Igoris Piekuras ir jo "Eksperimentas", arba apie žiūrovų dislokaciją parodų atidarymų metu

Parodų atidarymuose svarbiausias dalykas yra žiūrovo dislokacija.

Tą geriausiai žino dailės kritikai ir nachaliavščikai. Tiesą sakant (nepykite, plunksnos sesės ir broliai!) nėra jau tokio didelio skirtumo tarp šių dviejų klasių atstovų. Ne tik dėl to, kad troškulys vienodai kamuoja tiek vienus, tiek kitus. Nachaliavščikai puikiai žino – jeigu nori gauti išgerti ir dar pavalgyti – atsistok taip, kad prie gėrybių stalo atsidurtum jeigu ne pirmas (padorumo likučiai išlikę net šių alkanųjų pasąmonėje), tai bent ne paskutinis.

Kritikus ir nachaliavščikus labiau vienija tai, jog tiek vieni, tiek kiti atidarymuose dirba savo darbus. Vieni galvoja apie skilvių prikimšimą, kiti – apie tekstų sukūrimą.

O parašyti gerą tekstą gali tik tuomet, kai neturi jokių apsunkinimų dairantis po ekspozicinę aplinką. Atidarymų metu tai ypač sunkus reikalas: čia, žiūrėk, reikia vyno taurę pasipildyti, čia pabendrauti su kokiu nors kolega (vasaros metu – kultūrinio vakuumo ir parodinės distrofijos Vilniuje periodu, tai ypač vertingas užsiėmimas), čia netgi pasižiūrėti meno kūrinių. Gausių atidarymų metu, patikėkite, tai ypač sudėtinga užduotis.

Aš pats, išduosiu paslaptį, turiu savo metodiką. Ji paremta durys-siena principu. Labai paprasta: 1) arba stovi prie įėjimo, žvelgdamas kitiems per galvas ir nugaras (šis būdas ypač rezultatyvus aukštaūgiams); 2) arba stovi prie nuo įėjimo labiausiai nutolusios sienos. Pastarasis principas nėra dėkingas norimos evakuacijos atveju (kuomet norisi anglišku būdu pasišalinti ir panašiai), tačiau kūrinių apžiūrėjimo atidarymuose aspektu – tai tobula, tiesiog idealu.

Piekuro tapybos paviršiai. Kartais jo darbuose detalės iškalbingesnės už visumą

Veikimą ką tik patikrinau Igorio Piekuro parodos atidarymo metu „Titanike“. Žmonių buvo daug (dalį galbūt į vidų suvarė lauke prasidėjęs – po ilgos vasarvidžio pertraukos – lietus; tačiau tokie turėjo nusivilti, nes viduje tradiciškai buvo tvanku kaip saunoje). Paveikslų irgi buvo miriadai. Visi įvairūs, stiprūs ir įdomūs. Juk  tai Piekuras – argi gali būti kitaip?

Dirbau savo darbą. Esu juk šioks toks kritikas! Tai pastebėjo ne vienas, klausęs ir tvirtinęs:

–        – Ko toks susirūpinęs? Turbūt nepatinka?

Ne, Piekuro ir jo žmonos – Marijos Teresės Rožanskaitės kūryba man labai patinka. Ne tas žodis. Čia tinka tas amerikietiškas išsireiškimas:

–       – Įkvėpianti.

Bet pagalvojau vieną dalyką – Piekuras ir Rožanskaitė papildo vienas kitą. Piekuras – plakatiškesnis publicistas. Rožanskaitė – lyriškesnė (bet irgi publicistė). Na, toks tikras in ir jang. Vienas kitą papildantys elementai. Tad ir parodoje tobulai regėtųsi jų tandemas....

Bet ne apie tai.

Atidarymo metu (turbūt dėl to savo rimto žiūrėjimo bei tvankumo) atsidūriau už paties epicentro – už atidarančiųjų (kuratorė, giminės, draugai, VDA darbuotojai) nugarų. Prie tos tolimesnės sienos. Čia dar buvo įsitaisiusios kelios kolegės – ach, ta beveik medžiotojiška kritikų intuicija.

Nusprendėme (nes niekas neužstojo ir netrukdė nugaromis), kad vienas geriausių Piekuro darbų yra net kelis metus (nuo 1980 iki 1985) tapytas Eksperimentas. Nutarėme, kad jį norėtume (vienbalsiai) pasikabinti savo namuose. Pasiryžome įsteigti konceciją ir šedevrą išpirkti iš jį valdančio fondo gniaužtų. Pakalbėjome, kad kadangi pinigus mestumėmės į bendrą kasą (juk esame kritikai, o ne kokie finansinių keblumų nejaučiantys kolekcijų maniakai), tad paveikslą reguliariai vežiotume iš vienų namų į kitus. Tik sunerimome, kad netilptų į bet kokį liftą ar troleibusą. Su palengvėjimu atsidusome, pamatę, kad Piekuras vizualiai (tiesiomis, op artinėmis linijomis) pats palengvino mūsų darbą – kūrinį būtų galima normaliai iškarpyti į tris dalis. Mažesnę, vidutinę ir didesnę – viskas priklausytų nuo to, kokią kas sumą sumokėtų...

Igorio Piekuro Eksperimentas ir kuprinė a la Marija Teresė Rožanskaitė

Ši dailėtyrinė diskusija (ačiū, Aiste ir Jurga, bei puikioji dislokacija!) man uždėjo akinius, kurių dėka geriau perpratau Piekuro tapybą.

