Gaujos mene, arba menininkų gaujos

Mūsų nomadinėje visuomenėje (perfrazuojant kartu į vieną vietą sudėtus Deleuze‘ą, Baumaną ir Beresnevičių) buvimas gaujoje ne tik simptomas, bet ir esminė egzistavimo sąlyga. Gaujomis gyvena visi – darželinukai ir paaugliai, politikai (susirinkę į parlamentus ar bent jau partijas) ir teisėsaugininkai, statybininkai ir super mamos, seksualinės mažumos ir ultra patriotai. Ne išimtis yra ir kultūros žmonės – gaujomis veikia ar net gyvena aktoriai ir režisieriai, poetai ir tapytojai, kultūrinių industrijų proletarai ir meno inkubatorių broileriai (t.y. mėsiniai vištinai). Individualybių šiais laikais yra mažai – jas susiurbia gaujos. Žmogus apskritai yra socialinis gyvulys – nereikia čia nei tų postmodernistų, Aristotelio ištarmė neprarado aktualumo ir po kelių tūkstantmečių.

Tiek ir tenorėta pasakyti!

Vėliavnešys, 2012 m.

Visgi dar pakonkretinsiu – kas yra gauja meniniame gyvenime, kokios jos stipriosios bei silpnosios pusės. Gauja suteikia ramybės ir atsargumo pojūtį – gera yra neišsiskirti iš kitų, atitikti tam tikras normas ir reikalavimus – tuomet pripažinimas ir karjera yra, jeigu ne garantuota, tai bent potencialiai galima. Iš buvimo gaujose mene formuojasi stiliai, judėjimai, kryptys. Štai, juk turėjome impresionistų gaują, kovojusią su kita – akademistų gauja, Lietuvoje „arsininkų“ gauja rungėsi su „individualistais“, „24“ pjovėsi su „LSD“, „emisininkai“ grūmėsi su „konservatoriais“ ir taip toliau, bei panašiai. Gaujos būna formaliai institucionalizuotos arba neformalios (susibūrusios kaip išorinių taisyklių ir konvencijų nesaistomi susivienijimai). Gaujų specifika slypi tame, kad jos kovoja tarpusavyje (iš to kyla meninės idėjos, skyla estetinės kibirkštys) ir, skirstydamos visus, be išimties visus, į savus bei svetimus, neįsileidžia nieko į gaujos ratą. Nebent tas „kitas“ atlieka „kalima šahada“ aktą – nuolankiai pripažįsta priimančios gaujos puoselėjamas ir propaguojamas vertybes. Gauja yra bet koks ir bet kuris klubas, asociacija, institucija, sąjunga, bendrovė, grupė.

Gaujos yra neišvengiamas meninio gyvenimo atributas (ir kaip sakyta – netgi išlikimo sąlyga). Štai, pamenu, vienas lietuvių vertėjas, rašydamas apie knygų muges Amerikoje, pabrėžė, jog po „mes vieni kitus pažįstame, o ypač žymūs autoriai bendrauja tik tarpusavyje“ (citavimas laisvas, išryškinant esmę – tą patį galima pasakyti bent jau apie tapytojus ir dailėtyrininkus – asmeniškai pažįstamas socialines grupes). Blogiausia yra tai, jog gaujos, tarytum tie pagal kolektyvinius dėsnius gyvenantys kilkių būriai, gyvenimą suvokia vien juodo ir balto kategorijomis. Balta, šiuo atveju, yra tai, ką išpažįsta sava gauja, juoda – kitos gaujos postulatai. Dar blogai yra tai, jog gaujos nesuvokia, jog yra individų nenorinčių priklausyti gaujoms – nei savoms, nei svetimoms. Nors, kita vertus, galbūt nebuvimas gaujoje taip pat yra specifinės gaujos požymis?

Belieka pabaigti Josifo Brodskio žodžiais:

„Mūsų laikais kiekvienas naujas sociopolitinis darinys, ar tai būtų demokratija, ar autoritarinis režimas, yra dar vienas žingsnis tolstant nuo individualizmo dvasios nevaldomo masių šėlsmo link. Asmens išskirtinumo idėja užleidžia vietą anonimiškumo idėjai. Individas žlunga ne tiek nuo kalavijo, kiek nuo penio <...>.“ [J. Brodskij, „Apie tironiją“, [vertė D.Judelevičius] in: Poetas ir proza, Vilnius, 1999, p. 126]. Pripažinkime, kad čia labai į temą kalbant apie gaujas...

Ar fotografija yra menas?

Taigi... – ar fotografija yra menas?

Klausimas išties vertas devynioliktojo šimtmečio! Ir nepaisant kokios nors Londono fotografų draugijos postulatų ar Andreas‘o Gursky‘io komercinės sėkmės, drąsiai ir tvirtai galima tarti: ŽINOMA, KAD NE.

Fotografija nėra menas. Gal tik būkime konkretesni – žmonės vaikščiojantys su kameromis ant savo krūtinių arba pažastyse, yra tokie pat menininkai, kaip muzikantais būtų anksčiau su portatyviniais VEF‘ais radijo imtuvais vaikščiojantys „blatnuoliai“ ar dabartiniai ausinukų užsikimšėjai. Taip, žinoma, jie gyvena muzikoje ir su muzika, tačiau patys jos nekuria. Taip ir kamerų nešiotojai – jie tik fiksuoja vaizdus, tačiau jų netveria. Viskas labai paprasta!

Pasakius, kad kiekvienas yra menininkas arba fotomenininkas (tik esą menininkai ar fotomenininkai tai težino), reikia pripažinti, jog yra nubrėžiamos bet kokios ribos, net minimalūs reikalavimai – viskas, net sėdėjimas tupykloje, tuomet tampa demiurgine veikla – kūryba.

Iš tiesų taip ir yra.

Atversiu kortas. Čia, be abejo, buvo tik pigi provokacija.

Ką aš norėjau tuo pasakyti? Ogi labai elementarius dalykus. Dar kadaise su vienu savo bičiuliu visus menininkus suskirstėme į dvi kategorijas: 1) tuos, kurie myli meną ir 2) tuos, kurie myli save tame mene. Pirmieji – tai tie tikrieji. Antrieji – pižonai bei šarlatanai. Kaip savo trumpo sąlyčio su pankų subkultūra metu sužinojau juos taip pat besiskirstančius į „tikruosius“ ir „pistpankius“ (tai yra – viso labo pozuojančius, mėgstančius išorinį formatą, bet ne esmę).

Tiesą sakant ir parašiau tai tik dėl to, jog fotografijos kaip meno, ir fotografo kaip menininko problematika susiformavo maniškėje galvoje stebint vieno rudeninio Nidos seminaro dalyvius. Vaikščiojo jie su savo „kodakais“ ar „fudžiais“ labai reikšmingi ir svarbūs. Analogišką situaciją ilgoką laiko tarpą stebėjau vienoje mokslo įstaigoje – keletas kolegų garsiai ir demonstratyviai deklaravo, jog jie yra ne kas kitas, o „Mokslininkai“. Nesvarbu, kad visa mokslinė veikla apsiribojo statistinių lentelių sudarymais ir inventorizavimais. Kažkodėl man tokie prisipažinimai verčia netikėti jais (analogiškai suklustu, išgirdęs vieną ar kitą tariant: „Būsiu atviras / nuoširdus“ – juk iš karto aišku, kad meluos ir nebus nei atviras, nei nuoširdus!). Tokie prisipažinimai ir primygtiniai teigimai tiesiog atveria nepilnavertiškumo kompleksus.

Iš principo tie žmonės yra visai nekalti ir pateisinami. Statistikomis bei klasifikacijomis užsiimantieji atlieka visą juodą, tačiau tokį reikalingą darbą (panašiai kaip vertėjai, nebūdami rašytojais arba atlikėjai – kompozitoriais, suteikia katarsio kitiems). O ir su fotografija labai paprasta – tūlam piliečiui, norint panašėti į menininką, belieka spaudinėti mygtuką ir žiūrėti per langelį. Kartais nereikia ne tik jokių kitų praktinių žinių (apie išlaikymus, ekspozicijas, diafragmas), bet net primityvaus kompozicijos suvokimo. O kam visa tai?

Panašiai (nors gal ir ne iš tos pačios operos) lankantis vienoje svečioje šalyje, tačiau mūsų valstybės ambasadoje, ten dirbęs kultūros atašė siūlė bendradarbiauti, po to dėl visa ko perspėjęs: „Tik nesiūlykite jokių tapybų ar rašytojų. Mums reikia fotografijos ir kino!“. Taigi taip, viskas jus suprantama!.

Iš tiesų tai tenorėjau pasakyti, jog niekas taip nediskredituoja fotografijos, kaip visa ta kameromis pykštinti minia. Analogiškai muzikai kenkia bet ką ir kaip bimbinantys muzikantai, nusidainuojantys, idiotiškus dainų tekstus retransliuojantys solistai. Šiuolaikinį meną diskredituoja prasto šiuolaikinio meno gausa – dažnas būna įsitikinęs, jog toks ir turi būti šiuolaikinis menas – prastas, atsainus, nesuvokiamas, daugžodžiaujantis... [čia galite įsirašyti savo neigiamus apibūdinimus]. Tapybai pliusų neprideda prasti tapytojai. Literatūrą žudo grafomanai (nors kas pasakys – ar Balzakas su Žemaite nebuvo grafomanais?). Ir taip toliau...

Taigi, meną diskredituoja prastas menas.

Fotografija čia net ne prie ko, nes ji pati yra menas (che-che – juk jau negyvename devynioliktajame šimtmetyje). Kita vertus – be prasto meno nebūtų gero, kaip šviesos nebūtų be šešėlio. Tad ir patenkame čia į tokį uždarą ratą, priverstinai ar laisvanoriškai bėgdami juo kaip papurauodegės voverytės.

Pan Dizainas

Tarptautinis žodelis pan lietuvakalbėje aplinkoje galėtų būti suvokiamas dvejopai. Senojoje graikų kalboje pan reiškia „visa“, ir vartojant jį kaip priešdėlį, turimas koks nors globalus, visa-apimantis reiškinys; pavyzdžiui – pandemija („visaliaudinis“), tai yra keliose šalyse ar net žemynuose siautėjanti liga, panestetinis – visur akcentuojantis tik grožį bei estetiką, ir panašiai. Kita vertus, lietuviškai kalbantis ir su mūsų kaimynais bei istoriniais giminaičiais sugyvenantis bendrapilietis nesunkiai suprastų, kad žodis pan reiškia „poną“. Prisiminkime, kad ir lenkiškai rašiusio mūsų tautiečio (ups!) Adomo Mickevičiaus poemą „Pan Tadeusz“.

Tad ir terminas pan-dizainas turi keletą reikšmių.

Visų pirma, kalbame apie visa apimantį dizainą ar jo supratimą. Kita vertus [antra], lenkiškas žodelytis pan žymi „Poną Dizainą“.

Tiesiog dizainas šiais laikais valdo meną.

Va tai tau...

Trumpai paaiškinsime, ką turime omenyje. Beveik visos meno formos ir rūšys mūsų dienomis tapo atributais prie buities – interjero detalėmis, taip sakant. Paveikslas transformavosi į priedą prie sienų apmušalų, skulptūra virto kambario atributu. Net šiuolaikinio meno formos – konceptualūs ar postkonceptualūs (šie tai ypač) artefaktai pasivertė dizaino objektais. Žvelgiant labai plačiai, tame turbūt nėra ir negali būti nieko keisto, kadangi dizaino, kaip ir kitų dailės rūšių šaknys slypi piešinyje (itališkai disegno, nors šioje vietoje reikia pastebėti, kad dizainas itališkai žymimas progettazione terminu). Bet tai yra tik kilmės bei genealogijos dalykai. Iš tiesų menas yra menas, o dizainas – (būkime nepopuliarūs), tik gerbūvio atributas.

Kas visgi meną daro dizainišku? Ogi dekoratyvumas!!!

Keletas analogijų ir panašumų:

Ignas Krunglevičius
Autorius įvykdo galerinės erdvės sterilizavimo operaciją, jo artefaktui - švieslentei (LCD horizontas, 2015 m.) ne tik kartojant salės sienos proporcijas, bet ir susurbiant erdvę, kurioje TAI yra eksponuojama. O žvelgiant formaliai - minimalistinis stačiakampis suteikia interjerui papildomų prasmių beigi atspalvių...

