"Mes tikrai ne kiaulės"

–       – Mes esame tikrai ne kiaulės, – sukriuksėjo jis, atverdamas gardą.

Paaiškinsime maloniems klausytojams, kad „jis“ tai buvo tipiškas ir kuo tikriausias kuilys. Na, kiaulių (lot. Sus scrofa domesticus) giminės atstovas. Rausva oda, antakių nebuvimas, kanopėlės vietoje pirštų, nedidelė riesta uodega (tiesa, slepiama po džinsinių kelnių audiniu – kažkas iš suklastotos kiniškos ar turkiškos, ir pigios produkcijos).

Su jokiais orveliškais gyvulių ūkiais tai neturėjo nieko bendro. Oi, ne! Literatūrinė klasika dažnai nusišneka. Jis, mūsų prelegentas, nebuvo kilęs iš jokio tvarto. Aptariamasis kuilys buvo baigęs rimtus mokslus – dailės akademijas, užėmė dar solidesnius postus – dailininkų sąjungų sekcijas. Save jis laikė menininku, o kitus – beviltiškais „lūzeriais“ ir „grafomanais“.

Tai juos ir išleido iš gardo. Nes mėgo kalinti savajame privačiame kalėjime. Tiesa – CŽV laikino sulaikymo ir tardymo patalpoms tai neprilygo. Bet vis tik...

Jis (prelegentas) mėgo aiškinti, jog kūryba yra kančia, o jos (žinoma, kad kalbame apie kuilio padarytus asambliažus ir objektus) nesuprantantys yra beviltiški karjeristai, pavyduoliai, grafomanai. Tad šiuos ir laikė garduose. Kad tuštintųsi savo tuštybe, kad ėstų mentalinį jovalą.

–        – Mes tikrai ne kiaulės, – dar kartą konstatavo jis, išleisdamas nevykėlius iš aptvaro.

Tam, kad jie pasirautų kiaulpienių, šalpusnių ir raktažolių.

Slinko šiltosios pavasario dienos. Krūmuose čiulbėjo lakštingalos, po laukus maklinėjo gandrai (jie ieškojo varliagyvių savo skilvelių užpildymui).

Keletas žodžių apie jį – jis dar buvo šioks toks menų kolekcionierius. Sekdamas kai kurių fizikų, chemikų ir prokurorų pėdomis tikėjosi kažkuomet įsteigti altruistinį savo vardo muziejų. „Kad visi lįstų kiauliškon mano subinėn“, – taip privataus ir elitinio vakarėlio metu pareiškė jis. Tai nebuvo garsiai viešinama. (Informacijos pateikėjas redakcijai yra žinomas). Dar grodavo smuiku ir violončele. Bet tai ne esmė.

Esmė, prasmė ir reikšmė slypi tame, kad kriuksėdamas apie tai, jog jie, jis (tik pagalvokite – patys niekingiausi žmonės yra tie, kurie nuolat sako „aš“, „mano“, „man“!) yra ne kiaulės ir išleisdamas tuos kai kuriuos niekinguosius iš gardo, jie, jis tikėjosi, kad šie sulįs į jo platų kuilišką užpakalį.

To visai nebuvo!

“Lūzeriai“ ir „grafomanai“ iš tiesų puolė į pievą ir godžiai puolė šlemšti tarsi jiems išdygusiais kiaulpienes ir muilines gubojas.

...Slinko gražios, saulėtos ir šiltos pavasario dienos...

"Mes tikrai ne kiaulės" - tekstas ir piešinys, paremti vienu geriausių AGČ darbų