Merkurijus su paprastais sandalais

Negaliu sakyti, kad asmeniškai pažįstu Mikalojų Vilutį taip, kad drįsčiau vadinti jį taip, kaip kreipiasi bičiuliai ar mokiniai, tardami tiesiog „Mikai“ – be jokių ten formaliai pompastiškų gerbiamasis, profesoriau, dėstytojau, maestro ir panašiai.

Kita vertus, būčiau neteisus, deklaruodamas, kad mano santykis su Mikalojumi Vilučiu yra absoliučiai neutralus.

Vieną kartą teko su juo bendrauti parodiniais reikalais. Tuomet darbavausi Molėtų dailės galerijoje, kuri įdomiai (iki šiol) veikia kaip tam tikras meninių asmenybių ne-pasipūtimo testas. Pastebėta, kad kuo talentingesnis ir kuo daugiau pasiekęs menininkas, tuo su juo lengviau tartis dėl parodos provincijoje (ir atvirkščiai – studentai, daug žadantys viduriniosios kartos ir jau viskuo nusivylę vyresnieji paprastai taria „man kaime nereikia“ ar „nebus žmonių“). Tokia buvo, kad ir Marija Teresė Rožanskaitė, toks yra ir Mikalojus Vilutis.

Mikalojus Povilas Vilutis Vidudienis 1999

Kartais Mikalojų Vilutį pamatau parodose (bet pakankamai retai). Štai vieną sykį pamenu, jis, perkaitęs mano tėvo rašinį „Šiaurės Atėnuose“ apie vaikystės laikų skendimą negilioje duobėje, papasakojo savo išgyvenimus:

–       - Aš irgi esu vaikystėje skendęs. Neryje prie Valakampių. Vanduo pagavo, murktelėjau ir pradėjo nešti. Mane suėmė baimė ir galvojau, kad jau viskas. Visa laimė, kad nešamas srovės paskutinę sekundę spėjau įsikibti į kiaušus kažkokiam besimaudančiam žydui ir jis mane ištraukė...

Bet dažniausiai šį menininką matau Vilniaus mieste. Taip, taip, Vilniaus mieste – tai yra Senamiestyje, vietoje, be kurios neįmanoma įsivaizduoti Mikalojaus Vilučio kūrybos. Štai, kad ir visa apimantis ornamentiškumo pojūtis jo darbuose. Tie augaliniai motyvai, tos bestijos ir chimeros, tos hermos ir sfingės juk yra būtent iš čia – iš Šventojo Kazimiero koplyčios sidabro ir juodo marmuro, iš rokokinių Dubinskio namo puošmenų, iš stiukinių Petro-Pauliaus lipdinių. O ir ta nuotaika – tas siurrealistinis sapno pojūtis, vizualinis miražas su orfėjiškos ekstazės debesėliais: ar ne į tokią būseną pakliūni vaikščiodamas saulėtais ir tuščiais sekmadienio rytais, kad ir Augustinijonų gatvėje arba žvelgdamas į aptariamo autoriaus In memoriam Laisvei Paškevičiūtei (1992).

Mikalojus Povilas Vilutis In memoriam Laisvei Paškevičiūtei 1992

Tiesą sakant – netgi galiu nurodyti taškus, kuriuose paprastai matau Mikalojų Vilutį. Arba tiksliau – kitose vietose jis eina, o konkrečiuose taškuose – sustoja. Ne kartą išvydau dailininką prie buvusio „Draugystės“ (sovietmečiu – užsieninių knygų) knygyno Gedimino prospekte, prie knygų parduotuvės Pilies gatvėje ir prie Prancūzijos kultūros centro knygynėlio. Visuomet jis, skulptūriškai sustingęs (ir profiliu supanašėjęs su savo personažais) žiūri į naujai atverstas knygas vitrinoje – štai vieną kartą studijavo „Tintino nuotykius“ ( man regis, kad Tintin au Tibet – 1960 metų komiksą).

Iš paties Mikalojaus Vilučio tekstų žinau, kad į senąjį Vilnių, į savo studiją Pilies gatvėje (tie kas ten buvo, papasakos apie mistinę ankštą erdvę skliautuotomis lubomis, išklypusius arkinius laiptus iki jos ir daugybę kūrinių) jis eina pėsčiomis, nuo Karoliniškių kalvų...

Pagalvojau, kad būtent tą ėjimą galima naudoti kaip tam tikrą raktą, padedantį perskaityti Vilučio kaip asmenybės ir jo kūrybos (suprantama, kad tai nedaloma!) kodą. Štai, pirmiausiai jis eina per natūralią gamtą, leidžiasi stačiais bei šaltiniuotais kriaušiais, vinguriuoja panerio takais, o paskui patenka į miestą su savo kultūriniu sluoksniu. Ritmiškai sustoja prie minėtųjų vitrinų, galop pranykdamas savo studijoje.

Tad mąstydamas, koks materialus objektas galėtų fetišizuoti Mikalojų Vilutį, pagalvojau, kad tam ypač tiktų paprasti sandalai. Taip, taip – sandalai...

Sandalai – tai ne tik avalynė kaip ėjimo priemonė. Nors, kaip sakyta, Mikalojus Vilutis yra einantis menininkas – iš natūros jis eina į kultūrą, iš vieno kultūrinio sluoksnio į kitą.

Sandalai – tai senųjų graikų apavas. O Mikalojaus Vilučio (jeigu jį vėl įsivaizduotume kaip jo paties asmeninį serigrafinį personažą: žmogų-medį) šaknys slypi ne kur kitur – klasikinėje Antikoje. Ten, kur žydrai giedras dangus, kur mirguliuoja baltas marmuras ir ryškiaspalvė polichromija ir kur visi kalba apie kalokagatijos idealą.

Mikalojus Povilas Vilutis Liūdnas medis 1997

Galop – sandalas, tai dievo Hermio ar romėniško Merkurijaus atributas. Skirtumas slypi tik tame, jog dieviški (taip pat apelesiški) sandalai buvo auksuoti, Mikalojaus Vilučio atveju jie turėtų būti visiškai paprastai, netgi sunešioti.

Kas bendro tarp Hermio ir tarp Mikalojaus Vilučio? Tas pats, kiek yra bendrumo tarp antikinio dievo ir šių dienų žmogaus. Visgi su Hermiu/Merkurijumi Mikalojų Vilutį sieja pasiuntinystės aspektas. Kaip dievų pasiuntinys nuo Olimpo kalno kurjerio greičiu skubėdavo nunešti Dzeuso ištarmes žmonėms, taip Mikalojus Vilutis mums reportiškai praneša nežinomo pasaulio (bent man), jo apraiškų  – sapnų ar svaigulio, hipnozės ar transų aktualijas. Čia belieka tik apibendrinti, kad nuo šio pasaulio norintys pabėgti žmonės svaiginasi narkotikais ar alkoholiu, o vaizduote apdovanotieji gali pasigerti (tiesiog apsvaigti) nuo psichodeliškai transcendentalaus Vilučio.

Paties Mikalojaus Vilučio kūryboje retai pastebėsime pėdas – nebent plikas, su žemių likučiais panagėse ir išsivertusiomis venomis. Šiaip menininkas mėgsta žmones „nukirpti“ ties juosmeniu arba šlaunimis. Tad spekuliuoti – o koks yra vilutiškas batas? – galima iki begalybės. Aš pats vilutiškas figūras apskritai įsivaizduoju kaip gotikines katedras ar barokines bažnyčias – jos puošnėja kildamos link savo viršūnių. Taip ir vilutiški personažai yra būtent tokie – jie auga nuo sandalų iki puošniausių ornamentų, nuo paprastumų iki sudėtingiausių vingrybių...

MEILUS POTĖPIS arba Andriaus Zakarausko ir Adomo Danusevičiaus tapybos panašumai bei skirtumai

Kažkas (gal net aš pats) yra pasakęs, kad Zakarauskas yra gabus arba tiesiog įdomus. (Manau, kad vis tik buvo vartojamas antrasis epitetas, nes gabumo samprata ir netiksli, ir kvailai pritempta). Ir jis buvo teisus (net ir tuo atveju, jeigu tai buvau aš).
Kažkas (žinau net kelias koleges) lygiai taip pat yra pasakęs (bet tai tikrai buvau ne aš - mano išankstinė nuomonė, prisižiūrėjusi tų gabių, genialių, daug žadančių ir panašiai, buvo labiau rezervuota) apie Danusevičių. Ir, po paraliais, nesikeikiant, kuomet galų gale natūroje, in situ, Klaipėdoje - Parodų rūmuose, pamačiau jo tapybos visumą, supratau, kad tas "kažkas" buvo absoliučiai teisus.


Adomas Danusevičius, tapyba iš parodos "Kamufliažinis vyriškumas" KKKC Parodų rūmuose

