Mano rankose – Johano Huizingos
veikalas „Herfsttij der Middeleeuwen“. ‚Viduramžių ruduo“ – 1919 metų studija
apie XIV – XV a. gyvenseną ir mąstyseną Prancūzijoje ir Nyderlanduose. Tie, kas
bent šiek tiek domisi vienu įspūdingiausių žmonijos gyvenimo periodų (turbūt
olandų istorikas ir kultūrologas ir prisidėjo prie to, jog XIV – XV šimtmečius
būtent tokiais ir laikome), pernelyg jau ir nenustebs. 1996 metais Antano
Gailiaus išverstas mokslinis darbas ir poetinis kūrinys viename asmenyje, buvo
išleistas remiant Atviros Lietuvos fondui. Galbūt galima keikti, niekinti,
pykti, protestuoti prieš Georgą Sorosą, bet bent jau tas faktas, kad šis ne
vienam šviesiam protui šviesą tunelio gale parodęs tyrimas buvo išverstas į
gimtąją kalbą, rodo, kad minėtas filnatropas yra pelnęs žiupsnelį indulgencijų
ir bent jau šansą patekti ne į Dantės apdainuotojo anapusinio pasaulio gelmes,
bet į tarpinę jo stotelę – teologiškai vadinamą Skaistykla.
Pasakymas – „mano rankose“
suvoktinas metaforiškai (kaip Mažvydo knyginė frazė „...Imkit mane ir skaitykit
/Ir tatai skaitydami permanykit... arba Degutytės parafrazė „..ant mano rankų
guli...“) arba labai tiesiogiai. Kalbu apie 2019 metų Agnės
Dautartaitės-Krutulės knygos meno ir dizaino opusą. Tai netipiškas ir
netradicinis sprendimas. Ne vienas knygos ir mano bičiulis, kuriam parodžiau
sukurtą Agnės knygą (su Huizingos tekstu) pradžioje šiek tiek suglumdavo ir pasimesdavo.
Tuomet atsargiai klusterėdavo: „Ar viskas čia gerai? Su knyga?“. O tuomet
imdavo versti bei vartyti. Tai darydami tardavo: „Labai puiku“. Man irgi regis,
kad taip ir yra.
Knygos maketas (galbūt per mažai
žinau apie Viduramžių knygas – manuskriptus ir/ar inkunabulus) – originalus,
autentiškas, netipiškas. Spalvine gama (raudona, juoda, taip pat gelsvai balta),
šriftų (Alegreya, Meta) pasirinkimu –
sprendimas klasiškesnis. Bet kalbėkime žmogiškais terminais ir vertinkime
antropomorfiniais masteliais. Knyga yra patogi vartymui. Plius – ji programuota
dviem (realiai – VIENAM) dalykams. 1) Vartymui; 2) (ir tai yra netgi svarbiau)
– Nepasidėjimui. Pagal tai, kaip iki nušiurimo yra nuvartytas pirmojo lietuviškojo
Huizingos leidimo variantas (mačiau ir varčiau tai savo akimis bei rankomis),
esantis Vilniaus viešojoje A. Mickevičiaus bibliotekoje, galima spėti ir galvoti,
jog Agnė Dautartaitė-Krutulė žinojo, numatė ir nuspėjo, kad Viduramžius,
puikius mokslinius tekstus ir spalvingus vertimus mėgstantys žmonės skaitys šią
Knygą. Tai leidinys iš anksto pasmerktas nu-vartymui, nu-skaitymui, netgi
elementariam nušiurimui. Kita vertus – Kalėdų senelio įteiktą dovano iki šiol
nešiojuosi ant savo kuprinės (tad pasakymas „Ką išmoksi – ant pečių nenešiosi“
– nėra toks jau ir paprastas). Tad galiu drąsiai teigti, jog naujas „Viduramžių
rudens“ variantas yra ne kas kita, kaip kelionių knygelė (bet, priešingai
Pranciškui Skorinai – ne tokia jau ir maža), kurią galima, reikia, net būtina
turėti keliaujanti po spalvinguosius Viduramžius ir puikius tekstus (net
neimsiu porinti, kas tai yra – nes autoritetingesni ir kompitetingesni asmenys
padarys tai kur kas geriau už mane).
p.s. Ką, manau, ateityje
padarysiu su šia knyga? Įrišiu į kokius nors lanksčius odos viršelius. Tokius,
kad, kad prisisegęs vieną iš Gyvenimo knygų sau prie diržo, galėčiau toliau
keliauti po iš žodžių it siūlų tapisteriškai nuaustas olandų mokslininko
vizijas.
 |
| Johan Huizinga Viduramžių ruduo, vertėjas Antanas Gailius, dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė, leidykla "Aukso žuvys", 2019 |
 | |
| Prie diržo prisegama knyga - Boecijaus "Filosofijos paguoda". Iš XV amžiaus Anglijos - | http://brbl-archive.library.yale.edu/exhibitions/golittlebook/girdle.html |