Žilvinas Landzbergas
Šio autoriaus pan-dizainiškumas yra sąlygotas kultūrinio kontekstualumo. Kaip antai animacinė klajonė po Valkininkų vaikų sanatorijos "Pušelės" sieninės tapybos (BA.Steponavičius, B.Žilytė, 1969-1972 m.) struktūras.

O kaip tas dekoratyvumas paima viršų meniškumo (esame konservatyvūs, tad pastebėsime, kad meniškumą kažkiek lemia jausmai, aistros, emocijos ir kitokie jusliniai dalykai – tai, ko dizaine iš tiesų nebūna) atžvilgiu? Labai paprastai – racionalizuojant beigi stilizuojant.

Kas yra racionalizavimas? Racionalizavimas (gal net greičiau pseudo-racionalizavimas) yra tariamai loginiu mąstymu pagrįstas komponavimas ir panašiai. Visgi tame esama apgaulės, kadangi komponavimo pojūtis (panašiai kaip muzikinė ar spalvinė klausa) individui yra suteikiama su jo gimimu. Vėliau tai galima lavinti, plėtoti, tačiau reikia turėti ir tam tikrų duomenų...

Stilizavimas yra tiesiog gražus dalykų sukomponavimas. Sudėliojimas taip, kad nerėžtų akies ir nešiurpintų sąmonės.

Štai, pavyzdžio dėlei atkreipkime dėmesį į Igno Krunglevičiaus „Privatų sintaksės virusą“ ir Žilvino Landzbergo „Be karūnos“. Pirmuoju atveju dizaino yra daugiau, antruoju – mažiau. Bet, kaip jau buvo pasakyta, pandizainas valdo viską.

Taigi - vienas [1)] sterilizuoja bei dekonstruoja, kitas [2)] - kontekstualizuoja ir perkonstruoja:

Ignas Krunglevičius

Žilvinas Landzbergas

 

Dizainiški yra pavadinimai. Bandant suvokti ir analizuoti tiek „Privataus sintaksės viruso“, tiek „Be karūnos“ semantiką, susiduriama su neperlaužiama siena. Pažodžiui: 1) privatus reiškia „asmeninis“, „neoficialus“; 2) sintaksė – tai „sandara“ arba „gramatikos dalis, nagrinėjanti sakinius ar žodžių junginius“; 3) virusas – „nuodas“, taip pat „infekcinis patogenas“. Taigi – krapštyk galvą, kaitink smegenis, meldžiamasis, bandydamas susidėlioti teisingą prasmę ir reikšmę. O juk čia tik viso labo semantinis dizainas – žodžių junginiai dėl žodžių junginių – grožio, skambesio, vienu žodžiu – Pan Dizaino! 

Su „Be karūnos“ yra lyg ir paprasčiau, kadangi perskaitomumas čia yra akivaizdesnis, keliantis sąsajas su kieno nors nukarūnavimu, pažeminimu, atvertimi (iš ciklo „karalius yra nuogas“). Bet pažvelkime į ekspozicinį „Be karūnos“ kūną, idant suvoktume, jog tai tėra viso labo etiketė prie tam tikrų artefaktų samplaikos, kuriai galima dėti ir kitokią kortelę, kad ir „Ir viskas bus gerai“, „minimal ambient post punk new folk neo gothic polimorfistinis išsireiškimas dvidešimt penktųjų metų ambiogenezės principų raidos metamorfozėse“... Žodžiu, irgi toks Pan Dizainas [belieka tik pridurti, kad dizainiški gali būti ir dailėtyriniai tekstai - užrašai dėl grožio ir apie nieką...]. 

Bet dar giliau pažvelkime į fizinius pavidalus. Krunglevičiaus atveju veikia high-tech – visokios technologijos, susijusios stereo percepcija. Lempos, kolonėlės, laidai, rozetės, prailgintuvai ir panašiai. Viską svarbu sukomponuoti, gražiai apipavidalinti aplinką ir tiek. Tai technologinis Pan Dizaino aspektas. Na, o Landzbergas eina kitu keliu – tartum Mašioto Krapštukas (toks personažas iš vaikiškos apysakaitės, jaunasis gamtos bičiulis, viską rinkęs iš gamtos – lizdelius, kiaušinėlius, sėklytes etc.). Jis renka ready-made‘us ir juos komponuoja – apipavidalina erdvėje. Gražiai, kad jį kur rupūžkė, tai daro, sukuria tą atmosferą, aplinką ir blogosferą – žodžiu, elgiasi kaip tikras Pan Dizaino atstovas... Nes juk viskas mūsų laikais yra Pan Dizainas...

Vienas [1)] technologizuoja, kitas [2)] kolekcionuoja:
 

Ignas Krunglevičius

Žilvinas Landzbergas

Pagalvojau, kad tam, kad būtų dizainas tamptų menu, tarp visų tų racionaliai ir stilizuotai pateiktų elementų turi atsirasti toks mentalinis zyzimas. Garsas z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z. Tai labai subjektyvu ir asmeniška (personalu ir biografiška), bet jeigu tai atsiranda, tuomet dizainas tampa menu. Krunglevičiaus atveju (tegul jis ir technologiškesnis), toji z-z-z-z-z-z-z-z grandinėlė yra trumpesnė, Landzbergo – ilgesnė. Bet juk dizainas mėgsta visokiausius efektukus....

Medžiagiškumas

Po ilgamečių meno, dailės ir kūrybos tyrinėjimų supratau vieną dalyką… Bet pradžioje (tik ne pačioje) leiskite pacituoti Raimondą Gailiūną, pasakiusį, kad “nežinau, kas yra tas menas – vieniems, tai tas, kas neparduodama, o kitiems, atvirkščiai – tai, kas parduodama…”. O aš po kokių dvidešimties metų gilinimosi į klampius, tamprius ir ypatingai (dar pacituojant Antaną Andrijauską, kurį galima charakterizuoti žodžiu YPATINGAI) sudėtingus meno ir patikimo santykius, supratau vieną dalyką, kad visuotinai yra toleruojami ir kotiruojami tokie tapybos raiškos metodai, kuriuose yra pabrėžiamas medžiagiškumas.