Supratau, kad jo tapyboje visa esmė yra sukoncentruota ne į tobulai sukurtus paviršius (pjaustytus, klijuotus, reljefiškai lietus iš statybinio emalio, degintus žvake – ne Gasiūnas tai pradėjo!, barstytus smėliu, lankstytus iš draperijų, tiesiog tapytus), ne fotografiniuose motyvuose (kartais tie veidai tik trukdo – jeigu jų nebūtų, irgi trūktų), bet linijose. Taip – linijose – aštriai, sprangiai raižančiose pačią tapybą. Pjaustančią ją medicininiais skalpeliais chirurginiu tikslumu.

O dar stovėdamas už prelegentų nugarų pamačiau, kad ekspozicinėje erdvėje netgi minia pradėjo gyventi piekuriška logika – ją estetiškai padalino, tiesiog supjaustė baltos pertvaros ir sienos – tikrai Piekuro vertas veiksmas. Tad nenustebau, kai išėjęs lauk, pamačiau, kad net dangų ties parodos veikimo vieta perpjovė kažkokios vielos.

Pasaulis tiesiog veikia pagal menininkų kūrinius, šiuo atveju – Igorio Piekuro tapybą...

Balta linija (kaip iš Piekuro tapybos), struktūriškai skaidanti erdvę

Vienoje pusėje kalbėtojai ir klausytojai...

...kitoje - klausytojai ir vynas... Ir tapyba bei piekuriški "strypai" visur...

Piekuriški strypai ir parodos atidarymo procesas

Dangus prie Piekuro parodos

Iš estetinių tyrinėjimų: meno suvokimo lygiai

Perfrazuojant ir remiantis filosofijos mokslų daktaru, biokibernetiku, ontologijos ir pažinimo teorijos profesoriumi, kabalistu Michaeliu Laitmanu, savo veikale „Šamati“ teigiančiu, jog egzistuoja du suvokimo lygiai [1) pasaulių plitimas iš viršaus į apačią; 2) kilimas iš apačios į viršų], galima sakyti, kad esama keturių meno kūrinio suvokimo lygių.:

11)      Neigiamas, negatyvus suvokimo lygis;

22)      Neutralus, indeferentiškas suvokimo lygis;

33)      Teigiamas, pozityvus suvokimo lygis;

44)      Sužavėtas, katarsinis suvokimo lygis.

Šalia šių keturių lygių dar yra nekonvencinis meno suvokimo lygis.

Trumpai pakomentuokime kiekvieną iš epistemologinių pakopų.

Negatyvusis meno suvokimo lygis vartotojų paprastai išreiškiamas tokiais teiginiais (lydimais šauktukų arba ištiktukų) kaip – kas čia per nesąmonė!, nesuprantu tokio meno arba neutralesnio (gal net pozityvesnio, išreiškiančio tam tikras kūrybines intencijas) – aš irgi taip padaryčiau!. Neigiamoje pakopoje esantį individą galima pavaizduoti kaip patvariu skafandru apsirengusį ir nesvarumo būsenoje plūduriuojantį padarą, nesistengiantį nei paliesti jį supančios aplinkos objektų, nei kaip nors kitaip reaguoti į jį supantį kosmosą. Profesiniu-socialiniu aspektu šiam lygmeniui gali priklausyti (žinoma – labai sąlygiškai, nes čia galia aptikti ir tų pačių menininkų ar kritikų) liumpenproletariato, valstietijos, valdininkijos atstovai – turgaus prekeiviai, ūkininkai, policininkai, savivaldybių tarnautojai.

Neutralusis suvokėjas vizualiai primena tabula rasa. Tai nulinis lygmuo. Vektorius gali judėti tiek žemyn arba aukštyn (jeigu suinteresuotosios pusės – menininkai, kritikai, tokie patys indeferentiški bičiuliai ar kolegos, atlikdami pirminio judintojo funkciją, suteiks impulsą keisti padėtį ir trajektoriją). Geriausias būdas paveikti vartotoją ir kelti jo meno suvokimo lygį – didaktinė-edukacinė veikla (paskaitos, seminarai, parodos ir panašiai), kritimą žemyn (kad ir į negatyvųjį meno suvokimo lygį) vėlgi gali sąlygoti toji pati didaktinė-edukacinė veikla, pasižyminti sunkiai virškinama informacija, nepatraukliai ir neargumentuotai prezentuojamais meno kūriniais. Produktyviausias neutraliojo suvokimo lygmens transformavimo į pozityvųjį būdas – komentatoriškas. Panašiai kaip Vergilijus Dantę per Skaistyklą iš Pragaro nuvedė į Rojų. Socialiniu požiūriu, neutraliame meno suvokimo lygmenyje yra ir minėtų klasių atstovai, ir jau prakutę (tiek materialia, tiek kultūrine prasmėmis) individai.

Teigiamas – pozityvus meno kūrinio suvokimo lygmuo yra labai aiškus. Akivaizdžiai jis reiškiamas tokiomis jausminėmis išraiškos priemonėmis, kaip garsais: Oho! Kaip faina! Nu nieko sau! ir panašiai. Fiziologiškai teigiamai į meną reaguojantį subjektą išreiškia plačiai atmerktos akys, didesnė ar mažesnė šypsena, bendras kūno judrumas. Socialiai tai gali būti bet kas, tačiau empirinių tyrimų dėka yra pastebėta, kad iš ne meninių profesijų į meną pozityviai reaguoti a priori būna pasiruošę su medicina susijusių specialybių žmonės.

Katarsinį suvokimo lygį geriausiai išreiškia Stendalio arba Florencijos sindromas (apie tai žr. –https://lt.wikipedia.org/wiki/Stendalio_sindromas).

