Kvapas, pirmiausia pasitinka kvapas. Sunkaus audinio, lakuotų baldo detalių, apmusijusio veidrodžio - iš tiesų - dulkių kvapas. Dulkės yra neatskiriamas buities palydovas. Tai su jomis kovoja pašėlusios namų šeimininkės ir kambarių valdovai, kiekvieną ar kas antrą dieną (arba savaitę) mojuodami drėgnais skudurais, ūžiančiais dulkių siurbliais ar povo plunksnų šluotelėmis. Povilo Ramanausko instaliacija primena, grėsmingai deklaruoja, kad dulkės mūsų egzistenciją paverčia elementaria buitimi. Nes kova su dulkėmis yra beprasmė, monotoniška, be grįžtamojo ryšio (arba tiksliau - jis toks ir yra), amžina. Nes dulkės ateina iš Esaties ir Būties, nes dulkės atskrenda iš kosmoso.
 |
| Povilo Ramanausko atveju esmė slypi visumoje, o buitis - detalėse, kurios veikia kaip kuo tikriausias raktas į visuomos perskaitymą. |
Pats autorius (t.y. Povilas Ramanauskas) pasakė, kad daiktus - tuos redy-meidus, obje-truve ir kitokius buities atributus jis renka be jokios sentimentaliojo-asmeninio motyvo. "Sudomina" - ir tiek. Ir iš tiesų - patikėti tuo be galo nesunku. Štai sukonstruodamas japoniškos širmos vertą kompoziciją iš stiklinių (ir jau tuos stiklinius dantis savo žandikauliuose praradusių kiautų) durų, buvusių vyrių ("zoviesų") vietas Povilas Ramanauskas užklijavo karpiniais iš senų laikraščių. "Šiaip - tiesiog tai reikėjo kažkaip užmaskuoti".
 |
| Horizontas, interaktyvi video instaliacija |
Bet tai menininko reikalas būti ar nebūti sentimentaliu. O žiūrovas toks turi būti (bent jau tam, kad tinkamai integruotųsi į trikampę Menininko-Kūrinio-Auditorijos struktūrą). Mano tėvas keletą metų dirbo BGAK. Povilo Ramanausko dalykai (ne visi - bet kai kurie) - būtent iš ten. Iš kauniškės "Juzės". Juzė - tai BGAK'o simbolis. Motiejaus Valančiaus personažas su didelėmis žirklėmis po pažasčia. BGAK - Buitinis gyventojų aptarnavimo kombinatas. Fabrikas, kuriame veikės fizinio ir protinio darbo atstovus aptarnaujančios įstaigos - šiaučiai, kriaučiai, barbieriai ir kitokie. Pamenu, kad kokioje trečioje klasėje mokytoja liepė, kad į mokyklą ateitų tėvas (sumušėme vieną skundiką, vėliau tapusį prokuroru). "Negali - jis dirba", - nuo moralinės-auklėjamosios atsakomybės gyniau gimdytoją. "Tai tegul ateina šeštadienį" (9 dešimtmetyje pamokos vykdavo ir šeštadieniais). "Jam irgi darbas. Jis dirba BGAK", - išdidžiai atrėžiau. Tokie tad buitiniai sentimentai.
 |
| "Tapyba gali būti ir tokia" - pasakė pats Povilas Ramanauskas, vaikščiojimo po salę metu. Iš tiesų - čia yra visko, ko reikia tapybai - ir visų pirma - spalvos bei jos derinimo, be ko neįsivaizduojamas tas tikrasis kolorizmas. |
 |
Paveiksliukas
"...Tyrinėju buities ir kūrybinės aplinkos persipynimo situacijas, sureikšmindamas ir mistifikuodamas buities vaizdinius", - teigia pats menininkas. O man regisi, kad viskas yra atvirkščiai - menininkas demistifikuoja meno vaizdinius, įvarydamas juos, it kokius užspeistus žvėris medžioklės metu, į paprasto ir negailestingo, konstatuojančio ir demonstruojančio meno spąstus. |
Povilo Ramanausko Buitis - tai vaikščiojimas buitiniais labirintais, kurie yra ne kas kita, kaip pats gyvenimas. Ar vėlgi tie patys sentimentai (rašau sentimentaliai ir to visiškai nesigėdinu). Štai, kad ir toji šniokščianti jūra (Baltijos, o ne kitokia). Pamenu, kaip vaikystėje vykdavome iš Alytaus į Šventąją. Mano senelis dirbo "Elektros tinkluose" ir kiekvieną rugpjūtį gaudavo kelialapį. Ankstų rytą (kokią 5 ar 6 val.) prie buvusiosios Sinagogos mus paimdavo žinybinis "pazikas" ir kelionė link jūros prasidėdavo. Kratydavomės visą dieną (autostrados dar nebuvo - tik senasis Žemaičių plentas), su sustojimais Balbieriškyje, Kaune, Ariogaloje (prie Dubysos šaltinėlio), Raseiniuose, Rietave, Klaipėdoje. O paskui - jūra ir medinės gyenamosios būdelės (su Povilo Ramanausko instaliaciją lydinčiu kvapu), bangos ir Zuzanos Pranaitytės "Žvejo dukromi". Tad nuo sentimentų niekur nepabėgsi - ypač tuomet, kai jie slypi "įkalčiuose" - kvapuose ir daiktuose.
 |
| Gėlės širdelei |
 |
| Emociškai ir literatūriškai ypač paveikus yra šis segmentas. Tapybos darbas, slegiantis moterišką batelį. Skaityti ir perskaityti galima visaip - na, kad ir "menas nugali buitį". Arba atvirkščiai - "menas yra toji pati buitis". |
Ačiū ;)
AtsakytiPanaikinti