Štai, sakykime, paimkime pavyzdžiais Šarūną Sauką arba, ir tai būtų dar didesniu argumentu – Wernerį Tübkę, ir tarkime tiesiai-šviesiai, kad norint, jog sektųsi mene (na, patiktumėte, gerbiami kolegos, ir panašiai) – būtina kultivuoti MEDŽIAGIŠKUMĄ. Nes medžiagiškumas yra viskas… Žiūrovo akis yra paperkama kūnų, audinių, organinių bei neorganinių paviršių įtikinamumo. Žodžiu, viskas yra labai paprasta, net primityvu. Toks, tad, sėkmės laidas bei garantas…

Bet kodėl čia paminėtini Sauka ir Tübkė? Ne tik todėl, kad tarp jų yra daug kas bendro – ir ypač tas vienijantis medžiagiškumas… Sauka yra mano didžioji estetinė meilė, bet Tübkė – pirmoji…

Visgi pradžioje dar grįžiu prie dėstymo apie medžiagiškumą.

Tapyboje medžiagiškumų būna įvairiausių:

• augalų (ypač lapų ir žievės) medžiagiškumo
• daiktų (buities rakandų ir virtuvinių rykų) medžiagiškumo
• uolienų medžiagiškumo
• kūniško medžiagiškumo
• debesų (ir šiaip dangaus) medžiagiškumo

Lietuvių, bet ne tik lietuvių, tapyboje esama daugybė medžiagiškumuose besispecializuojančių autorių. Štai - Sigitas Staniūnas yra lapų materialistas (materija=medžiaga), jam taip pat paklūsta šilkai bei kitokios medžiagos, Sigitas Mickevičius materializuoja uogas ir žiedlapius, na, o kūnus (ypač bjaurųjį jų aspektą) neblogai sumedžiagina Žygimantas Augustinas...

Saukos stiprybė ir įdomybė slypi tame, kad jo medžiaginis spektras yra be galo platus - šis tapytojas padaro tikrą medžiaginį kokteilį iš lapų, granatų, spermos, akmenų, vyno, lentų ir šilko. Tübkė yra analogiškas. Tiek tad tų medžiagiškumo paslapčių.

Galiu tarti tik tokią deklaraciją:

- Tapytojau, jeigu tu nori dėmesio, skirk deramą dėmesį medžiagiškumui!

Ir viskas bus gerai...

O pabaigai papasakosiu, kaip pats pažinau Sauką ir Tübkę. Paradoksas slypi tame, kad apie vokietį išgirdau anksčiau, nei apie lietuvišką jo kolegą. Pamenu tą dieną, kai mano tėtis parnešė namo įrėmintą Tübkės "Valstiečių karą Vokietijoje" [https://en.wikipedia.org/wiki/Werner_T%C3%BCbke] - visą didžiojo darbo (originalus dydis - 14x123 metrų) reprodukcinę išklotinę, išimtą iš DDR dailės žurnalo Bildende Kunst. Nuo kokių 1982-ųjų kabojo ji mūsų virtuvėje, valgydamas nelabai skanius sovietinius makaronus ("vermišelius") arba virtą kiaušinį, žiūrinėdavau į daugybę figūrėlių, į ištapytus audinius, žemes, dangų, architektūrą. Ir tik dabar supratau, kad mane - žiūrovą, it kokį kilbuką, veikė medžiagiškumas (tartum kuo tikriausias žemėtas sliekas - meškeriotojo jaukas ant kabliuko).

WernerioTübkes (1929-2004) Frühbürgerliche Revolution in Deutschland reprodukcijos fragmentas.
Aliuminio rėmu įrėmintas, kabojęs namų virtuvėje senais, gerais laikais... 
Visgi Tübkes atveju ypatingai veikia drabužių, oro ir vaivorykštės medžiagiškumas...


Su Sauka "susipažinau" jau brandesniame bei sąmoningesniame amžiuje. Sauka būdavo "Dailėje", didelį įspūdį padarė už jau savo užsidirbtus (doru ir sąžiningu archeologiniu darbu) pinigus įsigytas leidinėlis, pristatantis vieno kunigo kolekciją - ten, pamenu, man darė įspūdį saukiškas medžio rievių tekstūrų ir braškių uogienės skaidrumo medžiagiškumas, be to - Markeso knygelė "...apie gražiąją Erendirą" (kurią turėjo studijas pradėjusi sesuo). Na, o paskui savo akimis pamačiau ir "Pragarą" - tuose pačiuose Parodų rūmuose, tik ne 1992-aisiais (personalinėje parodoje), o kiek vėliau - regis, kažkurioje trienalėje/bienalėje/kvadrienalėje.

 Taip tad susidūriau su Saukos medžiagiškumu - ir prarijau jį, kaip ta vargšė žuvelė. Nes jis yra viliojantis ir gundantis.

Du Šarūno Saukos darbai atmintiname veikale RIČARDO JAKUČIO dailės kolekcija (Vilnius, "Poli", 1993).

Kairiojoje reprodukcijoje mane iki šiol žavi braškių uogienės materialumas, dešinėje - visas medžiagiškumo kompleksas - ir mediena, ir ištrypta žemė, ir raukšlėta žmonių oda ir net apčiuopiami "triusikai".

Kokteilis iš 3 ingredientų

Bet kas, gėręs Baltą rusą, nesunkiai pasakys, kad šis alkoholinis kokteilis yra sudarytas iš trijų dalių: degtinės, kavos likerio ir šalto pieno. Na, o ragavę Sex On The Beach, turbūt irgi lengvai padiktuos esminę komponentinę trejybę: 1) degtinę (žinoma!), 2) apelsinų sultis, 3) persikų likerį.

Tad štai šių eilučių autorius, žvelgdamas į parodą "Moteris žanrų žaisme" (atkreiptinas dėmesys į trilypį pavadinimą!), kurioje reprezentuojasi trys (!!!) autoriai - Aistė Černiūtė, Jūratė Kazakevičiūtė ir Aleksandras Vozbinas, mąsto - kuriam kokteiliui - "rusui" ar "seksui" priskirtina regimoji meno kolekcija. 