Kaip minėta, kažkur šalia, lyg kokiame paraleliniame pasaulyje, dar yra nekonvencinis meno suvokimo lygis. Nekonvencinis meno suvokimo lygis yra artimas visiems keturiems lygmenims. Jo ypatybė – didelė amplitudė (svyravimas nuo neigimo iki susižavėjimo), suvokimo ir vertinimo ribų neapibrėžtumas. Visa tai primena vaikų rašytojo Kozlovo personažą – ežiuką rūke, kuris menui apskritai ar meno kūriniui konkrečiai nekelia jokių reikalavimų ir potraukių, tuo pačiu iš viso to reikalaudamas ir trokšdamas visko. Tokiu galima laikyti, kad ir tautinį meno vandalą Bronių Maigį, Ertmitaže peiliu ir rūgštimi puolusį Rembdrandto Danają – nuo neapykantos (destrukcija) iki katarsinio susižavėjimo (juk nebuvo nuniokota turbūt kokių estetinių jausmų nesukėlusi Rešiotnikovo kompozija Vėl dvejetas Tretjakovo galerijoje) čia plauko storumo tarpelis.

Apie ciklus ir asociacijas: Romualdas Balinskas "Balta siena"

Romualdo Balinsko tapyboje visuomet galioja asociacijų grandinėlės logika.

Nežinau, kodėl taip yra. Turbūt todėl, kad šis dailininkas yra cikliškas... 

Apskritai, kaip kadaise aptarėme su Ignu Kazakevičiumi, visus menininkus galima suskirstyti į tris kategorijas: 1) vienagimdžius; 2) tiražinius ir 3) ciklinius.

Vienagimdžiai tapytojai – tai ypač reta kūrėjų rūšis. Įsivaizduokite žmogų, sukuriantį vieną – vičvieną šedevrą. Teoriškai tai yra įmanoma. Tai patvirtintų ypač tapytojų broliai poetai, kai kurie iš jų iš tiesų bando, nori ir visaip stengiasi sukurti gyvenimo eilėraštį. Tapyboje taip pat įmanomas vienetinis, vienintelis paveikslas. Problema slypi tame, kad tapyba – tai, kaip sako Dailės akademijos dėstytojai, yra ir menas, ir technika. Tad norintis įvaldyti techniką individas turi nutapyti ne vieną drobę. Iki tos svarbiausios. Žinoma, realus variantas – sukūrus šedevrą, galima sunaikinti iki tol padarytus darbus ir visam gyvenimui sulaužyti teptukus. Tačiau paprastai tapytojai yra pernelyg egocentriški ir egoistiški, todėl vienu brūkšniu niekuomet nenaikina savo kūrybinio gyvenimo visumos.

Prie vienagimdžių tapytojų būrio galima priskirti ir tuos, kurie, kurdami kiekvieną atskirą kūrinį, stengiasi jam suteikti unikalių ir nepakartojamų požymių. Tai kūrybiški menininkai, aptekę idėjomis. Bet gal tai tik viso labo spekuliacijos...

Tiražiniai tapytojai – tai tie, kurie tiražuoja savo kūrinius. Didelė tapytojų dalis yra būtent tokie. Romantiškai nusiteikę subjektai pasakytų, jog jie tėra paprasti amatininkai. Susilaikykime nuo vertinimų. Bet racija slypi tame, jog žinant kaip ir ką reikia daryti, kyla pagunda niekuomet neeksperimentuoti ir neklaidžioti pašaliais. Žinai savo spalvinę gamą, piešinio (paprastai stilizuoto) ypatumus, komponavimo schemas, galų gale – temas bei motyvus ir to užtenka. Tuomet tiražuoji... Dar galima pastebėti, kad tiražiniai tapybos darbai labai gerai atrodo visokiausiose grupinėse parodose ir ypač nuobodžiai – personalinėse...

Galop – cikliniai tapytojai. Jų mąstymas yra komiksinis, primenantis Bayeux kilimo struktūrą. Vienas pasakojimas čia gena kitą, iš jų virtinės formuojasi istorijos.

Romualdas Balinskas, Balta siena, 2013 m., aliejus, drobė, 30x40 cm

Tad štai – Balinskas yra būtent toks – ciklinis tapytojas.

Vienu metu jis buvo užsiciklinęs su mergaitėmis. Vėliau – su berniukais. Dabar – Meile, Tikėjimu ir Viltimi.

Kiekvienas atskiras Balinsko kūrinys yra prieš tai buvusio paveikslo tęsinys ir vėlesnio preliudas. Negalima žiūrėti į jo kompozicijas atsietai, atskirai, visuomet reikia turėti tą ašį, tą semantinį iešmą, ant kurio, it kuo tikriausi šašlykai, yra suverti paveikslai.

Siena – būtent iš tokių.

Galbūt pats menininkas labai aiškiai deklaruotų, kas konkrečiai jį inspiravo. Nenustebčiau, jeigu paaiškėtų, kad tai koks nors iš virtualios (internetinės, žiniasklaidinės) erdvės ar fotografijos (pavyzdžiui – Senos pakrantė Paryžiuje) paimtas vaizdinys. Lygiai taip pat nenustebčiau, paaiškėjus, jog tai paties Balinsko minties kūrinys – sapno, įsivaizdavimo ar kažko panašaus padarinys.

Taigi – matome sieną, su ant jos sėdinčiomis figūromis. Tai, kad kadaise Balinskas tapė beveik „keroliškas“, „alisiškas“ mergaites (tas trapias tyraveides būtybes sapniškoje aplinkoje), suponuoja teiginį, jog ant baltos mūrinės tvoros sėdi ne kas kitas, o senos, geros angliškos dainelės personažai. Tiksliau – tai vienetinis, bet Balinsko atveju – padaugintas veikėjas – kuo tikriausias Humpty Dumpty. Juk kiekvienas ant sienos sėdintis, kojas nuleidęs ir matantis abi perskyros puses, galop krentantis ir karaliaus armijos gelbėjamas individas yra būtent toks– lietuviškai Kliunkis Pliumkis...

Aistė - su parasoliu ir taure

Neatskleisiu jokios paslapties - Aistė Gabrielė Černiūtė yra mano žmona. Žmona ir taip toliau... Galbūt šitą dalyką reikia būtinai pabrėžti, kadangi yra žmonių, kurie galvoja, kad mano žmona yra aktorė, o aš pats esu akvarelistas-monumentalistas. Ne, taip nėra. Mano žmona nėra aktorė. Ji yra tapytoja. O aš pats esu kuklus įstaigos darbuotojas ir šiaip Vilniaus gyventojas. Esu Vidas Poškus... Bet čia nukrypau...
Taigi - prieš akis turime vieną paveikslą. Jį sunkių ir sudėtingų plenero sąlygų Mindūnuose metu sukūrė lenkų bičiulis Filipas Kalkowskis. Šioje vietoje galiu priminti, kad rašiau apie vieną jo žmonos - Joannos Rusinek kūrinį (http://katarsisvp.blogspot.com/2014/06/joanna-rusinek-mergina-su-ziedu-siek.html), irgi sukurtą toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku. Ach, atėjo tie negailestingi ir radikalūs laikai, kuomet vyrai rašo apie žmonas, draugai tapo draugus ir panašiai... Taigi, apie Filipą galėčiau pasakyti daug ką to paties, ką jau sakiau apie Joanną. Turbūt esu stereotipais ir klišėmis mąstantis bei kalbantis subjektas, tačiau man lenkiška tapyba yra tiesioginė sarmatiškojo porterto palikuonė, su tais ikoniniais bruožais, su pasakojamuoju charakteriu ir visa meile atributams...
Filipo Kalkowskio tapyba irgi tokia. Jis akcentuoja veidą. Filipo nutapytuose veiduose egzistuoja esmė, prasmė ir reikšmė (parašiau tai, atsiduodamas manieringam žodžių žaismui). Kuo tai ne ikona? Taip pat svarbu įvairiausi atributai - daiktai, ženklinantys patį vaizduojamąjį. Ir, o taip! - ten vyksta literatūriškai artikuliuotas veiksmas! Tegyvuoja tokia tapyba! Ji man patinka!

Filip Kalkowski, Aistė, 2014 m.

Aistės portretas irgi yra toks. Veidas - kaip nulietas Černiūtės veidas. Tos akys, ta nosis ir tos kriauklinės šnervės. Ir žvilgsnis! Ant Aistės - ne taip seniai įsigytas (pirktas) švarkelis - kuo tikriausia karininko munduro transformacija. (Turi, turi ta Aistė kažko karininkiško...). Ir ką ji laiko rankose? Ogi skėtį (parasolį, kaip sakytų mūsų bobutės) ir taurę (ne tuščią - manau).
Į skėtį galime žiūrėti labai tiesmukai. Tomis gegužės dienomis Mindūnuose (kaip ir visoje rytinėje Lietuvoje, Aukštaitijoje) tikrai buvo lietinga. Aistė saugojosi nuo kritulių. Tačiau skėtis gali būti ir simbolis - tai apsauga nuo išorinio pasaulio poveikio, nuo visokiausių buitinių ir egzistencinių grėsmių. Kaip gerai, kad mes turime skėčius!
Taurę taip pat galime interpretuoti simboliškai. Bet užteks paminėti, kad Aistė Černiūtė visai mėgsta vyną. Galiu išduoti net kokį - baltą ir sausą. Gali būti itališkas, prancūziškas, argentinietiškas ar netgi čilietiškas.
O šiaip, kai sėdžiu namuose ir žiūriu į ant sienos kabantį Filipo paveikslą, taip ir norisi susidaužti su žmonele vyno taurėmis ir pasakyti jai:
- Į sveikatą!

p.s. pats Filipas ir Aistę, ir šį darbą įnirtingai vadina "Mama". Na, bet tai nerimta. Filipas nuolat kvailioja, o paskui sako: "Normalnie..." ir juokiasi tuo savo filipišku juoku...
p.p.s. dar reikėtų atkreipti dėmesį į vieną techninę detalę - šiek tiek sutrumpintą ir susmulkintą portretuojamosios kūno apačią. Tai galima paaiškinti keliais konceptualiais aspektais - 1) taip dar labiau pabrėžta karininkiška povyza; 2) paveikslas pritaikytas kabinimui aukštumoje (vėlgi kyla sarmatiškos aliuzijos - na, tie bažnyčių palubėse kabantys fundatoriai ir donatoriai).
p.p.p.s. Jūsų matoma taurė Aistės kairėje rankoje - itališka, venecijietiško stiklo, pirkta blusturgyje prie "Akropolio"

Joanna Rusinek "Mergina su žiedu", šiek tiek apie istorines aliuzijas ir tiesiog pavasarį

Į šį tapybos kūrinį trukdo žiūrėti maniškis išsilavinimas. Cha! Jeigu turiu tokį...

O visgi. Negaliu į jį žvelgti bent jau pirmuoju lygmeniu a la Erwin Panofsky. O gal net antruoju...

Tai yra – pačioje pradžioje ir iš karto matau ne abstrakčiai formalias spalvines dėmes (gerbiamiems žiūrovams ir skaitovams siūlyčiau atkreipti dėmesį į maloniai „suaustą“ foną, gerai sukosntruotą galvos dėžutę, šiek tiek dailidiškai – tad neypatingai grakščiai, bet tvirtai sukaltą kūną, net pozą – tą pirmyn išmestą koją ir kitą, kaip atramą) ir net ne merginą su gėlele...

O mergina yra ne bet kokia –  plaukus susišukavusi ir gal net susisegusi segtuku į gražų sklastymą, plikomis kojomis, trumpa palaidine ar suknele. Žavi ir miela, ak, miela ir žavi...

Joanna Rusine, Mergina su žiedu, 2014 m., privati kolekcija

Tačiau maniškis šioks bei toks išsilavinimas (o studijavau juk ne bet ką – pačią menų karalienę, tai yra – dailės istoriją) iš karto prikišamai rodo įvairias Lenkijos dailės istorijos analogijas. Tai nėra nuostabu, nes juk ir kalbame apie mūsų laikų  lenkų dailinkę Joanną Rusinek. Tokiu atveju nesvarbu net yra ir tai, jog aptariamą kūrinį ji sukūrė vieno vėlyvo lietingo (kaip dera Lietuvai) pavasario dienomis šalia bendros abiems tautoms Radvilų dubingiškos tėvonijos – konkrečiai – Labanoro šešėlyje tūnančiuose Mindūnuose.

Taigi, Joannos mergina stovi lenkiškai Renesanso ir Baroko (rašau šias dvi sąvokas, remdamasis Pauliaus Garbačiausko rekomendacijomis iš didžiųjų raidžių, nes šis eruditas minėjo, kad negerbia žmonių, vartojančių mažąsias šiems didingiems reiškiniams nusakyti) tapybai būdinga poza. Tokia išdidžiai unarava!

Ir žiūri į mus, žiūrovus, mielą publiką ikonišku en face!

Ir laiko rankoje moteriškos egzistencijos atributą – žiedą. Žinau, kad mąstau absoliučiai seksistiškai arba labai jau patiniškai (jeigu esmės imtumėmės iš esmės ir psichoanalitiniu rakursu žiede įžvelgtume vyrišką dauginimosi organą arba pradėtume tiesiog kalbėti apie moteris kaip apie “silpnąją lytį”, kuriai “tinka tik visokie švelnūs dalykėliai” – o tai ne?). Toje senojoje tapyboje moterys taip pat kažką laiko. Dažniausiai tai būna:

1.  Žiedas (o taip!);
2. Maldaknygė;
3. Nosinaitė.

Štai, kad ir mūsų Joannos mergina ir 1575-ųjų Marcino Koberio Ona Jogailaitė (ŽA sesuo). Viena išsirengusi ir laisva, kita – įvilkta į ilgą drabužį, su sunkiomis insignijomis rankoje ir įtemptu žvilgsniu žiūrinti į amžininkus bei jų palikuonis. Viena – graži, tikras pienas ir kraujas, kita – tik pienas (pikti liežuviai teigė, kad pasibaisėtinai negraži ir prievoliniu būdu vedęs Steponas Batoras jos purtėsi kaip nežinia kas).

Marcin Kober, Anna Regina Poloniae (Ona Jogailaitė karūnaciniu drabužiu), 1575 m., Vavelio kolekcija

Bet liaukimės pliaukšti!

Joannos mergina yra archetipinė pavasario ikonas. Jaunatviška laisvė ir nerūpestingumas žalios žolės ir mėlyno dangaus fone. Ir to užtenka...

Pilkieji gulbiukai, arba apie kai kurias tapybos studijų tendencijas Vilniaus dailės akademijoje

 Nuo tapybos bakalaurų darbų gynimo Vilniaus dailės akademijoje praėjo jau visa savaitė, o aš kažkodėl vis galvoju ir galvoju apie juos.

Galbūt tai yra absoliučiai natūralu – tą pačią instituciją baigiau truputėlį daugiau nei prieš dešimtį metų (o siaubas, kaip bėga laikas!), retkarčiais skaitau čia vieną kitą paskaitą (pavaduodamas savo buvusius profesorius), recenzuoju arba dalyvauju gynimo komisijose. Tad esu su savąja alma mater iki šiol susijęs nenukirpta bambagysle, su geroms ir blogomis šio reiškinio pasekmėmis.

O tapybai jaučiu ypatingus jausmus – ir kaip savairaiškos formai, ir kaip disciplinai, kurią kadaise svajojau studijuoti, bet darydamas kompromisą tarp dailės ir istorijos, pasirinkau dailės istoriją…

Bet ne apie tai. Net tapybos bakalaurai ir jų gynimai dabar, prieš kelis, keliolika, keliasdešimt ar net kelis šimtus metų, o ir artimoje-tolimoje ateityje atspindėjo, atspindi ir atspindės tam tikras tendencijas, būdingas ir lietuviškai tapybai, ir jos mokymo specifikai.

Viena iš tokių, būtų klausimas, kurį man uždavė ne vienas mano bendraamžis ar vyresnis, išgirdęs, kad recenzavau bakalaurus:

-          Tai turbūt daug jaunų genijų (= tų pasipūtėlių) pamatei?