Visgi kalba eina ne apie tai...
Daugiausiai minčių, kontempliuojant Zakarauską ir Danusevičių, kyla apie šių tapytojų panašumus. Ir, be jokių abejonių, skirtumus.
Taip, taip - Zakarauskas ir Danusevičius vizualiai yra panašūs!
Bet čia nesinori samprotauti:
- Kas atsirado anksčiau - višta ar kiaušinis?
Nes man visuomet atrodė (taip regisi net dabar), jog Zakarauskas yra toji višta, o Danusevičius - kiaušinis. Tokį, tegul subjektyvų, požiūrį yra suponavusi reali, gyvenimiška prielaida. Meno arenoje, ryškių žibintų šviesoje dailės rampoje Zakarauskas chronologiškai pasirodė anksčiau. Danusevičius - keliais metais vėliau. Taigi - vienas, kalbant kariniais terminais, buvo, o gal dar ir yra (senstame, ir labia sparčiai, mes visi - nei vieno nėra forever young) naujosios ar jaunosios tapybos žvalgyboje, kitas - avangarde.
Vėlgi nenukrypkime ir neįsinarpliokime į kibias laiko pinkles.
Zakarauską ir Danusevičių pirmiausia vienija ir jungia tapyba.
Tapyba - plati ir daugiareikšmė sąvoka...
Zakarausko ir Danusevičiaus tapybą irgi jungia daug kas - pilkšvai sidabriški koliorai, antropomorfizuoti personažai (ir ten, ir ten - liauni, net ir tuomet, kai yra mažiau ar daugiau fiziškai suręsti neblogai), visas tas socio-kultūrinis (šią sąvoką-parazitą mėgsta vienas bendradarbis, todėl pasinaudoju jo įdirbiu) patosas.
Visgi esminis abu tapytojus jungiantis požymis - tai meilus potėpis.
Norintiems įsitikinti - kas tai yra MEILUS POTĖPIS, tereikia patiems meiliau pažvelgti kaip meiliai minėtasis Zakarauskas ir aptariamasis Danusevičius teptuku pagriebia ant paletės sumaišyto dažo "sasyską", kaip simpatingai ir šiltai (vaikučio galvos taip neglosto jį garbinantys tėveliai!) ją tepa ant drobės.
Zakarauskas ir Danusevičius dažą ant drobės tepa vienodai meiliai (jeigu meilė yra graduojama...). Ir būtent šiame - potėpio bei drobės santykyje prasideda bei baigiasi visi panašumai.
Menant visa tapybinį rebusą šifro raktu galėtų būti minėtasis socio-kultūrinis (žr. aukščiau) epatažas ir tam, lyg lozungas, naudojamas jų personažas (taip pat minėtas tekste).
Zakarauskas, tapydamas save (ne paslaptis, kad jis taip daro - juk tai matosi pačioje, šiek tiek balerūniškoje jo figūroje - kokia deformuota ir iškraipyta ji bebūtų), į drobę, į plokščią paviršių žvelgia it Narcizas į veidrodį ar upelio atspindį.
O Danusevičius, tapydamas kitus - atletiškus vaikinus, vyriškos lyties gimnastus, į drobę žvelgia lyg į ekraną - plokštuma čia neatspindi, o retransliuoja, atskiria vieną realybę (tikrą) nuo kitos (fiktyvios) - juk kalbame apie televizoriaus ekrano, kompiuterio monitoriaus efektą!
Žvelgiant į šią problemą moksliškai - filosofiškai ir metafiziškai, Zakarausko tapybos atveju matome objekto ir objekto arba subjekto ir subjekto santykį. Danusevičiaus atveju - subjekto ir objekto ar objekto ir subjekto sąveiką.
Ir vėlgi - visa tai, viską, absoliučiai viską išduoda tas meilus potėpis.
Jeigu Zakarausko potėpis yra kūniškai mėsingas (dažas tepamas ganėtinai riebiai) - tartum prieš veidrodėlį (tą, kuris sufleruoja, "kas pasaulyje yra gražiausias") pozuojanti pamotė-karalienė negailėdama jėgų ir kosmetikos sąnaudų, besiteptų save storiausiu makiažo sluoksniu; tai Danusevičiaus potėpis yra akvareliškai skaidrus, moteriškai švelniai (kalbu iš stereotipinės "vyriškos" lietuviškos tapybos pozicijų) lytintis baltą, išblyškusį ir negyvą drobės paviršių (vos neparašiau - miegančios karalaitės kūną). Taip ar panašiai marmurinę statulą bandė glamonėti ne kas kitas, kaip ponaitis Pigmalionas...

Apie Andrių Zakarauską žr. čia: http://www.7md.lt/daile/2014-03-07/Kartojimas-kaip-saugumas

 

 

Vagina - tai dar ne tapatumas arba Monikos Furmanavičiūtės "Fuck identity. It's all about sex" "Akademijos" galerijoje

Monikos pasakymas, kad domėtis seksualumu tapyboje ją (vėl ir dar) paskatino kažkurių metų kažkokia Vilniaus meno mugė (laisvai cituoju parodos aprašą), yra tikslus ir teisingas tik iš dalies.

Žinant, kad ši menininkė 2010 metais apsigynė tapybos magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje ir netgi su tomis pačiomis temomis, motyvais bei išraiškos priemonėmis  (niekas nepasikeitė - netgi poza) – plačiai pražergtomis kojomis, vaginomis ir nedidelėmis krūtimis, žaisliukais, apverstomis lempomis bei kitais nikeliu ir vartotojiškumu blizgančiais daiktais (beigi jautraus kūno ir negyvo daikto antiteze), šilku, ir  tapyba išgauta piešiant (ar piešiniu, gautu tapant) – toks pasakymas tėra koketavimas.

Juk ir taip aišku, kad net be mugės Monika tapytų tas savo apsinuoginusias ir pasižergusiais (kūniškai ir dvasiškai) būtybes, tiksliau save.

Kita vertus, pasakyme (kad tapyti užvežė teigiami ir neigiami žiūrovų pasisakymai) yra labai-labai daug tiesos – Monika yra iš tų menininkų tipo, kuriuos akumuliuoja ir generuoja aplinkinių reakcijos. Nesvarbu ar teigiamos, ar neigiamos. Tiksliau – geriau veikia netgi labiau neigiamos. Nes tai kažkaip susiję su paaugliška maištingumo samprata – norisi daryti priešingai kitiems.

Būtent tokia yra Monika kaip menininkė. Ji – maištaujanti paauglė tapyboje, rodanti čia savo intymias vietas. Intymumas provokuoja ir glumina. Toks tad yra tikslas ir priemonė... 

Minėtoje dailės akademijoje to paaugliškumo visais laikais būdavo su kaupu ir net per akis. Nesinori tipologizuoti seksualumo ir specialybiškumo aspektais, tačiau vaikinai (ir kažkodėl ypač skulptoriai) čia savo jaunąjį maištingumą paprastai demonstruoja ką nors veikdami su mėsa – žalia, nevirta, kartais net pašvinkusia. O merginos (ypač tapytojos) yra linkusios apsinuoginti ir visokiais būdais eksponuoti, šiaip ką nors veikti su savo genitalijomis.

Viskas tai yra gerai savo vietoje ir savu laiku. Pereinamas etapas!

Ir dėl to iš Monikos jau norisi kažko kito. Tai yra – naujo. Tas beveik penkis metus užsitęsęs tų pačių motyvų eskalavimas jau verčia baimintis dėl menininkės užsiciklinimo, jos nenoro keistis ir eiti pirmyn. Nesimato progreso – ir tai yra blogai, nes Monika yra viena iš energingiausių, aktyviausių ir savičiausių tapytojų mūsų platumose mūsų laikais. Vien ko vertas yra jos tapybinis mostas – galingas, it skrodžiantis vidurius charakiri kardas!