Keletas vaizdelių (iš karto norime pasakyti, kad specialiai, lyg maišydami kokteilius, pačius trijų autorių kūrinius fragmentuojame). 

Aistė Gabrielė Černiūtė:

Jūratė Kazakevičiūtė:

Aleksandras Vozbinas:

- Kodėl koktelis? - galbūt paklaustų koks nors Tomas Netikėlis. "Labai paprasta", - atsakytume, - "visas menas ir konkretus meno kūrinys yra iš genialumo, darbo, nusivylimo, klaidų, rutinos, purvo ir daugelio kitų komponetų sudarytas mentalinis kokteilis. Tegul Jums tai skamba ir pseudoromantiškai...". 

Baltasis rusas lyg ir netiktų tematiškai - visgi parodoje akcentuojamas lytiškumo - moteriškasis pradas. Tačiau beveik absoliučiai sutampa kokteiliniai ingredientai. Ką aš čia turiu omenyje? Tą, kad kai kurios tų trijų autorių "techninės" (iš tikrųjų - medžiaginės bei formaliosios) charakteristikos tiesiog tobulai atitinka pirmojo kokteilio receptūrą. 

Jūs tik pažiūrėkite - Kazakevičiūtės kūryba yra degtiniška! Tos jos sinteponinės moterys ir kitokios būtybės svaigina arba bent jau kuria totalaus neblaivumo būseną. Būdamas girtu, recenzijos autorius mato tik tokias, o ne kitokas moteris - gundančias, bet kartui siurikiškai bauginančias (kaip kokias kates - kurios mielai murkia, tačiau kai reikia-nereikia, parodo ir aštrius nagučius). O ir medžiagos, tie audiniai, vatos, kapronai, nailonai, siuviniai bei kitokios materijos konotuoja degtinišką skaidrumą, etinį-estetinį grynumą bei stiprumą... Černiūtė yra likeriška. Jos tapyba yra kaip koks tamsus ir nepermatomas Žagarės vyšnių likeris (šioje vietoje net nereikia minėti, jog tapytoja yra rengusi "vyšninę" parodą). Be to, tai rupi (kaip pravaryta stambaus malimo kavamalėje), širdies darbą greitinanti tapyba (kofeinas etc.) - jūs juk patys žinote - visokie jausmai, impresijos, ekspresijos... Tuo tarpu Vozbino darbai - grynas pienas! Figūros - ar būtų vyriškos, ar moteriškos - kaip iš pieno plaukusios. Norėčiau būti korektišku ir precizišku, pastebėdamas, jog šio dailininko darbams tinka visos pieno produktų kategorijos. Vozbino tapyba yra ne tik pieniška - ji dar ir grietiniška, grietinėliška, jogurtiška, net kefyriška. Tiesiog tokios yra menininko nutapytos moterys (o ir koloritas), tiesiog toks yra jų kūniškumas - skanus, šiek tiek rubensiškai liulantis - kaip į gražius sluoksnius nusistovėjęs rūgpienis...

Vėlgi vizualus kokteilis. White Russian...

Jūratė Kazakevičiūtė:

Aistė Gabrielė Černiūtė:

Aleksandras Vozbinas:

"Sekso paplūdimyje" kategorija taip pat labai tinka kalbant apie visos šios trijulės - Aleksandro, Aistės, Jūratės kūrybą. Nes kas yra seksas paplūdimyje? - Tai šioks-toks nepatogumas ( 1>fizinis trukdymas - sueities metu smėliai visur lenda...; >jausmiškai dvasinis diskomfortas - kažkas gali pamatyti, gelbėtojai keistai sureaguoti ir panašiai...), visgi pasibaigiantis malonumu ar bent romantiškais prisiminimais (gera atminti puikiai praėjusias dienas!)... Juk tokia yra Vozbino tapyba - taip, ji graži, miela, vaizduojanti puikius dalykus, tačiau tas groteskas, toji ironija kažkuo panaši būtų į Jūsų lytinių santykių prie jūros metu šalia drybsančio, pirštu prikišamai rodančio kaimynėlio krizenimą (begėdiškumo ir atvirumo derinukas). Analogiškai su Kazakevičiūte - per tuos širdžiai patrauklius, saldokai erotiškus, lengvą ištvirkimą skleidžiančius objektus, spinduliuojama ir meilė, ir net šiokia tokia neapykanta (šiurpas, virpesys bei įniršis). [Kažką panašaus  savo adresu turbūt patiria į moterų pliažo teritoriją užklydęs suinteresuotas žioplys]. Galop Černiūtė, besigriebianti ir lyriškų temų, ir sukrečiančių problemų (nuo meilės iki neapykantos, nuo aistros iki mirties)...

Tad šių eilučių autorius, nenorėdamas būti eiliniu Buridano asilu, kaip tikras kokteilių vartotojas, griebtų Baltąjį rusą, o išlenkęs šį, nepasididžiuotų paragauti SOB - abiejų jų sudėtys ir kiti esminiai dalykai bei skoniai juk atitinka trijų autorių kūrybines vibracijas ir žiūrovų/gėrovų receptorius...

Tad vėl vaizdų mikstūra. Kuo tikriausias Sex On The Beach...

Aleksandras Vozbinas:

Jūratė Kazakevičiūtė:

Aistė Gabrielė Černiūtė:

- Na zdravi! ...

- Danke!...

Menas kaip galia ir drebulys: Jurga Barilaitė ABRAKADABRA

Sąskambis su garsiuoju garbingojo Filosofo Arturo veikalu Die Welt als Wille und Vorstellung nėra atsitiktinis, nes J.Barilaitės kūrybinio mąstymo ir meninės strategijos atveju valia ir vaizdingumas tikrai yra vieni iš kertinių dalykų, savotiški tramplinėliai, kurių dėka galima skaityti, jausti ir suvokti šios menininkės darbus.

Bet vis tik galios bei drebulio definicijos yra dar tikslesnės!