Šią retorinę repliką būtų galima nurašyti paprastam kartų konfliktui, pastebint, kad jaunieji nesupranta senųjų bei atvirkščiai (o vidurinioji karta apskritai atsiduria tarp generacinio kūjo ir priekalo). Visgi aš pats nurašyčiau šį reiškinį elementariam lokaliniam provincialumui. Visuomet pavyzdžiu laikau visų didžiųjų XX amžiaus karų (Antrojo, Korėjos, Vietnamo) veteraną Lesterį (regis, jau amžiną atilsį) iš Teksaso, kuris, būdamas aštuoniasdešimties metų, pradėjo tapyti ir tapė kur kas drąsiau, kur kas energingiau nei daugelis mūsų neapsiplunksnavusių. O ir mūsiškėje kaimo diskotekoje pozuotoją Dženifer jis šokdino taip, kad kojos jam pačiam raitėsi, tuo tarpu kitiems žandikauliai atvipinėjo. Jaunu gali likti pasiekęs brandžius metus, o susenti įmanu ir būnant šešiolikos…

Tiesiog mūsuose paprastą chamiškumą dažnai linkstama nurašyti ar sureikšminti, paverčiant tai mistiniu kartų konfliktu. Tuomet taip ir atsitinka, kad klasikai praranda savo orumą, skųsdami kolegas parlamentinėms komisijoms arba klijuodami jų atvaizdus abejotinos kokybės deklaratyviuose darbuose. O kolegos kiaulina, rašydami kaimo bobelių lygio recenzines apžvalgas, kurių esmių esmė būna kritika ad hominem ir šiaip purvų drabstymas, mojuojant neargumentuotais “negabus”, “žemo lygio” ir panašiais plakatais.

Kodėl apie tai rašau? Todėl, kad viso to sėklos slypi toje bakalaurinėje dirvoje, kur, nėra jokia paslaptis, trūksta ir tolerancijos, ir abipusės pagarbos.

O ar gali būti kitaip, jeigu per visą ilgą gynimosi dieną (dalyvavau tik vienoje, visas procesas šiaip tęsėsi net dvi – nes juk ne juokas yra apsiginti dvidešimčiai studentų – tik klausimas, ką toks legionas tapytojų darys vėliau?), daug kartų girdėjau tokias sąvokas kaip “poetinis laukas”, “jutiminis įkrovimas” ar, galop, ne toks emocionalus ir net priešingai – tariamai intelektualus – “diskursas”. Pastarąjį terminą dabar vartoja kas netingi, ir atrodo, kad save kiek išprususiais laikantys, tai sako dažniau nei “tipo”, “karoče”, “bliat” ir kitokiais žodžiais savo slengą farširuoja nepraustaburnė publika…
Būtent Tapybos katedroje ypač pasigendu paprasto racionalumo, argumentuoto ir motyvuoto kalbėjimo, konkrečių kriterijų, nusakančių - kaip sukurti gerą diplominį (ar kursinį) darbą. Bet gal esu naivus, tikėdamasis neįmanomo?

Be to, man pasirodė keista, kad VDA tapybos bakalaurai pačių dėstytojų jau buvo vertinami kaip šimtaprocentiniai, susiformavę ir brandūs menininkai. Ir dėl to jų kūrybos analizėje labiau  vertinamas kūrybiškasis pradmuo, o ne profesinis. Taip daryti galima, bet kažin, ar verta... 
Juolab, kad profesionalumo minėtoje institucijoje, bent jau tapybinėje katedroje, vis labiau trūksta ir trūksta. Bakalaurantus vertinti kaip susiformavusias asmenybes reikėtų nustoti vertinti ir dėl jų motyvacijos stokos (gal ne stokos – nebrandumo). Štai, kad ir aš pats paklausiau (tikėdamasis gauti teigiamą atsakymą) studentės:

-          Tai į magistrantūrą, aišku, stosi?

O ji man atsakė:

-          Nežinau. Dar galvosiu…

Šioje vietoje tik seniokiškai parypuosiu, kad “mūsų laikais buvo geriau”. Prie Vaitiekūno (cha!) Tapybos katedros studijų programa buvo sukonstruota taip, kad bakalaurantai studijavo amatininkišką tapybos dalį (baigiamaisiais darbais ne vienam renkantis paprasčiausią natiurmorto ar peizažo žanrą), o magistrantūroje jau galėjo puikuotis menininkiškomis plunksnomis.

Tad Artūras Raila, šių gynimų metu skeptiškai žiūrėjęs į ne vieno studento “čerapiškus:, “gasiūniškus” ar “šalteniškus” bruožus, buvo ir teisus ir neteisus. 
Šimtu procentų pritariu A.Railai, kritiškai žvelgusiam į tokius darbus ir ypač jų verbalizacijas, kuriuose tariamai remtasi autentiška patirtimi (nors, beje, mergaitei, kalbančiai apie vaikystės atsiminimų svarbą jos kūryboje, taip ir norisi pamoralizuoti: “Mieloji, tu dar nesi tokia sena, kad kapstytumeisi netolimos praeities darželiuose”), tačiau iš tikrųjų reflektuojama militarinė Gasiūno, agrarinė Čerapo ar egzistencinė Šaltenio būtovė. 
Visgi pats nemanau, kad imituoti dėstytoją ir sėdėti jo kišenėje, yra blogas dalykas. Tai nėra blogai metodiniu-pedagoginiu požiūriu. Blogiau, kai užsiciklinama ir nebesugebama dirbti kitaip. Tad ir turėjome anksčiau krūvas gudaičiukų, paskui – karatajukų, dar vėliau – vaitiekūniukų, dabar – čerapiukų.