Taigi – Monika dar vis yra įdomi, bet visą laiką darydama tą pat ir taip pat, ji atsibos. 

Galop – glumina ir pats tiesmukumas. Kartais tai gal ir vertybė (drąsa mene visuomet buvo ir yra vertybė), bet žmogui, pretenduojančiam į „entelegenciją“ tai ima ir atsibosta. Užknisa. Manau, kad ne vienam žiūrovui (ypač tai auditorijos pusei, kuri tuo pasigirti negali) visai įdomu stebėti artimu planu parodytas lytines lūpas. Taip yra tiesiog patenkinamas homo sapiens rūšiai būdingas smalsumas. Tačiau mojavimas visu tuo ilgai ir nuobodžiai, ir (svarbiausia!) taip pat, be jokios kūrybinės bei seksualinės fantazijos (tai yra - vienodai) – nėra nei labai subtilus, nei intriguojantis.

Gal todėl, pavyzdžiui man, labiausiai vykę tapybos kūriniai pasirodė tie, kuriuose lytiškumas, jo visa kazuistika buvo perteikta gašliai apčiulptom formom ir vaisingai ištryškusiais dažais.

Arba vertas dėmesio video kūrinys, kuriame kūnas buvo paslėptas po balta paklode (tarytum stipendiatų kūriniai lietuviškame paviljone vienos Venecijos bienalės metu) ir žiūrovui buvo suteikta galimybė apimtis ir formas praktiškai įsivaizduoti savo seksualinėms fantazijoms linkusioje smegenų dalimi... 

Be to, skaitant parodos aprašą ir bandant susieti jį su parodos vaizdine dalimi, norisi paprieštarauti dėl vieno dalyko. Monika aiškina, kad kalba apie šiuolaikinės moters tapatybę. Tapatybės terminas yra pastarojo meto žodis parazitas. Jį vartoja ne vienas, norintis būti ar bent atrodyti šiuolaikišku ir aktualiu. Viskas ir čia labai gerai. Bet man regisi, kad pirma, tapatybė slypi ne tik fiziniame žmogaus būvyje. Ir tai, kad moteris rodo savo, atsiprašant, putę ar papus, dar neatskleidžia jos tikrojo veido. Kaip ir ekshibicionistas krūmuose neprilygsta pacientui psichologo kabinete.

Galop - lygiai taip pat apie žmogaus tapatybės visumą nekalba ausies kaušelis, bamba, trečias iš viršaus kairys šonkaulis. Ką jau ten vagina...



Vytauto jaunystė arba dailėtyrininkas dailininko kailyje. Asmeniniai personalinės parodos įspūdžiai

Na štai, savaitę (tiksliau – dešimtį dienų) veikusi personalinė tapybos ir viso kitko paroda Vytauto jaunystė baigėsi ir belieka padėkoti svetingoms dailės studijos ir galerijos RA šeimininkėms Rūtai ir Aistei, trečią kartą įsileidusioms mane ir juoduosius darbus į jų jaukią, darbinę aplinką.

Merginos, o ir kai kurie parodos lankytojai, žinojo ar sužinojo, kad paroda eilinį kartą buvo atidaroma tą pačią – trisdešimt pirmąją (gimimo) dieną. Iš tiesų žiauriai pasiteisina savo jubiliejų įvilkti į kokį estetinį rūbą – tuomet neiima ir sezoninis mizantropijos jausmas  (kuomet niekam nepaskelbi apie progą, o paskui liūdi ir niršti, kad niekas nepasveikino) ir būna puiki proga susitikti senus gerus draugus, bičiulius, artimiuosius, pažįstamus.

Bet visgi svarbiau yra ne tai. Šią parodą (kaip ir ankstesnes) laikau ir savotišku eksprerimentu lauko sąlygomi. Tiesiog būnant dailėtyrininku, labai sveika ir pravartu pabūti menininko kailyje ir pajusti, ką jis jaučia ir ką išgyvena.

Iš tiesų taip sakau šiek tiek išprotautai, kadangi man pačiam niekada nekėlė jokio keistumo tai, kad kartais parašinėju, o kartais papaišinėju. Tai nemažai daliai kolegų kažkodėl tai sukelia abejonės, sutrikimo ir panašius simptomus.

Štai parodos  veikimo metu sutikau tokį Gintarą. Jis daug metų gyvena įvairiuose Vilniaus užkabariuose „na chaliavu“, šiek tiek lyg pankuoja (nors su amžiumi primygtinis priklausymas subkultūrai tampa elementariu  asocialumu arba, kitais atvejais, tiesiog poza), pats kartas nuo karto patapydamas.

Gintaras (pirkdamas  „vaisiuko“ „bonkelę“) su šiokiu tokiu susižavėjimu (o gal skepsiu) pasakė:

-          Ką, tu menotyrininkas ir tapai? Paprastai tik gydytojai piešia laisvalaikiu...

-          Tai juk aš ir pats daktaras, - beliko atsakyti.

-          Taip, tik kitos srities, - pridūrė ir taškus ant i sudėliojo Gintaras.

Gintaras nėra ir nebuvo joks unikumas. Daug kam kelia nuostabą, kad dailėtyros mokslus oficialiai baigęs žmogus dar ir piešia.  Turbūt tokį patį nesupratimą kelia dviračiais važinėjantys kompozitoriai, policininkai, skaitantys knygas arba sinoptikai, besidomintys geologija...