Esmė slypi tame, kad J.Barilaitės menas yra paremtas ne tik jos valia (manau, kad niekas neprieštaraus mano pastebėjimui, kad tai viena valingiausių – atletiškiausių etc. menininkių net ir šiuolaikinių meninink-Ų atveju), bet ir galia. Beveik visi J.Barilaitės artefaktai yra susiję su fizinėmis pastangomis – tai yra GALIA. J.Barilaitė boksuojasi ir plaukia (tai turbūt patys populiariausi, visuomenei labiausiai žinomi veiksmai), o šiuo atveju (kalbame apie prieš mūsų akis esantį ABRAKADABRA) kilnoja rankas, judina kūną ir kalba burtažodžius.

Kokia yra burtažodžio prasmė ir tikslas?

Jurga Barilaitė, Abrakadabra-skaičiuotė, 2014, videoperformansas, 3 min., galerija "Vartai, VilniusGalbūt būsiu ne visai tikslus ir teisingas, na, kaip visuomet - subjektyvus, tačiau galvoju, kad tai yra vienas prabangiausių J.Barilaitės darbų - šviesa, spalvos semantika (žinoma, galima įžiūrėti ir aliuzijų su tapybinės Vilniaus mokyklos tradicija - tie spalviniai deriniai, toks perlamutriškas auksas su šiek tiek dumblo, yra būdingas ir tautiniam neo ekspresionizmui). Gaila, kad fotografuojant nepagavau įspūdingo žiedo ant rodomojo piršto, bet suknelė ir taip gerai matyti. Kitas dalykas - semantika - autorė čia primena ir Tiesą spinduliuojantį MKČ personažą ir Bartoldhy Liberty statulą iš didžiojo Niujorko miesto. Kaip žinia, Tiesa ir Laisvė yra linkusios užhipnotizuoti. 

Ogi poveikis. [Nepradėsime aiškinti, kas yra visokie maginiai užkeikimai, burtiniai palinkėjimai, nužiūrėjimai ir panašiai – apie tai galima paskaityti kad ir aktualumo vis dar nepraradusiame Raganų kūjyje – on že Malleus Maleficarum]. Tad J.Barilaitė veikia mus – visus žioplius, tuos, kurie žiopso, mato, analizuoja, nors dažniau nieko jie neanalizuoja, bet tiesiog žiūri. Tas veikimas ir yra ne kas kita, kaip GALIA (šioje vietoje galima suregzti tokią semiotinę veiksmų grandinėlę – J.Barilaitės/meninkės valia virsta galia veikti Jus arba mus/žiūrovus.

Dar didesnė esmė slypi tame, kad Jūs arba mes [t.y. žiūrovai – bet kalbu apie empatišką publiką] nuo to pradedame jaustis blogai. Jūs arba mes jaučiamės įbrukti į pieno stiklinę, jaučiamės patys boksuojami (kaip ta tapybinė drobė/kriaušė).

Naujausiu atveju blogai jaučiamės, nes J.Barilaitė, pasitelkdama savo valią ir galią, keri mus. Turbūt nebūtų klaidingas šiuo atveju palyginimas apie hipnotizuojančias gyvatės galias ir į jos nasrus netrukus pateksiantį paukštelį. Marguolė stebi dagilėlį, pastarasis prieš ją neturi jokių galių (aš, savo ruožtu, tegaliu pasidalinti asmenine patirtimi – vis garsyn, auginant įtampą sakomos skaičiuotės ir skanduotės, iš tiesų pradeda kerėti ir dar be to – tikėti, jog magiškasis gyvenimas išliko vaikiškame pasaulyje bei jį išreiškiančioje mitologijoje). Taip ir mes nuo J.Barilaitės ABRAKADABRA drebame, virpame (prisiminkime Kierkegaardą) su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Tokia tad J.Barilaitės meno kaip galios ir drebulio logika...

Jurga Barilaitė, Toli - arti, 2014, video instaliacija, galerija "Vartai", Vilnius
Šis Toli - arti (plaštaką keičia spiralė - ir taip iki begalybės) bent mano (vėlgi - subjektyvia) nuomone, yra Abrakadabrą semantiškai papildantis segmentas. Prasmių ir reikšmių čia, žinoma, galima įžiūrėti begalę - viena iš jų tai būtų biblijinė Baltazaro puota, kuomet visą vakarėlį sugadina taipogi abrakadabriškus žodžius ant sienos užrašiusi ranka. Kitas dalykas, kadangi pats esu keturakis (ir ne bet koks - o su stažu), tai žvelgiant, žiūrint, žiopsant (ar medituojant) į Abrakadabrą, kairiajame akinių stikle pačiam atsispindėjo ta hipnozinė spiralė, kuri J.Barilaitės tariamiems burtažodžiams suteikė papildomų ir  lemiamų galių - po jų aš galutinai buvau paveiktas Meno ir pradėjau egzistencialiai drebėti it koks drugio krečiamas nelaimėlis-ligonis.

Fotografiniai vaizdai, kūrybiniai vaizdiniai ir kitokios Slinktys, arba vienos diskusijos tęsinys ir trūkis...

Diskusijos pradžia nežadėjo nieko. Nei blogo, nei gero, nei optimistinio, nei pesimistinio...

Tiesiog viskas prasidėjo - kaip ir turėjo prasidėti. Buvo šiek tiek vėluojama, kai kurie būsimieji prelegentai ir klausytojai nervingai, arba atvirkščiai – stoiškai, rūkė galerijos prieangyje. Kažkas stoviniavo, kalbėjosi, vartė ant stalo paslaugiai į kelias krūvas sudėtus katalogus...

Audriaus Puipos fotografija iš leidinio (parodos katalogo) Slinktys
Sudarytojas Gytis Skudžinskas, dailininkas Ibid., kuratoriai Ibid. ir Vilma Samulionytė

O įvykis buvo neeilinis – parodos Slinktys katalogo pristatymas. Įvykis (kaip ir paroda) veikė Prospekto galerijoje – institucijoje, savo strategiją ir taktiką pašventusiai sunkiam bei atsakingam fotografijos amatui. Įvykis (kartu su paroda) buvo neeilinis, nes šiuo konkrečiu atveju fotomenas turėjo šiek tiek PASISLINKTI ir duoti vietos kitiems vizualiems menams – tai yra tiems užsiėmimams, kurie kaip pagalbinę medžiagą ar kažkokį tikslą naudoja fotografiją. Visgi akcentas slypėjo fotografijoje kaip žaliavoje ir medžiagoje, kaip „zagatvokėje“ tapybai. Į procesą buvo įtraukta 12 (kaip kokių apaštalų) autorių – nuo Marijos Teresės Rožanskaitės iki sparčiai bręstančių jaunesniųjų (Eglė Karpavičiūtė, Jolanta Kyzikaitė etc.).

Taigi – tokia tad diskusija, nežadėjusi nieko mandro. 

Šių eilučių autorius sėdėjo garbingame prezidiume – prie kuratorių – Vilmos Samulionytės ir Gyčio Skudžinsko, taip pat dailės kritikės Laimos Kreivytės. Viskas buvo labai tvarkinga – berniukai (žvelgiant iš auditorijos) kairėje, mergaitės – dešinėje. Vyriškiai kojas permetę per vieną kelienį, moterys – per kitą. Pusiausvyra. 

Pakalbėjome, pri(si)statėme ir, regėjosi, taip viskas ir baigėsi.

O ne!

Viskas tik prasidėjo!

Pradžioje vangiai ir išglebusiai atrodžiusi diskusija už kokio pusvalandžio gerokai užburbuliavo. Pagrindiniais tos verdančios košės kaltininkais buvo keturi žmonės iš publikos. Du jų – tai autoriai – Evaldas J. ir Algis G. (nekonkretinkime), kiti du – tai fotografai – Pirmininkas ir Žmogus su lazda (nepersonalizuokime). Gavosi toks kaip ir semiotinis kvadratas ar pagal Mičiurino kryžminį-lizdinį būdą sudaryta, našų derlių teikianti morkų lysvė. Ar tiesiog šaudymas iš visų kampų. Bent jau šių eilučių autorius jautėsi nublokštas nuo stiklo kalno (ant kurio sau ramiai gyveno) - prezidiumo į kuo tikriausią mūšio verpetą! Reikėjo tik lankstytis ir vengti kulkų... 

Diskutuojama buvo apie daug ką. Praktiškai viską. Tai yra – gyvenimą.

Žinoma, ginčai prasidėjo nuo fotografijos ir tapybos santykių aiškinimosi. Į snukius niekas niekam netrankė, kalbėjomės kultūringai pakeltais balsais. Algis G., antai džiaugėsi užsimezgusiais santykiais tarp Fotomeninkų sąjungos ir dailininkų (be tne sąjungos). Tarp kitų prelegentų eilučių buvo galima išgirsti tokias gaidas – visos šitos tapytojų ir kitų galų menininkų (nes ne vienas iš besieksponavusių visgi nebuvo ir nėra tapytojas-maliorius siaurąja šio termino prasme) šutvės galbūt fotografuoja ir šūdinai (sic! – aš tai nesutinku, nes nežinau, kas yra geras ar blogas meno kūrinys, juo labiau – fotografija), bet kai kuriais atvejais tai yra kur kas įdomiau nei klasikinė, tradicinė fotografija, tai yra – mokykla. Na, gal ne įdomiau, bet suteikia peno mintims ir apmąstymams. Panašiai kaip kokį troleibuse ant galinės sėdynės išsiskėtusį berną priverčia PASISLINKTI šalia prisėdęs tvirtai sudėtas ir žinantis ko nori iš šio gyvenimo subjektas...

Agnės Jonkutės fotografija iš leidinio Slinktys ir 2002-ųjų metų kūrinys
Slinktis iš fotografijos į tapybą ir atvirkščiai. Plonytė mėlyna (o gal raudona ar žalia) linija čia yra nusitrynusi. Meno kūrinys ir kairėje, ir dešinėje. Skiriasi tik materija, idėja ir turinys, vaizdas ir vaizdinys...

Na, o paskui, kaip sako rusai, dar labiau paneslo...

Pirmininkas diskursui bandė suteikti filosofinio naratyvo pobūdį. Tačiau Evaldas J. pasuko į šiokį tokį merkantilizmą (bet ir gerai, kad taip padarė, nes nusodino mus visus užpakaliais ant gimtosios Žemės planetos), prabildamas apie šiuolaikinio meno eskapizmą, kapitalizmo žalą gyviesiems organizmams (visų pirma, menininkams), taip pat pabrėždamas, kad meno suvokimo lauke žaidžia keli žaidėjai – ne tik Menininkas ir Kuratorius (kaip sakė Pirmininkas), bet ir Publika, o taip pat Vadybininkas.

–       -  Nėra Lietuvoje vadybininkų! – kažkas vos ne šaukte šaukė iš salės.

Taigi, taigi, kad nėra. Pritariu tam. Semiotinio kvadrato rėmuose bandėme aiškintis, kodėl nėra. Laima prisipažino žinanti tik vieną menininką Lietuvoje, dirbantį kartu su vadybininku.

–       -  Bet jo kūrybos meninės vertės tai nepadidina, - pridūrė ji.

Aš norėjau prieštarauti, sakydamas, jog ir nesumažina. Bet diskusija vyko toliau. 

Kažkas iš tų keturių diskusijos dalyvių dar užlankstė, deklaruodamas, kad tarp Menininko ir Kuratoriaus turi egzistuoti simpatija, nuoširdūs jausmai, vos ne meilė. Galvoju beveik priešingai – vadybinti yra lengviau tokį menininką, kuriam nejauti bent personalizuotų jausmų, o kartais net ir jo kūryba nėra esminis dalykas. Geras vadybininkas juk ir kailinukus parduotų badaujantiems Afrikos vaikams. Bet aš nesu vadybininkas, tai ką aš čia...

Diskusija vyko toliau. Opus fotografijos vs tapybos klausimas lyg ir išgaravo. Kaip tas kamparas iš „bonkelės“. Pokalbis pasuko link kūrybinio šlamšto archyvavimo vs naikinimo aktualijų. Kadangi dirbu ir muziejinį darbą, ir turiu sąlyčio taškų su visokiais menininkais (kartais net būnu prie meno), mąstau, jog geriausia yra aukso vidurys. Menui kartais sveika, kuomet jis yra panaikinamas (padeginamas, išmetamas, paspardomas) – tokiu būdu jis įgauna kančios grimasų (nekalbant apie vaizdų invazijos ir pertekliaus prevenciją), o kentėjimas yra didelė vertybė, suteikianti vertės ir pačiam Menui... Bet kai per daug tų menų likviduojama, tuomet tampa skurdu...

Bet toliau diskusijoje jau ir nedalyvavau. Išseko mano brangus laikas – turėjau keltis iš prezidiumo, rengtis savo skrandele ir bėgti iš „Ąžuoliuko“ paimti savo šešiamečio „flenciaus“. Mokslinės diskusijos apie meną ir panašūs argumentai vaiko juk neįtikintų (ypač jeigu ateičiau ir aptikčiau jį vienišą, apleistą, pamirštą tėvų)...

Bet ką dar norėjau pasakyti toje begalinėje diskusijoje? Manau, kad ji prasidėjo ne tą konkrečią 17.30 datą, o kur kas anksčiau, ir baigsis tuomet, kai išseks žmogiškosios egzistencijos resursai. Daug ką parašiau (nes netyčia tapau pagerbtas kaip įvadinio tekstuko autorius), kai ką pasakiau.

Keli akcentai:

Visgi egzistuoja keli menininkų (vaizdininkų-vizualistų ir kitokių konceptualistų) santykiavimo su fotografijomis būdai, tai yra pozos:

- RUSECKIŠKA IR RÖMERIŠKA.

Ruseckiška poza pasižymi fotografinio elemento neigimo kūrybiniame procese. Štai ką 1855 metų gegužės 28 dieną Kanutas rašė savo sūnui Boleslovui:

„Portretų nė nesitikėk tapyti Vilniuje. Niekas jų jau nebetapo nuo to laiko, kai pradėjo daryti dagerotipus. Didikai labai džiaugiasi, kad pigu. Taigi, eini pas žydą ir gauni portretą už tris rublius. Greitai bus taip, kad ir du didikus gausi už tris rublius“ [V.Drėma, Kanutas Ruseckas, Vilnius, 1996, p. 211].

Žinoma, kad apibrėžti šią pozicija „neigimo“ kategorija, yra pernelyg siaura, kadangi Ruseckiškas principas yra būdingas bet kuriai artefaktą kaip objektą, kaip tam tikrą idėjos įforminimą išpažįstančiam kūrybiniam mąstymui – pavyzdžiui, toks gali būti minimalizmas arba konceptualizmas.

Römeriška poza – tai fotografinio matymo pa-naudojimas kitokioje kūryboje. To paties Rusecko mokinys (iš šlovingos ir garbios Römerių akademijos Bokšto gatvėje) Alfredas Römeris nežiūrėjo į nuotrauką kaip kažkokį konkurentą nutapytam vaizdui – jis ją tiesiog panaudodavo, nematydamas dėl to esminės problemos. Dabartinėje tapyboje (jeigu kalbėtume konkrečiai apie ją), to römeriškumo yra be galo daug – ir būtent 12 dailės apaštalų, dalyvaujančių Slinktyse, tą puikiai įrodo...

Kairėje - Jozef Cechowicz, dešinėje Alfred Römer. Pranciškonų bažnyčios varpinė.
Fotografija datuojama apie 1870 metus, ofortas - 1869. Tad nuotrauka panaudota turbūt ir ne šita. Bet kokiu atveju - net čia esama slinkties iš fotografijos į grafiką ir atvirkščiai.

Kitas dalykas, kad fotografiją kūrybiniame procese galima naudoti keliais būdais – menininkui fotografuojant pačiam arba pasinaudojant jau esama medžiaga. Pastaruoju atveju ypač dėkingas yra Jono Gasiūno čemodanas, kimšte prikimštas visokiausių žurnalinių-laikraštinių iškarpų, kuriomis žvakių degintojas ir suodžių smilkintojas naudojasi, konceptualizuodamas post neo eskspresionistinę kalbą J. Galbūt tai viską ir labai gražiai išsprendžia diskutuojat apie kūrybinę žaliavą kaip šlamštą ir/ar vertybę. Žiūrint griežtai buitiškai, tai, be abejo, yra šiukšlės, kurias galima sunaikinti – meno kūrinio metamorfozėje jus svarbiausias yra galutinis rezultatas. Tačiau žiūrint moksliškai, kokiam nors peteliškių tyrinėtojui yra įdomus ir lėliukės luobas ar vikšro seilės – kartais jos pasako kur kas daugiau, nei gražuolio apolono (pvz, parnassius mnemosyne) sparnelių koloritas...

Ir dar viena mintis (kurią, beje, norėjau išrėkti diskusijos metu, tačiau nesugebėjau įsiterpti, o paskui gėdingai bėgau į „Ąžuoliuką“), kalbant apie fotografijos ir tapybos (ar šiaip nuotraukomis besinaudojančios dailės) santykį:

- Gera fotografija dar nereiškia, kad bus geras kūrinys.

Ir atvirkščiai:

- Iš blogos fotografijos galima padaryti gerą kitokį kūrinį.

Tad nereikia suabsoliutinti tos fotografijos...

Šiaip į tų 12 autorių fotografijų fragmentus, elementus ir kitokius segmentus žiūriu kaip į tam tikrą jų kūrybinio mąstymo įsikūnijimą (yra konceptualūs vaizdiniai – mintys, ir meniniai vaizdai, bet dar ne kūriniai – fotografiniai eskizai, etiudai, tekstiniai užrašymai <...>), kaip angelo mostelėjimą sparneliu – tai yra ne visas angelas, tik jo užuomina. O kartais tik užuominos ir užtenka...

P.s. dar toks vienas pastebėjimas lytiškumo aspektu. Diskusijos metu Laima Kreivytė pasidžiaugė, kad parodoje ir kataloge buvo išlaikyta vyrų – moterų pusiausvyra. Pirmųjų, žinoma, buvo daugiau (net 7 vnt.), antrųjų – penkios. Bet svarstykles galima nusverti ir naudojamo/vaizduojamo objekto lytiškumo argumentu. Antai, Audriaus Puipos fotografijose arba to paties J.Gasiūno nuotraukose dominuoja moterys. Štai tokia, va, ir lygybė!

Jono Gasiūno iškarpos. Iš leidinio Slinktys.