Beje, jeigu pats studijuočiau tapybą Dailės akademijoje šiomis dienomis, savo dėstytoju rinkčiausi būtent Henriką Čerapą. Jis – bene vienintelis dėstytojas, mokantis tikros tapybos. Tikros – su aliejinio dažo kvapu, mase ir visais niuansais. Tie niuansai, žinoma, kartais yra tokie subtilūs, kad juos įvertinti neįsijautusiam yra ganėtinai keblu. Vienos H.Čerapo studentės, tikros “čerapiukės” atveju kiekvienoje drobėje, kiekviename kartoniuke pulsavo vis kitoks ir kitoks pustonis. Mačiau, kad daliai auditorijos tai buvo sunkokai suvokiama – turbūt panašius potyrius išgyvena ir klausantys šiuolaikinės akademinės muzikos…

Dėstytoju dar rinkčiausi visuomet gyvybingą ir geranorišką Arvydą Šaltenį (juolab, kad kaip tapytojas jis man irgi yra iš pusdievių giminės), tačiau pernelyg gyvsidabriškas jo temperamentas šiek tiek trukdo susikaupti pedagoginei veiklai. Nors gal aš ir neteisus…

Kalbant apie VDA`Tapybos katedros tendencijas, galima sakyti, kad jos išlieka tomis pačiomis. Ir nekinta jau kelis metus. Vieni studentai ir toliau dirba Mokyklos ribose, jos rėmuose (tai tie “dėstytojų mokiniai”). Dėstytojus papildžius jaunesnio amžiaus korifėjams, regėtųsi, kad ir šie turėtų būti imituojami bei sekami. Tačiau šiais informacinio pertekliaus laikais studentai turi galimybę žvelgti į pirminius šaltinius – egzistuojančius pasauliniuose centruose… 
Kiti studentai bando tapybos raišką konceptualizuoti. Įdomus sutapimas ar paradoksas – tradiciškesni tapytojai gynimų metu ir labiau jaudinosi (raudonavo, mikčiojo, beveik ašarojo), o konceptualesni buvo įžūlesni. 
Nors tą konceptualumą galima laikyti ir kuo tikriausiu apsauginiu šarvu. Pamenu, kaip dar ne taip seniai – kuomet komisijoje darbuodavosi Vytautas Valius ar Leopoldas Surgailis, viena studentė gynėsi ant konceptualios gijos suvertą darbą (tapybos, net ne tapybos, o dažo apskritai – ten jau nebuvo). Buvo keista matyti, kad paklausta kažkokio gyvenimiško klausimo (vos ne “ar jūs esate įsimylėjusi?”) mergina sutriko, ir nustojusi kalbėti apie dekonstrukciją ar Foucault, pradėjo ašaroti. Šiais metais pasitaikė analogiškas atvejis. Besilaukianti studentė visą auditoriją apkabinėjo vienas kitam prieštaraujančiais lozungais ir transparantais (kuriuose rėkta apie visas pasaulio blogybes – nuo GMO invazijos iki Prezidentės juodos praeities).

O šiaip pakartosiu tai, ką apie bakalaurus pasakiau vienai pažįstamai – tai tikri Pilkieji Gulbiukai. Gulbiukai, bet dar ne gulbės. Magistrantūros ir sunkaus postudijinio gyvenimo (kuomet po šiltnamio ir su realybe nieko neturinčios akademinės idilės pradės veikti natūrali atranka) sąlygos juos užgrūdins ir pavers kuo tikriausiomis gulbėmis. Tada jie išskris į platųjį pasaulį ir mus džiugins savo kūrybos plunksnomis.

Pilkais tuos Gulbiukus dar galima pavadinti ir dėl dominuojančio sidabriško kolorito. Vėliau, vėlgi pasikartosiu, gyvenimas privers tuos jaunuosius studentus išaugti iš akademinio pilkumo drabužių, o dabar jie yra pilki. Pilki ir ekspresionistai, ir konceptualistai. Ir toji pilkuma, egzistavusi ir Vilniaus meno mokykloje Rustemo laikais, ir Kauno meno mokykloje prie Vienožinskio, ir mūsų dienomis, tiesiog rodo, kad daug kas pasaulyje keičiasi, tačiau tapyba Lietuvoje – ne (tiksliau, įgauna kitokius pavidalus, tačiau išsaugo savąją esmę) – ir ne ko kito, o dėstytojų bei jų studentų dėka. 

Merkurijus su paprastais sandalais

Negaliu sakyti, kad asmeniškai pažįstu Mikalojų Vilutį taip, kad drįsčiau vadinti jį taip, kaip kreipiasi bičiuliai ar mokiniai, tardami tiesiog „Mikai“ – be jokių ten formaliai pompastiškų gerbiamasis, profesoriau, dėstytojau, maestro ir panašiai.

Kita vertus, būčiau neteisus, deklaruodamas, kad mano santykis su Mikalojumi Vilučiu yra absoliučiai neutralus.

Vieną kartą teko su juo bendrauti parodiniais reikalais. Tuomet darbavausi Molėtų dailės galerijoje, kuri įdomiai (iki šiol) veikia kaip tam tikras meninių asmenybių ne-pasipūtimo testas. Pastebėta, kad kuo talentingesnis ir kuo daugiau pasiekęs menininkas, tuo su juo lengviau tartis dėl parodos provincijoje (ir atvirkščiai – studentai, daug žadantys viduriniosios kartos ir jau viskuo nusivylę vyresnieji paprastai taria „man kaime nereikia“ ar „nebus žmonių“). Tokia buvo, kad ir Marija Teresė Rožanskaitė, toks yra ir Mikalojus Vilutis.

Mikalojus Povilas Vilutis Vidudienis 1999

Kartais Mikalojų Vilutį pamatau parodose (bet pakankamai retai). Štai vieną sykį pamenu, jis, perkaitęs mano tėvo rašinį „Šiaurės Atėnuose“ apie vaikystės laikų skendimą negilioje duobėje, papasakojo savo išgyvenimus:

–       - Aš irgi esu vaikystėje skendęs. Neryje prie Valakampių. Vanduo pagavo, murktelėjau ir pradėjo nešti. Mane suėmė baimė ir galvojau, kad jau viskas. Visa laimė, kad nešamas srovės paskutinę sekundę spėjau įsikibti į kiaušus kažkokiam besimaudančiam žydui ir jis mane ištraukė...