Taigi, įsijautęs į menininko (ar dailininko, o gal tapytojo) kailį, supratau, kad didelis psichologinis konfūzas būna išgyvenamas 1) parodos rengimo metu ir 2) atidarymo išvakarėse.

 

Pirmasis punktas reikalauja daugiau fizinių pastangų. Štai, kad ir man – nuvežti didesnius formatus iki ekspozicijos, buvo gana keblu. Sąlygotas savo ubagiškumo ir skriagiškumo, tuos didesnio pavidalo paveikslus praeitais kūrybiniais metais formavau labai paprastai – popieriumi aptraukinėjau į vieną visumą sukaltus senesnius darbus. Tad montuojant visa tai ant automobilio stogo, nulaužiau mašinos anteną, o paskui, vakare vežant lipnia juosta pritvirtintą rietuvę, drebinau, kad visi menai nenučiuožtų ant važiuojamosios dalies. Šioje vietoje bloguoju pavyzdžiu vis turėdavau kursioką keramiką Donatą, kurį kažkada mačiau į kalną kylančios Geležinio vilko gatvės viduryje auto piko įkarštyje – raudoną kaip buroką, surinkinėjantį nuo savo transporto nuvažiavusias ir per visą magistralę pačiuožusias plokštes.

Didesni paveikslų formatai (beje, juos išprovokavo kadaise pasakytos vienos draugės-kolegės ne visai tiksli pastaba, kad „mažus tapybos kūrinius gali padaryti bet kas“) gal ir sukėlė gabenimo rūpesčių, bet palengvino patį kabinimą. Parodą su Aiste „sumėtėme“ spartuoliškais tempais. Šioje srityje mes abu esame tikri profesionalai – tam pasitarnavo ir tarnauja darbo vienoje provincijos galerijoje patirtis ir požiūris į darbą (pamenu, kad dar Akademija knibždėdavo subjektais, kurie savo piešinukus kaldavo ant sienų ilgai ir nuobodžiai, daug plepėdami ir tuščiai medituodami).

Naktį prieš atidarymą beveik nemiegojau. Vėliau bičiuliai tai aiškino gimtadieniniu jauduliu. Niekaip nepavyko jų įtikinti, kad nejaučiu jokių kompleksų dėl natūralaus senėjimo, o ir šiaip gimtadienis man tik sutartinis reikalas.  

Iš tiesų pradėjau jaudintis dėl savo kūrybos. Visus metus ramiai tapęs ir piešęs tai, kas man prie širdies, prieš lemiamą skambutį sutrikau: „Ar publika supras, kodėl šmėžuoja nuogi kūnai, vyrai-moterys, barzdotos krūtiningos merginos,  pliki jaunuoliai primatų veidais?“.  Mąsčiau (žinodamas, kad naktimis, ypač apie demonišką ketvirtą valandą, negalima įsileisti į jokius rimtesnius samprotavimus), jog būsiu „perskaitytas“ visiškai ne taip, kaip pats to norėčiau... Turiu pastebėti, kad save vėlyvaisiais paryčiais nuraminau grynai dailėtyriniu būdu (meniškai visai nesilygindamas) – logiškai išmąstęs, kad Šarūnas Sauka pridaro daugiau nešvankybių. Ir ką? Ogi nieko...

Artėjant atidarymo metui, pradėjau nerimauti ir dėl kitko. Maniškė paroda atidarinėjama šaltuoju metų metu. Pavasariais studijoje-galerijoje RA yra kiek kitaip – žmogiškasis perteklius išeina gerti vyno, plepėti, rūkyti į gatvę. Žiemą gaunasi prikimšto troleibuso efektas. Kiek nerimavau, nors ir žinojau iš tos pačios patirties, kad nieko baisaus iš tiesų neatsitinka. Žmonės kažkaip natūraliai pasispaudžia ir sutelpa visi.

 

Kitas dalykas, dėl kurio kiek skaudėjo galvą – nachaliavščikų problematika. Toji fauna, turbūt reguliariai klausanti kultūros renginių anonsų per Nacionalinį radiją, niekuomet nepraleidžia reikšmingesnio ar visiškai neypatingo įvykio tam, kad nemokamai pavalgytų, pagertų ir kultūriškai apšiltų. Lyg ir neturiu nieko prieš juos, tačiau maniškę agresiją tų subjektų adresu kelia personalinis nepilnavertiškumo kompleksas. Bet kuriam autoriui būtų ir yra malonu, kuomet į jo vernisažus ateina nepažįstami gerbėjai. Maniškis statusas, deja, yra ne toks, todėl nachaliavščikų – fizionomenine prasme grynai Boscho personažų, adresu jaučiu nepilnavertiškumo kompleksą ir sunkiai tramdomą agresiją. Juolab, kad jie ir patys dažnai būna pikti ir nesivaldantys.

Vienas tipelis kartą protestavo dėl nesklidinos taurelės ar mažesnio (nei kitiems) torto gabalėlio. Kitas pasireiškė kultūringesniu protestu, užsipuldamas mane, kad pasivadinau įpareigojančia ir atsakinga Dionizo Poškos pavarde.  Šį, beje, bandžiau tuomet išgrūsti per duris (garbinga draugų auditorija tuomet buvo dar nesusirinkusi), tačiau personažas žinojo savo teises viešojoje erdvėje, sakydamas: „Tad ko reklamavaisi, jeigu dabar varai?“. Nuginklavo viena fraze...

Šiemet tik „Tėviškės žiburių“ korespondentas primygtinai reikalavo, kad pakomentuočiau visus darbus, pažadėdamas tai aprašyti savo leidinyje. Bet atsakiau jam nemandagiai tiesiai-šviesiai: „Tingiu“.

