Gali būti, visko labai, labai
gali būti, kad už šiuos savo postringavimus būsiu pasmerktas, gal net
nulinčiuotas (tikiuosi, kad ne fiziškai) savo kolegių, netgi kolegų, o ir šiaip
visokių prašalaičių. Nes tai, ką dėstysiu ir deklaruosiu, priklauso absoliutaus,
radikalaus ir kraštutinio subjektyvumo sričiai, ne visuomet paklūstančiai
logikos ir gero tono reikalavimams. Kita vertus, kiekviena personalinė tiesa
irgi yra tiesa, nes tiesa negali būti nei mano, nei jos ar jo, nei kitų. Tiesa
yra tiesa, svarbu, kad būtų ji išsakoma su teisaus veido išraiška ir galia.
Tad pirmoji, pirmučiausioji ir esmingiausioji
tezė, kurią pasakyčiau, yra ta, kad tik vyrai gali tapti gerais ir dorais
dailėtyrininkais (panašiai dar ne taip seniai sakyta, kad tik vyrai gali būti tapytojais - nes "juk ne boboms vieta prie molberto"). Et, skamba baisiai seksistiškai. Bet netrukus viską paaiškinsiu (beje, turbūt nieko neįtikinsiu, kad nesu seksistas ir kad ši įžvalga netgi prieštarauja vidiniams mano įsitikiniams). Bet tai yra idiotiška, kvaila ir net blogai... Beje, apie pačią dailėtyros frazę. Man pačiam ji regisi šiek
tiek anachroniška ir sunkiai ištariama – dabarties kūrybinės iniciatyvos ne
visuomet yra susijusios su dailumu, o išskiemenuoti „dailėtyrininkas“, „dailėtyrininkė“
yra iššūkis net ir lanksčiam liežuviui. Panašiai yra testuojamos promilės kūne tariant "geležinkelietis". Tačiau studijavau dailės istorijos ir
teorijos katedroje nuo 1995-ųjų, o joje tuo metu viešpatavo AA, labai aiškiai
apibrėžęs, kuo dailėtyra (ir „inkai“) skiriasi nuo menotyros. Pirmoji
orientuojasi išskirtinai į vizualikos sektorių, nepretenduodama gadintis savo
reputacijos menkesnių kompetencijų šokio, teatro, kino, literatūros, juo labiau
garso medijų atvejais.
Taip pat dar reikėtų išsiaiškinti
(prieš skirstant vyrų ir moterų sektorius), kokia yra dailėtyrininko misija
šioje žemiškai žmogiškoje mūsų ašarų pakalnėje. Dailėtyrininkas tyrinėja dailę
(tai yra užkoduota jau pačiame termine). Dailės terminas yra senas kaip mūsų
kalba ir lietuviškoji oikumena. Dar
Konstantinas Sirvydas savo trijų kalbų žodyne aiškino, jog dailė reiškia
gebėjimą kažką padirbti (panaši prasmė suteikta ir graikiškiems, lotyniškiems atitikmenims
– techne bei ars). Dailė, vėlgi patikslinsiu – tai yra vaizdinio, vizualaus meno
(Visual Art – tartų plutokratai
anglosaksai) sinonimas. Vaizdiniuose
menuose vartotojo intelektas, emocijos, visokiausi instinktai yra dirginami per
vaizdą. Tad viskas ir aišku, kas yra dailėtyrininkas – tai savotiškas vaizdo
komentuotojas. Įsivaizduokite situaciją – stovite prie gimtosios Baltijos jūros
gražų ir ramų vakarą, kontempliuojate saulėlydį, o šalia stovi koks nors kompetentingas
asmuo ir jums aiškina, kad saulėlydis tėra natūrali fizinė būsena (Žemės
sukimasis aplink savo ašį ir panašiai) arba supažindina jus su dailės istorijos
kontekstu, pasakodamas, kad saulėlydžius yra tapęs ir MKČ, ir Žmuidzinavičius,
ir dar aibė gyvųjų bei negyvųjų klasikų. Dar vienas variantas – tas burblentojas
gintariniame pajūryje jums pasakoja apie kokius nors semiotinius trikampius ir reikšminius
kvadratus, vizualines struktūras, vaizdines konstrukcijas ir dekonstrukcijas,
kontekstualias konvencijas tipologinius susitarimus. Na, tas tipas jums gali
aiškinti be galo daug. Pasakoti, gestikuliuoti ir panašiai. Svarbiausia, kad
jis jums padeda. Padeda suprasti, suvokti, įsigilinti. Dailėtyrininkas atlieka
panašią misiją, kokią realizavo Vergilijus Dantei keliaujant visais tais
pragarų ratais, arba Palinūras Enėjui beldžiantis iš liepsnojančio Ilijono link
savo naujosios tėvynės priešingame Viduržemio jūros gale...