Bet dažniausiai šį menininką matau Vilniaus mieste. Taip, taip, Vilniaus mieste – tai yra Senamiestyje, vietoje, be kurios neįmanoma įsivaizduoti Mikalojaus Vilučio kūrybos. Štai, kad ir visa apimantis ornamentiškumo pojūtis jo darbuose. Tie augaliniai motyvai, tos bestijos ir chimeros, tos hermos ir sfingės juk yra būtent iš čia – iš Šventojo Kazimiero koplyčios sidabro ir juodo marmuro, iš rokokinių Dubinskio namo puošmenų, iš stiukinių Petro-Pauliaus lipdinių. O ir ta nuotaika – tas siurrealistinis sapno pojūtis, vizualinis miražas su orfėjiškos ekstazės debesėliais: ar ne į tokią būseną pakliūni vaikščiodamas saulėtais ir tuščiais sekmadienio rytais, kad ir Augustinijonų gatvėje arba žvelgdamas į aptariamo autoriaus In memoriam Laisvei Paškevičiūtei (1992).

Mikalojus Povilas Vilutis In memoriam Laisvei Paškevičiūtei 1992

Tiesą sakant – netgi galiu nurodyti taškus, kuriuose paprastai matau Mikalojų Vilutį. Arba tiksliau – kitose vietose jis eina, o konkrečiuose taškuose – sustoja. Ne kartą išvydau dailininką prie buvusio „Draugystės“ (sovietmečiu – užsieninių knygų) knygyno Gedimino prospekte, prie knygų parduotuvės Pilies gatvėje ir prie Prancūzijos kultūros centro knygynėlio. Visuomet jis, skulptūriškai sustingęs (ir profiliu supanašėjęs su savo personažais) žiūri į naujai atverstas knygas vitrinoje – štai vieną kartą studijavo „Tintino nuotykius“ ( man regis, kad Tintin au Tibet – 1960 metų komiksą).

Iš paties Mikalojaus Vilučio tekstų žinau, kad į senąjį Vilnių, į savo studiją Pilies gatvėje (tie kas ten buvo, papasakos apie mistinę ankštą erdvę skliautuotomis lubomis, išklypusius arkinius laiptus iki jos ir daugybę kūrinių) jis eina pėsčiomis, nuo Karoliniškių kalvų...

Pagalvojau, kad būtent tą ėjimą galima naudoti kaip tam tikrą raktą, padedantį perskaityti Vilučio kaip asmenybės ir jo kūrybos (suprantama, kad tai nedaloma!) kodą. Štai, pirmiausiai jis eina per natūralią gamtą, leidžiasi stačiais bei šaltiniuotais kriaušiais, vinguriuoja panerio takais, o paskui patenka į miestą su savo kultūriniu sluoksniu. Ritmiškai sustoja prie minėtųjų vitrinų, galop pranykdamas savo studijoje.

Tad mąstydamas, koks materialus objektas galėtų fetišizuoti Mikalojų Vilutį, pagalvojau, kad tam ypač tiktų paprasti sandalai. Taip, taip – sandalai...

Sandalai – tai ne tik avalynė kaip ėjimo priemonė. Nors, kaip sakyta, Mikalojus Vilutis yra einantis menininkas – iš natūros jis eina į kultūrą, iš vieno kultūrinio sluoksnio į kitą.

Sandalai – tai senųjų graikų apavas. O Mikalojaus Vilučio (jeigu jį vėl įsivaizduotume kaip jo paties asmeninį serigrafinį personažą: žmogų-medį) šaknys slypi ne kur kitur – klasikinėje Antikoje. Ten, kur žydrai giedras dangus, kur mirguliuoja baltas marmuras ir ryškiaspalvė polichromija ir kur visi kalba apie kalokagatijos idealą.

Mikalojus Povilas Vilutis Liūdnas medis 1997

Galop – sandalas, tai dievo Hermio ar romėniško Merkurijaus atributas. Skirtumas slypi tik tame, jog dieviški (taip pat apelesiški) sandalai buvo auksuoti, Mikalojaus Vilučio atveju jie turėtų būti visiškai paprastai, netgi sunešioti.

Kas bendro tarp Hermio ir tarp Mikalojaus Vilučio? Tas pats, kiek yra bendrumo tarp antikinio dievo ir šių dienų žmogaus. Visgi su Hermiu/Merkurijumi Mikalojų Vilutį sieja pasiuntinystės aspektas. Kaip dievų pasiuntinys nuo Olimpo kalno kurjerio greičiu skubėdavo nunešti Dzeuso ištarmes žmonėms, taip Mikalojus Vilutis mums reportiškai praneša nežinomo pasaulio (bent man), jo apraiškų  – sapnų ar svaigulio, hipnozės ar transų aktualijas. Čia belieka tik apibendrinti, kad nuo šio pasaulio norintys pabėgti žmonės svaiginasi narkotikais ar alkoholiu, o vaizduote apdovanotieji gali pasigerti (tiesiog apsvaigti) nuo psichodeliškai transcendentalaus Vilučio.

Paties Mikalojaus Vilučio kūryboje retai pastebėsime pėdas – nebent plikas, su žemių likučiais panagėse ir išsivertusiomis venomis. Šiaip menininkas mėgsta žmones „nukirpti“ ties juosmeniu arba šlaunimis. Tad spekuliuoti – o koks yra vilutiškas batas? – galima iki begalybės. Aš pats vilutiškas figūras apskritai įsivaizduoju kaip gotikines katedras ar barokines bažnyčias – jos puošnėja kildamos link savo viršūnių. Taip ir vilutiški personažai yra būtent tokie – jie auga nuo sandalų iki puošniausių ornamentų, nuo paprastumų iki sudėtingiausių vingrybių...