, kad visokių ten pandemijų ir totalinių karantinų metu ši paroda – kurios protagonistas vaikšto niekuomet nelankytos Filipinų sostinės gatvėmis, internetu užsisakinėja viešbučio numerius (ir net gauna „fydbeką“) veikia kaip kokia vizualinė epopėja, konceptualus žvilgsnis į Edeną per virtualią rakto skylutę į realiai egzistuojančią nepasiekiamybę.

Fizinė ekspozicijos (ir parodos) struktūra yra labai aiški ir paprasta. Tai nerodo jos primityvumo, o atvirkščiai – ypač kruopštų, tiesiog deimantiškai precizišką požiūrįį į kiekvieną detalę. Net vizualios šiukšlelės projekcijoje čia atrodytų kaip tiesioginė nuoroda į išmaniojo įrankio, kuriuo naudojasi Manilą siekiantis pasiekti, įveikti ir palikti vartotojas, ekrano įtrūkimai. Arba, kaip sakytų, kai kurie autoritetai, plastiniu mazgu ar tiesiog kamertonu perskaitant parodos turinį ir formą galėtų būti virš galvų kabantys laidai („Man pavyko viską sujungti į vieną rozetę“, – prisipažįsta parodos kuratorius ir vienas iš autorių Danas Aleksa; vos neparašiau – Danas Ulisas...). „Tokie laidai, jų raizgalynės, yra vienas iš skiriamųjų Manilos padangės ypatumų“ (čia vėl to paties Manilą per ekraną ištyrinėjusio Odisėjo žodžiai).

Struktūra yra dvilypė. Tai lėmė ir parodos būtinybė ir mimikrinio prisitaikymo pobūdis. Pirmoji erdvė, kirtus uždangą – „out“ arba eksterjerinė, antroji – „in“ arba interjerinė.

Pirmojoje gardelėje toną diktuoja ir foną kuria (šalia natūralių Manilos miesto garsų įrašo) urbanistinis landšaftas – internetinėse erdvėse aptikta ir atsisiųsta programa, pateikianti precizišką Manilos brėžinį (bet tik brėžinį!). Šiam žvilgsniui iš dangaus ar dedališko paukščio skydžiui trimatiškumo iliuziją, vaizdinį kūną suteikia Remigijaus Treigio nuotraukos. Treigiškos, kaip visuomet – savo ūkanotu tapybiškumu tartum sufleruojančios, kad maniliška gali būti ir Klaipėda ar Vilnius, Londonas ar Niujorkas...

Vaizdo detalė I-ojoje salėje. Danas Aleksa (ir mes) žvelgia/me į Manilą iš viršaus. Kaip kokie Dedalai –įdomu, kad Joyce'o Ulise veikia Stivenas Dedalas...

Remigijaus Treigio miestai ir jų detalės – visuomet paslaptingos, šiekt tiek romantiškos ir spinduliuojančios vienatvę. Nesvarbu ar Maniloje, ar Milane tai vyktų...

Antrajame kambaryje Danas Aleksa atkuria per booking.com programėlę aptikto buto („Patalpa kaip patalpa, tokia būtų ir kokiame nors Milane“) bendruosius struktūros ruožus. Tam pasitelkiamas ir 3D modelis monitoriuje (kažkodėl akyje įstrigo ir atmintyje išlikos unitazas kaip vos ne svarbiausias interjero akcentas – bet juk skrandžio reikalai yra vienas svarbiausių kelionės dalykų), ir kažkodėl lovos baldakimą ar operacinės stalą primenanti metalinė struktūra, perteikianti originalų to vieno konkretaus Manilos kambario dydį. Nedidelė vienišo keliautojo celė-vienutė, kurioje lovas apvelka ir pakloja vėlgi Remigijos Treigio vaizdai – jo kultinė lova.

Šios parodos atveju menininkų duetas veikia kaip aristoteliškoji substancijos-akcidencijos perskyra – savistovios būtybės ir nesivastovios, esančios dėl kažkieno kito, koegzistancija. D. Aleksa kuria ar atkuria tai, kas egzistuoja savaime ir autonomiškai (Manilos kaip realaus ir tariamo, įsivaizduojamo miesto struktūrą), o R. Treigys tą, kas veikia per kitką (nes jo vaizdiniai gali būti minėtojo kambariuko principu – ir Maniloje, ir Milane, ir kokioje Manilvoje – yra toks miestas Malagos provincijoje Ispanijoje). Lygiai taip pat būtų galima tarti, jog tokia dvilpypė abiejų menininkų taktika primena dvejopiškus, bet tarpusavyje priklausomus Joyce‘o meninio vaizdavimo metodo principus – atspindėjimą ir įsiskverbimą.