Taigi, prieš nachaliavščikus pats jaučiuosi kaip tikras kvailys ir šarlatanas. Puikiai suprasdams, kad tai mano, ne jų, problema.  

Visa laimė, kad didesnė publikos dalis buvo kultūringa, išprususi ir pažįstama iš veidų. Džiaugiausi kiekvieno jų buvimu jau vien dėl to, kad žinojau, kaip sunku susitikti, pleptelėti įsisukus į rutininės kasdienybės karuselę.

Norėjau išgirsti būtent šių žmonių nuomonę apie savo kūrybą (juk dėl to iš esmės ir daromos parodos – ne tam, kad agorofobiškai užsidaręs darytum kažką stalčiui ar tamsiai namų kertei). Žinau, kad toks pageidavimas yra kuo tikriausia egocentrizmo išraiška – nes paprastai norisi išgirsti pagyras, o kokia nors kritiškesnė gaidelė būna ignoruojama. Kitas dalykas, kad bent jau Vilniuje auditorija retai kada atvirai komentuoja ar juo labiau analizuoja kūrinius – tokia turbūt mūsų kultūrinių platumų specifika. Geriausiu atveju sakoma „Patinka“ (arba „Ne“ – bet taip dažniau tariama už akių), „Neblogai“ , „Visai nieko“, „Tobulėji“ ir panašiai.

Panašių pasakymų girdėjau ir savo atidarymo metu bei po jo. Nemeluosiu, sakydamas, kad tokie komentarai medumi glostė širdį, ypač išgirsti iš menininkų, o ir šiaip draugų lūpų.  Visgi pagyras norisi girdėti – jos pakelia nuotaiką, suteikia pasitikėjimo. Tai svarbu!

Konkretesnės ir negatyvesnės pastabos buvo kelios. Jas pasakė taip pat (natūralu – visgi kai kurie mėgsta kalbėti konkrečiau) dailininkai.

Vienas, jau spausdamas ranką atsisveikinimui tarė:

-          Neįsižeisk [aš, žinoma, šiek tiek įsižeidžiau], bet tapybos čia nematau. Tai tik komiksai.

Kitas, jau vėliau (kai gėrimų ir kūrybos paveikti kai kurie vyriškos lyties bičiuliai šoko su termosu ir šlapiai bučiavo vienas kitą į lūpas), žvelgdamas į maniškį Nepažįstamąjį marmaliuotoją, pasakė:

-          Tau reikėtų tapyti aliejiniais dažais, o ne akrilu. Tuomet nebus taip plokščia, atsiras erdvė.

Dar kitą dieną, šeštadienį, kuomet sėdėjau galerijoje ir gėriau arbatą, klausydamas Bitlų (ir galvodamas, kad mes su jais labai gerai papildome vieni kitus), parodos visai netyčia apžiūrėti užsuko Genujoje dailę studijuojantis jaunas kolumbietis.  Jo reakcija taip pat buvo konkreti klausiant:

-          Kodėl Lietuvoje taip tamsiai tapoma?

Nesugebėjau paaiškinti jam, kad pats labiau orientuojuosi į manieristinę italų tapybą su jos taip mėgtais juodais fonais, atsakiau banaliai, paprastai:

-          Kad pas mus tamsu, tai ir tapyba tamsi.

Jis pridūrė:

-          Visoje Europoje yra tamsu.

Ko gero buvo teisus.

Galop priešpaskutinę parodos dieną galerijoje apsilankė (šiaip jis norėjo matyti merginų, ne mano darbus) toks zoologas, besispecializuojantis drugelių lytinio dauginimosi klausimais. Jis, be to, dar ir tapybos kolekcionierius (sakė, kad turi daug „bičiūnų“ ir kitų).  Klausiau tų pačių Bitlų (vis iš naujo ir iš naujo brūžindamas Rubber Soul – paauglystėje iki galo neatsiklausiau), gėriau ne arbatą – mėgavausi raudono vyno likučiais. O žmogus, nesuinteresuotas stebėtojas, man pasakė:

-          Na, jūs dar ieškote, dar kelyje ir jums dar reikia daug mokytis.

Jis buvo ne ko gero, bet šimtu procentų teisus.

 

Vėliava arba viešasis simbolizmas

Simboliai, simbolizmas ir simbolinis mąstymas mano tiesmukai asmenybei ir ją įkūnijančiam emociniam (ir ne tik) intelektui yra kietas riešutėlis. Pamenu, kaip dar studijų metu bandžiau ginčytis su viena dėstytoja, kalbėjusia apie pansimbolinį Viduramžių mąstymą - aiškinu, kad pradžioje eina visokie emociniai pliūpsniai ir kitokios saviraiškos, o simboliai priklauso niekingai literatūros sferai...
Kaip ten bebūtų - simbolinis aspektas egzistuoja bet kuriame viešojoje erdvėje veikiančiame artefakte ir ignoruojant ženklų kalbą bei koduojamą informaciją, galima nukrypti į dviprasmybių (geriausiu atveju) arba neskonybių ekvatoriją.
Tai puikiai atskleidžia, kad ir neseniai vykusi neužmirštuolių akcija, kurioje žinantys ir nežinantys vartojo tikrą ar tariamą masonų simboliką, tuo suteikdami peno vieniems demonizuoti, o kitiems ironizuoti.
Dar pamenu lietuvišką karių žurnalą, kuriame reportažą, pasakojantį apie karinės minties entuziastų žygį militarinės šlovės takais, ženklino paantraštė: "Niekas nepamirštas, niekas nepamiršo". Nežinantiems ar visgi pamiršusiems priminsiu, kad tai sovietinė klišė, skirta Raudonosios armijos, o ne Lietuvos laisvės kovotojų garbinimui.