A priori noriu pareikšti, kad tai, jog dailėtyrininku gali būti tik
vyras yra daugiau sociokultūrinės situacijos, o ne anatomijos ar fiziologinės
duotybės išdava. Dėl labai paprastos priežasties. Vėlgi remsiuosi tuo
dailėtyrininko pajūryje pavyzdžiu. Tam, kad minėtasis individas jums komentuotų
saulėlydį, reikia, kad jis ten būtų. Tam, kad jis ten atsidurtų, jūs galite jį
samdyti. Procedūra labai banali – paimate ir vežate automobiliu nuo jo jaukaus
kabineto (iš kurio rimtas dailėtyrininkas nė nenori išeiti), pajūryje maitinate
ir girdote (bet ne kokias ten šniceliais su kompotais, o austrėmis, midijomis,
kalmarais su brangvyniais ir konjakais), duodate surūkyti kokį nors gerą
cigarą, tada nuolankiai prašote pasivaikščioti su juo harmoningą pavakarę ir
pakontempliuoti tą sumautą (čia mano nuomonė) saulėlydį. Viskas yra puiku ir
nuostabu, jeigu ne vienas didelis BET. Būtent čia prasideda papirkinėjimas. O
papirkinėti ir būti papirkinėjamam
(neduok, Dieve – papirktam!) yra žema, negarbinga, neoru. Jūs žeminatės,
pirkdami dailėtyrinę paslaugą, dailėtyrininkas žeminasi, ją teikdamas. Tai yra
tas pats, kas prostitucija. Mūsuose, kaip žinome, tegul nerangiai, baikščiai,
bet ruošiamasi bausti ne tik prostitucinę paslaugą teikiančias verslininkes,
bet ir ją gaunančius klientus. Kaip sukontroliuoti situaciją ir nepaversti jos
negarbingų paslaugų sektoriaus dalimi? Labai paprastai! Dailėtyrininko ir jo
aukos (t.y. klausytojo, žiūrovo, vartotojo) kontaktas turi įvykti spontaniškos
ir netikėtos meilės principu. Modeliuokime situaciją taip: jūs sėdite (stovite,
gulite) pajūryje ir įtempę akis žiūrite į putotas vilnis besileidžiantį raudoną
blyną. Prie jūsų prieina orus dailėtyrininkas (su pensne arba bent jau akiniais
nuo saulės, kvapniu kubietišku cigaru, ąžuolo statinėje ilgai puoselėto brendžio
krištoline taurele rankose ir šviežiai perskaitytų be galo įdomių „Šiaurės Atėnų“ ritinėliu pažastyje)
ir netikėtai paklausia: „Gal galėčiau jums patiekti šiokius tokius saulėlydžio
prolegomenus? Įvadą vizualikoje, kaip sakant?“. Nuo to viskas ir prasideda.
Didžiausiu atlygiu tuomet ir virsta dailėtyrinio bendravimo džiaugsmai ir
malonumai. Nes juk kontempliuoti meno kūrinį – tai tas pats, kas megzti meilės
santykius. Ir dabar pabandykite įsivaizduoti šioje situacijoje moterį
dailėtyrininkę. Ji ateina prie jūsų pasipuošusi bikiniu arba nuogu savo kūnu
(jeigu veiksmas vyksta nudistų arba laukiniame paplūdimyje), su pypke, vyno
stikline ir kokiu nors Sagan romanu. Nagi – juk nei rimta, nei solidu, nei
įtikinama. Juo labiau, kad bent jau aš pats, būdamas vyriškos lyties atstovu,
didesnį dėmesį kreipčiau į tą moterį, į tą žemiškojo pasaulio apraišką, o ne
tai, ką ji komentuotų – t.y. saulėlydį. Pabandysiu būti nerafinuotai tiesmuku
ir permodeliuoti situaciją. Kas būtų, jeigu prie jūsų prieitų ne visai kūniškai
išvaizdi (tegul ir be galo protinga) dailėtyrininkė? Jeigu jūs būsite moterimi,
galvotumėte apie ją kaip apie eilinę prielipą iš moterų pliažo, jeigu vyras –
tiesiog nekreiptumėte dėmesio. Meilė neįvyktų. Na, tiesiog baisu (taip, tai yra
baisu), bet dailėtyriniame diskurse tokie dalykai veikia.