Kambarys iš Manilos...

"Aleksiška" to kambario struktūra (metalinis karkasas pirmajame plane) ir "triegiška" lova (ant sienos)

Dar pagalvojau, kad verta atkreipti dėmesį į paties Dano Aleksos išpažinimą apie tai, kaip atsirado ši paroda. „Nuobodžiaudamas pirštų galais slampinėjau Manilos lūšnynų siauromis gatvelėmis. Iš šiapus liečiamo ekrano stebėjau sustingusį miestą, jo žmones. Iš atminties iškilo Remigijaus Treigio fotografijose pakibę atminties „renderinimai”. Kitą dieną pasitikrinęs paštą radau Booking.com algoritmų specialiai man parengtus kelis nakvynės pasiūlymus Filipinų sostinėje: „Manila is calling your name!”. Juk ar tai neprimena minėtojo Uliso nuotykio su sirenomis – kuomet plaukiant per šių giesmininkių salą, ir smalsumo genamas bei norėdamas išgirsti pražūtingų mergelių giesmių, savo įgulos jis paprašė pririšti prie laivo stiebo, o pačiai irkluojančiai įgulai vašku užsiklijuoti ausis.

Regis, kad kažkoks algoritmas ar tykiosios Manilos sirenos per elektroninį paštą sušnibždėjo Danui Aleksai, kviesdamos atplaukti į savo ar bent jau Lusono salą. Ir tik neaišku kas menininką pririšo prie jo laivastiebio – įgulos narys Remigijus Treigys, galerija/galera, auditorija/žiūrovai ar ta pati nelemtoji epidemiologinė/karantininė/ situacija.

FIKCIJA IR REALYBĖ: kelios metodinės pastabos kaip galima užsiauginti (ir iššvaistyti) simbolinį dailininko, menininko, tapytojo kapitalą

 Įsivaizduokite, kad nusprendžiate tapti dailininku. Ne, – ne menininku, nes pastaruoju gimstama, o ne tampama, o būtent dailės – vaizduojamosios ar taikomosios, atstovu. Tapytoju, grafiku, tekstilininku, vitražo ar freskos–mozaikos kūrėju. Tokiam reikalui, Jūs, žinoma, labai atsakingai ruošiatės. Lankote parengiamuosius kursus pas kokį nors patyrusį mokytoją, nuo ryto iki vakaro zulinate pieštukais kubus ir piramides, gipsines Artemides ir „muliažinius“ Apolonus, turgavietėse ar autobusų stotyse škicuojate judančius žmones bei jų aplinką. Tuomet pasirinkę Jums tinkančią meno mokyklą – kokią nors akademiją, technikumą ar kolegiją, stojate. Konkursas nemenkas – aštuoni žmonės į vieną vietą, bet Jūs tam buvote pasirengę. Valstybės finansuojamoje pozicijoje (priešingu atveju eikvojate nefiktyvų, o realų savo kapitalą) studijuojate penkerius (senesniais laikais) ar ketverius metus (mūsų dienomis), savo profesionalumą įtvirtindami papildoma dviejų metų magistrantūros doze. Jeigu motyvacija būna nedingusi, o studijų aplinkoje atmosfera kolegiškai draugiška ir intymiai paslaugi (senovėje pirmine to sąlyga buvo nesivėlimas į jokius ten #MeToo skandalus), Jūs gal net tampate menų doktorantu, kelis metus gaudami profesorių atlyginimus gerokai viršijančią stipendiją. Galop, tapdami diplomuotu savo srities specialistu, pradedate gyventi laisvą ir įvairiapusį dailininko gyvenimą. Kaip sakė vienas rusų „peredvižnikas“, „jeigu norite kiekvieną dieną dirbti patinkantį darbą, tapkite dailininku“. Jūs rengiate parodas (sakyti nereikia, kad Jūsų paveikslai yra mėgstami auditorijos, – net žurnalistų Jums nereikia tampyti už skvernų, kviečiant į vernisažus ir prisistatymus) ir pardavinėjate paveikslus. Pasistatote erdvią studiją su tam pritaikytas langais – nes būdamas tapytoju (vis tik orientuokimės į šią vaizduojamosios dailės discipliną) vertinate tik kūrimą natūralaus apšvietimo sąlygomis. O galbūt valstybė ar koks turtingas mecenatas Jums pastato dirbtuvės pastatą su net įrengta ekspozicijų salyte (čia žingeidžiai publikai demonstruojate savo naujausius, dar šlapius paveikslus). Jus mylintys ir atsakingas pareigas visokiausiose ekspertų komisijose ir žiuri užimantys dailėtyrininkai ir dailės kritikai Jums parūpina kasmetines stipendijas, nacionalines, Ministro Pirmininko ir Kultūros ministerijos premijas. Vieną dieną šalies Prezidentas į Jūsų gerą, brangų, gal ir blizgantį žydros spalvos kostiumą įsega Vyčio kryžiaus antrojo laipsnio ordiną. Kai numirštate, per nacionalinės televizijos transliuojamas žinias vienai minutei dedikuojamas nekrologas su nespalvota (kad visi matytų, jog Jūs tikrai palikote šią ašarų pakalnę, tačiau Jūsų darbai neabejotinai yra amžini), tačiau kruopščiai parinkta fotografija. Joje atrodote kilniai, su į šoną šiek tiek pasuktu valingu smakru ir dvasingai spinduliuojančiomis akimis. Diktorius iškilmingai, dramatišku tonu išvardina Jūsų nuopelnus. Palaidoja Jus, be abejo, Menininkų kalnelyje, šalia kitų garbių ponų ir ponių. Vėliau iškyla granitinis paminklas (jį sukuria koks nors ne ką mažiau žinomas autorius, gal net irgi nacionalinės premijos laureatas ar bent kandidatas). Jūsų gimimo diena kas šimtą metų pažymima parodomis Nacionalinėje galerijoje ir įvairiuose privačiuose muziejuose (kurie apdairiai, dar Jums esant gyvam, nusiperka ne pačių prasčiausių kūrinių).

Ši aprašyta situacija, žinoma, yra fikcija. Ne taip šiais laikais funkcionuoja dailininkų parengimų sistemos. Kitokie dėsniai galioja ir viešajame gyvenime, – tame kontekste, su kuriuo susiduria, kuriame gyvena ir kuria tapytojai, grafikai, tekstilininkai ir t.t. Tačiau vienas dalykas yra aiškus. Kiekvienas dailininkas, o net ir menininkas, turi būti sukaupęs savo SIMBOLINĮ KAPITALĄ. 

 

Tam, kad nenuvairuočiau į šoną ir neprisigrybaučiau, specialiai pasitikrinau kas tai yra. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (esančioje ir internete, adresu https://www.vle.lt/straipsnis/simbolinis-kapitalas/) šį dalyką labai išsamiai yra aprašęs Gintautas Mažeikis. Turbūt ne be šiokios tokios prancūzų sociologo, poststruktūralisto Pierre‘o Bourdieu įtakos. Geriau neišeitų ir pasakyti (prašau atleisti už ilgą citatą, tačiau kiekvienas sakinys čia turi simbolinio aukso vertės) : „Simbòlinis kapitãlas, – sukaupti ir nuolat atnaujinami populiarumo ištekliai, kylantys iš viešo pripažinimo – garbės, kilmės, rango, socialinio statuso, prestižo, vartotojų pabrėžiamų kitų ypatybių. Simbolinio kapitalo sąvoka susijusi su istoriškai ilgą laiką puoselėtu socialiniu statusu, reputacija, pripažintų asmenų vardais ir titulais. Viešo populiarumo augimas ir kaupimas lemia simbolinio kapitalo didėjimą. Simbolinį kapitalą plėsti padeda populiarinimas ir pripažinimo cirkuliacija. Simbolinis kapitalas susijęs su kultūrine verte, kultūriniu kapitalu – simbolinis kapitalas įkūnija jį, suteikia jam autoritetą. Simbolinio kapitalo cirkuliacija ir didinimas yra panašūs į prekės ženklo populiarinimą ir rinkodarą, nes abu atvejai priklauso nuo tam tikros institucijos gebėjimo garantuoti pripažinimą, bet skiriasi žmogaus autoriteto dinamikos požiūriu“.

Sukaupus simbolinį kapitalą, aukščiau išdėstytoji fiktyvi istorija galėtų tapti realia. Jeigu pats žinočiau – kaip tai padaryti, nespaudinėčiau kompiuterio klaviatūros, o investuočiau į savuosius kultūrinius ir dvasinius išteklius. Manau, kad jie tiesiogiai koreliuotų su finansinėmis vertybėms, tad turėčiau galimybę savo namų (atsiprašau – rūmų) aplinkoje laikyti bent porą literatūrinių vergų. Vienas iš jų skaitytų mano genialias mintis (besiformuojančias mano smegeninėje simbolinio kapitalo dėka, nes juk viskas yra susiję), kitas užrašinėtų, spausdintų ir platintų.

O jeigu rimtai – tai ko reikėtų jaunesniam ar vyresniam tapytojui, menininkui, dailininkui, kad jis pradėtų krautis tą savo simbolinį kapitalą?

Pirmiausia reikia tikro kapitalo. T. y. – pinigų. Pačių tikriausių eurų, dolerių, svarų sterlingų ir/ar kitos konvertuojamos valiutos. Lengviausia yra tiems, kurių tėvai, sutuoktiniai, meilužiai (na, ir meilužės...) yra pakankamai pasiturintys. Tokiu atveju geras išsilavinimas (gal net kur nors Paryžiuje ar Londone) yra garantuotas. Akademiškai piešti bei tapyti ne vienoje dabartinių Vakarų pasaulio aukštųjų meno mokyklų jau gal ir neišmokytų (tokiam reikalui reikėtų rinktis konservatyvesnes ugdymo įstaigas – kur nors Florencijoje ar net Peterburge), bet kaip menininką su pirmuoju simbolinio kapitalo indėliu suformuotų būtinai. Žiniasklaida automatiškai daugiau skirtų daugiau dėmesio svetur, o ne Tėvynėje besimokančiam ir gal net gyvenančiam tautiečiui. Jeigu taip neatsitiktų – irgi ne bėda. Tam juk ir yra pinigingų artimųjų. Jie viską nupirktų ir pasamdytų:

•  dėmesį ir meilę, viešuosius ryšius ir marketingą;
•  kritikų palankumą bei padlaižiavimą (kai kurie iš jų, už konkrečias kapitalų išraiškas dirbantys kritikai net patys yra praradę savo simbolinius kapitalus);
• ir gal net ne minutę (kaip minėtasis nekrologas), o kelias minutes eteryje užimančią reklamą;
•  taip pat prestižines galerijas, dažų ir drobių, stilingų drabužių;
• galop – atostogas Nicoje ar Maldyvuose.

TIKRIEJI PINIGAI YRA ESMINIS SIMBOLINIO KAPITALO GARANTAS! (Jei jų neturite, net negalvokite apie kokius ten menus ar, juo labiau, simbolinius kapitalus).

Bet jeigu Jūsų artimoje aplinkoje turtingų žmonių nėra, o giminaičio iš Amerikos palikimas nėra numatytas žemiškuose Dievo planuose, tereikia pasikliauti savo jėgomis ir nuovokumu. Pavyzdžiui, galite įsidarbinti „furistu“ ar kasininku prekybos centre (kai kurie žmonės iš meno, kultūros ir akademinio pasaulių yra įsitikinę, kad laisvomis nuo tokių darbų akimirkomis taip pat galima sėkmingai kurti – tokie net springdami aiškina, transliuoja dvigubo gyvenimo ir sekmadienio meno privalumus – bet patys jie to nėra patyrę) ir per kokį dešimtmetį, sistemiškai taupant, galite sukaupti nedidelį, bet ne visai simbolinį kapitalą. Šio dėka toliau katapultuotumėtės į prestižo orbitą.

Galimas dar vienas sprendimas (finansinio nepakankamumo atveju). Bandyti užsidirbti pinigų savo kūrybos dėka. Tai dailininko profesionalo kelias.

Galimos kelios strategijos: –

Viena iš jų – institucinis ėjimas. Savo talentą sujungus ir sužiedavus su kuria nors simbolinį kapitalą jau turinčia įstaiga (pavyzdžiui, galerija), ir nebijant tapti šiokiu tokiu tos organizacijos pastumdėliu (asmeniškai esu patyręs atvejų, kuomet menininkai, atsiprašant, net pirstelėti negali neatsiklausę juos kuruojančios įmonės), simbolinės įplaukos nenumaldomai kaupsis it koks pensijų fondas. Kūrybine prasme, jeigu institucija pasitiki Jumis kaip sutuoktinis ar sutuoktinė, didelių vidinių dramų ir prieštaravimų neturėtumėte jausti. Jeigu Jums pradeda diktuoti – ką ir kaip daryti ir Jūs nuolat norite kažką pasiųsti necenzūriniu vektoriumi, tuomet iškyla herakliška ar pasakų („Į kairę eisi – galvą prarasi, tiesiai – karalaitę sutiksi...“) verta dilema. Rinktis tenka visą gyvenimą. Simbolinis kapitalas ar tikrosios vertybės... Rekomenduočiau nelaužyti galvos ir rinktis simbolinį kapitalą.

Kitas būdas irgi dvelkia šiokiu tokiu parsidavimu. O gal ir ne. Socialinių studijų ir tinklų dėka išsianalizavę, kas patinka tūlam meno vartotojui, Jūs galite daryti komerciškai angažuotą meną. Jeigu Jūs save laikote dvasinguoju idealistu, tokia veikla Jus gali trikdyti (tokiu būdu link hipochondrijos ir lėtinio–buitinio alkoholizmo – vienas žingsnis). Tačiau išsiugdę mazochistinius polinkius ar tiesiog mėgstantys kurti ir kokį nors kičą, didelių problemų neturėtumėte patirti. Feisbukuose ir instagramose Jūsų kūryba pelnytų daugybę „laikų“ ir patiktukų, o per juos, it kokia komposto krūva, formuotųsi simbolinis kapitalas. Žmogiška, paprasta, elementaru.

Gal labai buitiškas pastebėjimas, tačiau viena iš būtinų simbolinio kapitalo sąlygų yra geri batai ir sutaisyti dantys. Pats asmeniškai niekuomet nebūsiu simboliniu kapitalistu vien dėl asmeninių savybių. Neretai išgirstu pastabas: „Kodėl toks rūstus?“ (arba – „Susiraukęs“). Ir nepaaiškinsi žmonėms, kad sieloje šypsausi tik koks dantų pastos reklamos aktorius, jog tai tik mano išorinis luobas. Avalynė, kaip ir tas minėtasis žydras kostiumas, taip pat veikia kaip įnašas į simbolinę asmeninę sąskaitą. Pats mėgstu mano varliškai iškrypusias pėdas atitinkančius driskius, o ne kokias ten „lakierkas“. Dėl to ir neturiu simbolinio kapitalo....

Tiesiog pravartu būti komunikabiliam, nerašyti atvirų ir kvailų komentarų (ypač pavartojus alkoholio) virtualiųjų patrulių ir skundikų kontroliuojamuose socialiniuose tinkluose ir vietinėje žiniasklaidoje. Geras ir etiškas elgesys, viešosios opinijos laikymasis tiesiogiai koreliuoja su simbolinio kapitalo augimu. Ir priešingai – Kanto kategoriniam imperatyvui prieštaraujantys veiksmai grasina greitu, beveik savaiminiu simbolinio kapitalo išvaistymui. (Nebent turint tikrųjų pinigų, galima nieko nepaisyti!).

Remiantis pirmojoje, įvadinėje pastraipoje išdėstyta istorija kaip prielaida ir priežastimi, reikia pastebėti, kad simbolinis kapitalas iš tiesų egzistuoja. Ir jį įmanoma išauginti. Jeigu ankstesniais laikais profesoriai sakydavo, kad baigęs Institutą ar Akademiją žmogus tą savo simbolinį kapitalą užaugina per dešimtį metų (šiuo periodu tariamai negalima net parodų rengti, o ir šiaip viešumoje rodytis), tai dabartiniams menininkams yra kur kas paprasčiau. Simbolinį kapitalą jie įgauna mokyklos–galerijos–kuratorės/iaus ir savojo talento (saviraiškai, komunikavimui, vadybai) dėka. Bet kuris jaunas menininkas mūsų dienomis turi mažesnį ar didesnį simbolinį kapitalą. 

Bet jeigu pažiūrėtume rimtai ir be jokių ironizavimų, tai tektų pripažinti, kad simbolinis kapitalas yra tiesiogiai priklausomas nuo kelių dalykų. Seniau būčiau akcentavęs vieną sąlygą, dabar manyčiau, kad svarbesnė yra kita. Taigi – vis tik gebėjimas komunikuoti yra vienas svarbiausių dalykų. Tai ankstesniais laikais surūgėlis–intravertas galėjo tikėti savo išlikimu po šiuo žydru dangaus skliautu. Šiomis dienomis gebėjimas šypsotis ir maloniai pasakoti apie save bei savo darbą – vienas pagrindinių atskaitos taškų. Tada – visokie marketingai ir su pardavimais susiję dalykai. Ir tik galop – profesionalumas imanentinėje meno sferoje.