Tiesioginė ir dviprasminė (ar daugiaprasminė) simbolika reiškiasi ir Lukiškių aikštės viduryje kabančioje senojoje Lietuvos vėliavoje.
Iš karto noriu pareikšti, kad vizualiai tai yra ypatingai paveikus sumanymas - ypač galingai ta raudona vėliava su baltu Vytimi regisi sniegu nubalinto Vilniaus fone. Tas kraujo ir pieno kontrastas ima už pačių paširdžių.
Imponuoja ir visos konstrukcijos trapumas - lyginant su visais naujausiais ir būsimais megalomaniškais praeities ženklinimo monumentais - tai kuo tikriausia elegancijos apraiška. Turbūt šią aplinkybę lėmė tai, kad Vyties vėliavos iškėlimas Lukiškėse yra privati (kaip supratau - Deivydo Rimkevičiaus ir Mindaugo Siaurio idėja), o ne valdiška (ir su beskonybe bei sunkiai maskuojamais pinigų plovimais eilinį kartą susijusi) iniciatyva.
Bet būtent tas trapumas gal ir pakišo koją. Gigantiška vėliava turėjo atrodyti taip:
- "Vėliavą aikštėje į 20 metrų aukštį iškels stratosferinis balionas, jis visą laiką kabos 100 metrų aukštyje. Balionas ir laikys vėliavą, kuri bus pritvirtinta prie keturių specialių apšvietimo stulpų." -
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lukiskiu-aiksteje-rekordinio-dydzio-vycio-veliava.d?id=63192388#ixzz2r2wnJfwH
Deja, kiekvieną dieną eidamas pro aikštę, nematau nei keturių stulpų (jie yra lygiai du, pora), nei stratosferinio baliono.

O tai lėmė paprastą ypatybę (apie ką, beje, šiek tiek asmeniškai susidūręs su didelių formatų - tik ne vėliavų, o tapybos ant popieriaus eksponavimu, iš karto, iš pat pradžių turėjau omenyje) - vėjas vėliavą taršo ir glamžo kaip kokį skalbinį ar ant virvės padžiautą mazgotę.
Tai, kad ši situacija sužadino vėliavos panašumą į pakaruoklį (tiksliau - tarp dviejų medžių plėšomą kankinį - senas geras stabmeldžių lietuvių tortūrinimo būdas) dar būtų pusė galo - juk Lukiškių aikštės viena iš paskirčių ir buvo (šalia prekybinės) pramoginis patriotų korimas ar kitoks žudymas.
Vėliava, besiblaškanti ant virvės dar primena lynu balansuojantį žonglierių. Tai irgi nėra taip blogai - Kaziuko mugės laikais čia turbūt dar ir ne to pamatydavo. Kažkodėl dar prisiminiau Also sprach Zarathustra - garsusis Nyčės iubermenšas taip pat, regis, sake pamokslus ant lyno. Kol kažkas nešūktelėjo:
- Pakankamai girdėjom kalbant akrobatą, tegul dabar jis savo meną rodo! (A.Tekoriaus vertimas)
Puiku būtų matyti Antžmogį mūsų Vytyje.
Blogiau yra tai, kad bent aš asmeniškai modernizuotoje ir stilizuotoje jo, to heraldinio ženklo figūroje visuomet atpažįstu kyšančius jo autoriaus - Aloyzo Každailio ūsus. Bet tai gal grynas sutapimas, be jokių simbolių ar metaforų...
Į Vytį tarp dviejų stulpų galima pažvelgti ir sportiniu žvilgsniu. Tuomet ta konstrukcija primena ping pongo ar lauko teniso tinklą.
Įkvėptas delfi.lt vykusios "mokslinės" baltarusių ir lietuvių komentatorių diskusijos apie Oršos kautynes (http://ru.delfi.lt/vkl/history/v-litve-2014-yj-god-obyavlen-godom-bitvy-pod-orshej.d?id=63606076&com=1&no=0&s=2)  matau čia vienoje pusėje "lietuvasus" (taip kai kurie baltarusiai vadina mus, "žemaičius") , o kitoje "litvinus" (taip jie vadina save, tikruosius lietuvius), žaidžiančius tenisą ir lyg taukšint kamuoliukui besiginčijančius:
- Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra mūsų!
- Ne, ne - mūsų!!!!

Tapybos restauracija pagal GPJ

Vakar vakare, dalyvaudamas kalėdinės LDS eglutės aplaistyme (eglutės, tiesą sakant, ten nemačiau, bet didingai puošnų, spalvotą ir naują „Dailės“ žurnalą – taip), suglumau, išgirdęs kaip yra pristatomas Gintaras Palemonas Janonis:

–        Tapytojas ir restauratorius!

Nors ne – turbūt buvo atvirkščiai:

–        Restauratorius ir tapytojas!

Susimąsčiau – Gintaras Palemonas Janonis iš tiesų yra restauratorius. Ir ne bet koks! Dar 2001-aisias jam suteikta (ohoho!) aukščiausia sienų tapybos restauratoriaus kvalifikacinė kategorija.

Pagalvojau, kad Gintaras Palemonas Janonis yra ne tik "kitos" - tai yra senosios, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, bet ir "savos", asmeninės ir personalinės (nors ar galima daryti perskyrą tarp GPJ ir LDK kultūrinių pasaulėvaizdžių? – turbūt ne!) tapybos restauratorius.



Gintaras Palemonas Janonis, Tanagra, 1991



GPJ savo tapyboje restauruoja natūros objektus – kalnus ir miškus, net konkrečius medžius, suteikdamas jiems euklidiškai idealias formas, konfigūracijas irs siluetus (konusinius, piramidinius, trikampius).

GPJ savo tapyboje restauruoja architektūrinius statinius, suteikdamas jiems griežtai išreikštas orderines kompozicijas ir dorėniškosios ar jonėniškosios logikos dėsniais viena su kita sąveikaujančias konstrukcines ir dekoro detales (visas tas kolonas, eksedras, kupolus ar tiesiog sienas bei grindis).

GPJ savo tapyboje restauruoja ir visą urbanistinį landšaftą, režisuodamas jį pagal aiškius ir principingus Hipodamo Miletiečio reglamentus ir dogmas.

Galop, GPJ savo tapyboje restauruoja mitologinius personažus – sirenas, sfinksus ir hermas, it koks Apolonas įpūsdamas į jų marmurinius kūnus helėniškos aistros bei pasijos.

Tą patį galima pasakyti apie GPJ moteris – jis jas restauruoja, suteikdamas afroditiškus profilius ir veneriškas ar dianiškas konfigūracijas bei formas.

Bet galbūt svarbiausia, kad GPJ restauruoja pačią tapybą, tiksliau jos esmių esmę – spalvą, tiksliau – spalvas, ir ne bet kokias, o grynas, ryškias ir gyvybingas. Vienu žodžiu – įtikinančias ir nepaliekančias abejingais.

GPJ restauruoja spalvas it koks Sofoklis ar Euripidas, sudėliodamas iš jų kuo tikriausius chorus, giedančius visą koloristinį spektrą (nuo tragiškų tonacijų iki komedinių niuansų) apimančius himnus ir elegijas.

Spengimas ir spiegimas

Vieną iš nuotraukų, kurioje Paulius Arlauskas įamžino savo paties kūrinių parodą Intuicija (galerija „Šofar“, Mėsinių 3A, Vilnius, Lietuvos Respublika, ES), pats autorius pavadino „Silence“. Taip, taip – silence, lietuviškai tai reiškia „tyla“, „tyluma“ arba „tylėjimas“. Gotiškai tai būtų thahains, o sanskritiškai – mauna.

https://www.facebook.com/#!/photo.php?fbid=10201756640850206&set=pb.1006686236.-2207520000.1387179916.&type=3&theater

Viskas kaip ir susidėlioja į vietas – Pauliaus Arlausko kompozos tikrai atrodo ramios ir taikios – lygiai taip pat, koks nekaltas ir mielas gali būti tas ramiai žingsniuojantis leopardas. Omenyje turiu kačių šeimos atstovą, kuris stoiškai ir ciniškai žingsniuoja, nieko nebodamas, mėnesienos ar jaunaties sidabriškai ir kastanediškai apšviestomis šio ar kito pasaulio platumomis bei lygumomis. Gal tai ir ne leopardas, gal tai jaguaras ar koks kitas panterinis – galop tai nėra taip ir svarbu, kur kas svarbiau yra jo dėmėtas, mirguliuojantis, tuštumos baimę paniškai juntantis kailis (tegul jo šeimininkas ar savininkas, tai yra pats padaras, nepatiria jokių panikų).

Tokia – tuštumos baimę nuolat patirianti, yra ir Pauliaus Arlausko tapyba. Beje, šioje vietoje sunku apsispręsti, kaip tiksliau ją reikėtų apibrėžti – tapyba ar grafika? Bet lygiai taip pat sunku į dailėtyrinius Prokrusto gultus įsprausti tibetietiškas tankas ir mandalas arba actekiškus manuskriptus ir kronikas. Ten juk yra ir tapybos (spalvos – o Pauliaus Arlausko tapyboje tos spalvos skausmingai, akinančiai ryškios), tiek grafikos (linijos čia liūliuoja, svaigina, sukelia kuo tikriausią transą).

Tad Pauliaus Arlausko kūrybą sunku yra pavadinti tylia. Arba tiksliau – jeigu tai yra tyla, tai ji spengianti, galop perauganti (per tarpines traškesių, bruzdesių ir klegesių būsenas) į kuo tikriausią spiegimą.

Spiegimo struktūros ypač akivaizdžios pusiau abstrakčiose Pauliaus Arlausko kompozicijose, tose, kuriose ornamentinis pradas, secesinė linija, visi tie botago kirčio ir Hortos motyvai yra dominuojantys, jie apraizgę atpažįstamus žemiškojo pasaulio pavidalus it kokie erškėtrožiai ar vijokliai iš brolių Grimmų ar Perrault pasakų.

Vizualus Pauliaus Arlausko kūrinių spiegimas – tai formų ir fono kontrastas, tai linijų vingiai ir posūkiai, tai ornamentiniai dariniai ir konglomeratai, jaučiantys panišką tuštumos (aka – tylos) baimę.

Jo, to vaizdinio spiegsmo galia pasiekia kuo tikriausius 130 decibelų (reaktyvinio variklio garsumas) ar net 140 dB (Teslos išlydžio triukšmas), veikdama žiūrovo sąmonę ir pasąmonę, hipnotizuodama juos, versdama pasinerti į psichodeliškai transines būsenas (neišku kur vedančias – į pražūtį ar išganymą) – panašias į tas, kurių pavyko išvengti Ulisui, vašku užsikimšusiam ausis ir neišgirdusiam sirenų Telksiopės, Peisinojės, Partenopės vilionių.