 |
| Tobulas dailėtyrininkas pozuoja Baltijos pajūryje (kad ir Juodkrantėje), o ant kranto sėdinti ir į saulėlydį žiūrinti figūra dar net nenutuokia, kad tuoj įvyks gyvas ir natūralus dailėtyrinis diskursas |
Tad koks turi būti
dailėtyrininkas? Visų pirma juo privalo būti finansiškai nepriklausomas
subjektas. Toks, kurio neveiktų nei bukų turtuolių kišenės, tegul ir prikimštos
litų, eurų, dolerių, aukso gabalų. Mūsų visuomenėje tie intelektu neapdovanoti
degeneratai iki šiol įsivaizduoja, galintys nusipirkti meno meilę už pinigus. Ne
meną, pabrėžiu, o meno meilę. Nes nemylimas menas nėra menas. Tad visos tos už
pinigus sukauptos, bet kokia meile nepasižyminčios kolekcijos nevertos nė
sudilusio skatiko. Lyg ir egzistuotų antipodas – dailėtyrininko-asketo tipas.
Toks vienuoliškas dailės kritikas, neimantis pinigų, mintantis tik sužiedėjusios
duonos žiaubere. Bet tokie subjektai paprastai būna pikti ir nusivylę visu
pasauliu. Dailėtyra, kupina gyvenimiško džiaugsmo – tikrai ne jiems!
Pageidautina, kad dailėtyrininkas gyventų kokiame nors nedideliame baroko
stiliaus dvarelyje su prancūzišku parku. Rūmuose – nebloga renesansinių meistrų
kolekcija (koks nors Rafaelis čia būtų suvokiama kaip ne pati aukščiausia
praba), gera biblioteka su knygomis (manieristiniai hieroglifų traktatai,
Robertas Fluddas, kažkas iš rozenkroicerių epistoliarikos) bent jau kolenkoro apdarais.
Keletas tarnų būtų ne pro šalį (kaip antai koks liokalus, atliekantis dar ir šveicoriaus
misiją), tačiau asmeninis vairuotojas (nes kaip vairuosi, gurkšnodamas tą
konjakėlį ir mąstydamas apie meną?) su ne pačiu prabangiausiu, nes be galo
skoningu, limuzinu ir ištikima virėja-padavėja, tiekianti frikadeles, omletus,
krem briule ir panašius dalykėlius tiesiai iš virtuvės į dailėtyrininko
miegamąjį , yra būtina. Apie aprangą (gerus angliškos vilnos kostiumus, puikią
avalynę), sportinę formą (jojimas, fechtavimasis, plaukimas savame baseine ir
lauko tenisas...) nėra ne ko ir kalbėti. Dailėtyrininkas turi būti
aristokratas, pasižymintis rafinuotu žinojimu, elegantiška elgsena ir vidine
laisve. Toks, kurį visi myli ar bent įsimyli. Dar belieka pridurti, kad puikus
dailėtyrininkas turėtų būti viengungiu ir negyventi kokiame nors kelių kambarių
daugiabutyje (šeimyninės priedermės trukdo menui ir meilei – neįsivaizduoju vaikų
vežimėlio stumdančio ir apie santechninę problematiką mąstančio dailėtyrinko), apskritai
nemylėti nieko – tik save ir meną. Kita vertus, be reikalo čia gal ir aušinu
burną – istoriniai precedentai, Johno Ruskino, Evelyno Waugh ar Kennetho Clarko
pavyzdžiai įrodo tokios tiesos universalumą ir svarbą. Įsivaizduokite kad ir tą
patį baroną Clarką, kalbantį jums ausin ne tik apie tobulas besileidžiančios
saulės formas, bet ir nuogo kūno apoteozę XVII amžiaus flamandų tapyboje. Et,
būtų puiku ir tiek.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą