Jis nežinojo, kaip atsidūrė kelte. Tartum ir vyko link jūros. Kelis šimtus kilometrų į akis švietė saulė. Buvo neįmanoma žiūrėti. Žvaigždė žlibino kaip pašėlusi. Kaitino tiesiai į akis. Natūralu. Nes jis važiavo tiesiai į Vakarus. Kelis šimtus kilometrų autostrada skrodė kalnus ir kalvas. Nebuvo greitas. T.y. jo aparatas... Žmonės prabangiuose automobiliuose lenkė taip, tarsi jis stovėtų vietoje. Juodi „bėemvė“ ir „poršė“ veikė greičio rekordus jo asmeninės mašinos atžvilgiu.
„Karma“, - galvojo jis, - „Mane visi aplenkia“.
Ir tik vėliau suprato, kad yra kelte. Keltas kaip keltas. Iš vieno kranto į kitą. Žmogus oranžine liemene pakėlė trapą. Tai buvo grubus susmirdęs vyras neplautais plaukais. Jis (keltininkas) jautėsi pavargęs ir jam viskas jau seniai dvelkė begaliniu nuoboduliu. Kiekvieną vakarą keltininkas gerdavo alų (6 proc. stiprumo, ir šiaip šiam žmogui buvo be galo nyku... Bet tai jau darbo pabaigoje).
- Kodėl jūs keliatės? - paklausė jis /keltininkas/ vienišo kelto keleivio / turime omenyje jį/, – dabar juk rūkas...
 |
| Charonas Senojoje perkėloje |
Iš tiesų – Mariose viešpatavo rūkas.
- Nes man patinka rūkas, - atsakė jis.
Rūke, keliantis keltu, absoliučioje tamsoje, miglose ir rūkuose siautėjo kirai.
Nesimatė nei Naujosios perkėlos, nei Karinio juosto, nei Naftos terminalo. Buvo skradžiai tamsu. Švietė keli kelto žibintai. Aplink juos skraidžiojo skardžiai klykaujantys kirai.
- Nelaimėliai-elgetos, - pagalvojo jis, mesdamas kažkelintą uždžiūvusios duonos (‚Palangos duona“, 69 centai) gabalėlį į tamsoje dunksančias tamsas.
Kirai gaudė tuos gurinius tartum išbadėję žmonės.
Pro šalį praplaukė barža su akmens anglimi ar durpėmis. Jos prožektoriai skrodė tamsą it skustuvo ašmenys odą. Bet kraujas nesruvo...
Kirai persekiojo iki kito kranto.
Jam buvo keista (iš kitos pusės – visiškai suprantama), kad daugiau niekas nesikelia vakariniu keltu. Tik senas, prarūgęs, susmirdęs keltininkas oranžine liemene.
Vos tik laivas pasiekė priešingą krantą (žinoma, jog tai vyko tamsoje, o šviestuvai niekuo nepadėjo), jis pajuto, virstantis paukščiu.
„Juk nesu Džonatanas Livingstonas-Žuvėdra“, - dar spėjo pagalvoti jis.
Nesuprato, jog kūnas ir siela virto kiru. Paukščiu, persekiojančiu keltą. Charonas plaukė kaip plaukęs. Maršrutas: „Senoji perkėla-Smiltynė“. Ir atvirkščiai. O persikeliantys keleiviai nuolat virsta čaižiai klykiančiais ir klykaujančiais kirais...
- Bet jie nėra vienodi. Vienas, štai, raibiasparnis, kitas, žiūrėk, dešinės kojos neturi, o kito snapas lenktas kaip erelio, - dar spėjo, sparnuočiu virsdamas, pagalvoti jis...
Skiriu Auriui Radzevičiui, virtusiam kiru
 |
| Kitas krantas |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą