Totalinis blogis. Raimondo Gailiūno tapyba "Arkos" galerijoje

Raimondo Gailiūno tapyba yra bloga. Labai bloga. Totaliai negera. Absoliučiai sugedusi. Kas baisiausia – jos autorius lyg ir nenorėtų, kad ji tokia būtų (ach, tos mūsų žmogiškos pastangos...). Gailiūnas tapo portretus (netgi autoportretus, o juk žinia – kiekvienas iš mūsų matome save geresniais nei esame kitų akimis), peizažus, buitinio-mitologinio žanro kompozicijas, prikimštas (it kokia farširuota lydeka) situacijų, būsenų ir konfliktų. Ir Gailiūnas netgi siekia, kad jo tapyba būtų spalvinga. Ryški, maloni spalva yra kiekvieno miesčioniško paveikslo pirkimo, prabangaus rėminimosi ir kabinimosi virš sofutės sąlyga. Taigi, Raimondas ant paletės teptuku makaluoja visokias raudonas, mėlynas, žalsvas ir žalias – visos tos pastangos (pažiūrėkite filmuotą medžiagą, kaip fiziškai dirba tapytojas prie į sieną atremtų paveikslų!) – vien tik dėl to, jog tapyba būtų maloni, graži ir tenkinanti (kažkodėl net įsivaizduoju žiūrovą, patiriantį kuo tikriausią orgazmą nuo R. Gailiūno tapybos...). Bet taip nėra. Jokių orgazmų ir malonumų. Nes Raimondo Gailiūno tapyba yra labai bloga. Bjauri iki koktumo. Šlykšti kaip senas susmirdęs skuduras. Verčianti vemti. Fuuu... Juk pažiūrėkime – R. Gailiūnas tapo nemalonius žmones. Net savo autoportretuose jis regisi ne itin kokiu. Gyvūnai jo paveiksluose yra tikri gyvuliai. Ne mastifai, o zombiai. Žmonės čia taip pat labai šlykštūs. Ne homo sapiens, o blogieji demonai (bet gal visa Gailiūno karta – tie tapytojai-neoekspresionistai yra apsėsti?). Ypač blogai veikia tos negerumą spinduliuojančios akys. Jos verčia krūpčioti, žagsėti, kosėti ir čiaudėti. Jos verčia jausti negerai. Labai negerai. Blogai. 

Raimondas Gailiūnas Šalutinės gatvės pasakojimas 2019 m.

 Ir kodėl taip yra? Todėl, kad Raimondo Gailiūno tapyba egzistuoja veidrodžio principu. Tuose bloguose, tuose šlykščiuose iki koktumo vaizduose mes matome savo atspindžius. Gailiūnas tapo ne save ar savo mastifą. Gailiūnas tapo mus – mane, Tave, jus, jį, ją ir kitus. Ir nereikia puoselėti iliuzijų. R. Gailiūno tapyba yra bloga, nes blogi, šlykštūs ir bjaurūs esame mes... Paguodžiančiai galima tik tarti, jog kaip šviesa neegzistuoja be tamsos ir šešėlio, taip ir mūsų gerumas negali būti be totalinio blogio, slypinčio mumyse. Ir geriau tegul jis lieka paveiksluose...

Raimondas Gailiūnas Ramūs ir supratingi 2012 m.

 Apie veidus

Gailiūno nutapyti veidai primena pripūstus balionus, išpūstas gumines pirštines ar vandens pripiltus prezervatyvus. Dailininkas juos manko, minko ir kitaip formuoja. Toji deformacija ir sukuria bjaurastį, nerimą, nusivylimą. Tai veikia. Nes per spalvą yra jaučiamas fizinis slėgis.

Apie literatūrą

Ir pačią parodos koncepciją. Galiūno tapyba yra stipri ir galinga. Plius – literatūriška. Tad man nepatiko tas „literatūrinis“ parodos kolekcijos apipavidalinimas. Nebūčiau spaudęs jo tapybinių pavidalų į tokią reglamentuotą ir literatūriškai apipavidalintą komodą su stalčiais – t. y. man tas skaidymas temomis atskirose salėse pasirodė dirbtinis. Labiau būčiau gilinęsis į jo plastiką, į jautrų dažo sukibimą su drobe.

Apie trečio aukšto sindromą

„Arkos“ galerija pasižymi sudėtinga erdve. Tą pripažįsta ne vienas menininkas. O ne vienas šios institucijos lankytojas žino, kad „Arkoje“ lankantis parodoje, galima patirti nelemtąjį „trečiojo aukšto sindromą“. Tiesiog einant tais labirintais, kylant vis aukštyn ir aukštyn, patiriamas emocinis, psichologinis, fizinis ir kūniškas nuovargis. (Beje, panašiai veikia ir antrasis mano darbinio "Titaniko" aukštas, kuriame tie 500 kvadratinių metrų ir langų, kolonų bei nišų gausa suveikia žudikiškai parodinės kolekcijos atžvilgiu) Na, tiesiog ir Raimondo Gailiūno atveju manyčiau, kad jo būtų pakakę ir dvejose pirmose salėse – smogė stipriai. Ir to užteko.

Profesoriaus Menkelės dirižablis

Jūs visiškai nesuklydote. Arba atvirkščiai. Gal ir susipainiojote...

Profesorius Menkelė neturi jokių sąsajų su daktaru Mengele. Bet kokie panašumai, asociacijos ar sutapimai tėra fiktyvaus pobūdžio. Prof. Ignotas Menkelė nebuvo tokia odiozine figūra, kokia istorijoje (tegul ir veikiamoje "damnatio memoriae" dėsnių) buvo jo beveik bendrapavardis Josefas Mengele - juk yra ko "pasimokyti", bent jau juos žinant, ir iš niekšų, galvažudžių, kitokio plauko sutvėrimų). 

Prof. Menkelė buvo ne toks. Prof. Menkelė buvo veterinaru. Jo specializacija - vėžiagyviai, žuvys ir ropliai. Taip, neneigsime, kad mokslo ir konkrečiai medicinos tikslais jis yra išpreparavęs (be jokių nuskausminamųjų) keletą aligatorių, krokodilų, gavialų ir visiškai primityvios gyvybės formatų - ungurių, vėžių bei krabų. Bet juk viskas dėl mokslo. Viskas dėl progreso ir kitų, būsimųjų gyvybių!

Prof. Menkelė vadovavo garbiai Veterinarijos klinikai. Taip, taip, - profesorius Ignotas Mengelė dirbo klinikos direktoriumi. Tai buvo viena seniausių gyvūnų ligų gydymo įstaigų mūsų šalyje. Kiekvieną dieną jis skirdavo, kuriuos roplius nugalabyti ir įkišti į indą, kupiną formaldehido, kuriuos mumifikuoti ir pakabinti į spintą. Rytais jis dokumentais, rašytiniais įsakymais bei kitokiais potvarkiais nurodydavo, kurias lašišas jau galima valgyti, o kurias "dar galima pasaugoti mūsų šviesiai ir laimingai ateičiai". Dar iki pietų prof. Menkelė teisingai ir tvarkingai sustyguodavo, kad ir kokių šoniplaukų (lot. apmhipoda) "utilizavimo" (taip ramiu ir šaltu balsu sakydavo pats ponas Ignotas) klausimus.

 Tad vieną rytą prof. Menkelė buvo maloniai nustebintas, kuomet į jų Veterinarijos kliniką prisistatė vienas kelių penkiasdešimt aštuonis žmones, dramblius ir zebrus (kas ten dabar atskirs, kas iš jų buvo "who is who"?) surijusių krokodilų interesus gynęs advokatas. Minėtieji grobuonis savo bausmę iki gyvos galvos atlikinėjo vietiniame zoologijos parke. Tai buvo sunki bausmė. Juos ten šėrė sprangia kiauliena ir jautiena, kartais (paprastai tai įvykdavo kiekvieną pirmadienį) pakeisdavo sušvinkusį baseino vandenį. Sunkios, netgi alinančios gyvenimo sąlygos! Krokodilams kalėti zoologijos parke buvo nuobodu. Monotonija, rutina, beveik paryžietiškas "splynas". Tad šie penkiasdešimt aštuonerius žmones etc. (na, kam tai dabar rūpi?) ėmė ir sukonstravo dirižablį. Minėtasis advokatas pasiūlė dirižablį eksponuoti Veterinarijos klinikoje. Kad visi dvesiantys, gaištantys padarai matytų šį pasaulio stebuklą. Prof. Menkelė, žinoma, sutiko. Jis negalėjo atsakyti tokiam garbiam pasiūlymui. Nes tai, jog klinikoje valgomos lašišos, skumbrės, stauridės ir strimėlės dar jokiu būdu nerodė, jog institucija nėra atvira visuomenei. Anaiptol, prof. Menkelės vadovaujama klinika buvo pozityvi ir demokratiška. 

Juo labiau, kad kalinių-krokodilų sukonstruotas dirižablis buvo įdomus įrengimas! Jis neskrido, buvo labiau panašus ne į didžkukulį/cepeliną, o į "čirvinį blyną", buvo mažas, menkas savo formatu ir tilpo į prof. Menkelės kišenę. Kalinių teisių gynimo asociacija, profesinės mėsėdžių sąjungos (jų būta net keleto - kaip yra įprasta mūsų kraštams), Kalėjimų departamentas, bendroji opinija ("atsuk skuostą savo žudikui, nes jis juk kažkada dėl to gailėsis") taip pat darė savo įtaką.

Krokodilų sukurtas dirižablis buvo išeksponuotas pačioje garbingiausioje Klinikos vietoje. Pacientai - tie būsimieji mumijos, preparavimo kolbų ingredientai ir panašiai, labai džiaugėsi ropliška kūryba. Profesorius Menkelė skraidžiojo tartum danguje - tai yra, krokodilų sukurto dirižablio dėka. Taip iš tiesų nebuvo, bet penkiasdešimt aštuonerius žmones, dramblius ir zebrus pražudžiusių roplių sukurtas dirižablis, iš tiesų yra kur kas vertesnis nei jų smurtautojų aukos.

"Mes tikrai ne kiaulės"

–       – Mes esame tikrai ne kiaulės, – sukriuksėjo jis, atverdamas gardą.

Paaiškinsime maloniems klausytojams, kad „jis“ tai buvo tipiškas ir kuo tikriausias kuilys. Na, kiaulių (lot. Sus scrofa domesticus) giminės atstovas. Rausva oda, antakių nebuvimas, kanopėlės vietoje pirštų, nedidelė riesta uodega (tiesa, slepiama po džinsinių kelnių audiniu – kažkas iš suklastotos kiniškos ar turkiškos, ir pigios produkcijos).

Su jokiais orveliškais gyvulių ūkiais tai neturėjo nieko bendro. Oi, ne! Literatūrinė klasika dažnai nusišneka. Jis, mūsų prelegentas, nebuvo kilęs iš jokio tvarto. Aptariamasis kuilys buvo baigęs rimtus mokslus – dailės akademijas, užėmė dar solidesnius postus – dailininkų sąjungų sekcijas. Save jis laikė menininku, o kitus – beviltiškais „lūzeriais“ ir „grafomanais“.

Tai juos ir išleido iš gardo. Nes mėgo kalinti savajame privačiame kalėjime. Tiesa – CŽV laikino sulaikymo ir tardymo patalpoms tai neprilygo. Bet vis tik...

Jis (prelegentas) mėgo aiškinti, jog kūryba yra kančia, o jos (žinoma, kad kalbame apie kuilio padarytus asambliažus ir objektus) nesuprantantys yra beviltiški karjeristai, pavyduoliai, grafomanai. Tad šiuos ir laikė garduose. Kad tuštintųsi savo tuštybe, kad ėstų mentalinį jovalą.

–        – Mes tikrai ne kiaulės, – dar kartą konstatavo jis, išleisdamas nevykėlius iš aptvaro.

Tam, kad jie pasirautų kiaulpienių, šalpusnių ir raktažolių.

Slinko šiltosios pavasario dienos. Krūmuose čiulbėjo lakštingalos, po laukus maklinėjo gandrai (jie ieškojo varliagyvių savo skilvelių užpildymui).

Keletas žodžių apie jį – jis dar buvo šioks toks menų kolekcionierius. Sekdamas kai kurių fizikų, chemikų ir prokurorų pėdomis tikėjosi kažkuomet įsteigti altruistinį savo vardo muziejų. „Kad visi lįstų kiauliškon mano subinėn“, – taip privataus ir elitinio vakarėlio metu pareiškė jis. Tai nebuvo garsiai viešinama. (Informacijos pateikėjas redakcijai yra žinomas). Dar grodavo smuiku ir violončele. Bet tai ne esmė.

Esmė, prasmė ir reikšmė slypi tame, kad kriuksėdamas apie tai, jog jie, jis (tik pagalvokite – patys niekingiausi žmonės yra tie, kurie nuolat sako „aš“, „mano“, „man“!) yra ne kiaulės ir išleisdamas tuos kai kuriuos niekinguosius iš gardo, jie, jis tikėjosi, kad šie sulįs į jo platų kuilišką užpakalį.

To visai nebuvo!

“Lūzeriai“ ir „grafomanai“ iš tiesų puolė į pievą ir godžiai puolė šlemšti tarsi jiems išdygusiais kiaulpienes ir muilines gubojas.

...Slinko gražios, saulėtos ir šiltos pavasario dienos...

"Mes tikrai ne kiaulės" - tekstas ir piešinys, paremti vienu geriausių AGČ darbų

Kirai, arba persikėlimas keltu

Jis nežinojo, kaip atsidūrė kelte. Tartum ir vyko link jūros. Kelis šimtus kilometrų į akis švietė saulė. Buvo neįmanoma žiūrėti. Žvaigždė žlibino kaip pašėlusi. Kaitino tiesiai į akis. Natūralu. Nes jis važiavo tiesiai į Vakarus. Kelis šimtus kilometrų autostrada skrodė kalnus ir kalvas. Nebuvo greitas. T.y. jo aparatas... Žmonės prabangiuose automobiliuose lenkė taip, tarsi jis stovėtų vietoje. Juodi „bėemvė“ ir „poršė“ veikė greičio rekordus jo asmeninės mašinos atžvilgiu. 

„Karma“, - galvojo jis, - „Mane visi aplenkia“.

Ir tik vėliau suprato, kad yra kelte. Keltas kaip keltas. Iš vieno kranto į kitą. Žmogus oranžine liemene pakėlė trapą. Tai buvo grubus susmirdęs vyras neplautais plaukais. Jis (keltininkas) jautėsi pavargęs ir jam viskas jau seniai dvelkė begaliniu nuoboduliu. Kiekvieną vakarą keltininkas gerdavo alų (6 proc. stiprumo, ir šiaip šiam žmogui buvo be galo nyku... Bet tai jau darbo pabaigoje).

- Kodėl jūs keliatės? - paklausė jis /keltininkas/ vienišo kelto keleivio / turime omenyje jį/, – dabar juk rūkas...

Charonas Senojoje perkėloje

Iš tiesų – Mariose viešpatavo rūkas.

- Nes man patinka rūkas, - atsakė jis.

Rūke, keliantis keltu, absoliučioje tamsoje, miglose ir rūkuose siautėjo kirai.

Nesimatė nei Naujosios perkėlos, nei Karinio juosto, nei Naftos terminalo. Buvo skradžiai tamsu. Švietė keli kelto žibintai. Aplink juos skraidžiojo skardžiai klykaujantys kirai.

- Nelaimėliai-elgetos, - pagalvojo jis, mesdamas kažkelintą uždžiūvusios duonos (‚Palangos duona“, 69 centai) gabalėlį į tamsoje dunksančias tamsas.

Kirai gaudė tuos gurinius tartum išbadėję žmonės.

Pro šalį praplaukė barža su akmens anglimi ar durpėmis. Jos prožektoriai skrodė tamsą it skustuvo ašmenys odą. Bet kraujas nesruvo...

Kirai persekiojo iki kito kranto.

Jam buvo keista (iš kitos pusės – visiškai suprantama), kad daugiau niekas nesikelia vakariniu keltu. Tik senas, prarūgęs, susmirdęs keltininkas oranžine liemene.

Vos tik laivas pasiekė priešingą krantą (žinoma, jog tai vyko tamsoje, o šviestuvai niekuo nepadėjo), jis pajuto, virstantis paukščiu.

„Juk nesu Džonatanas Livingstonas-Žuvėdra“, - dar spėjo pagalvoti jis.

Nesuprato, jog kūnas ir siela virto kiru. Paukščiu, persekiojančiu keltą. Charonas plaukė kaip plaukęs. Maršrutas: „Senoji perkėla-Smiltynė“. Ir atvirkščiai. O persikeliantys keleiviai nuolat virsta čaižiai klykiančiais ir klykaujančiais kirais...

- Bet jie nėra vienodi. Vienas, štai, raibiasparnis, kitas, žiūrėk, dešinės kojos neturi, o kito snapas lenktas kaip erelio, - dar spėjo, sparnuočiu virsdamas, pagalvoti jis...

Skiriu Auriui Radzevičiui, virtusiam kiru

Kitas krantas