Komiškai/nekomiškai apie Lietuvos komiksus

Iš tiesų nieko komiško ir juokingo čia nėra. (Nors komikso pavadinimas kilęs iš šio žodžio - angl. comic - „juokingas“). Bet nesama ir jokių graudulingų verksmų. Būtent tokią situaciją galima konstatuoti kalbant apie komikso (kultūros ir žanro) situaciją Lietuvoje.

Pradžioje apie tuos žanrus ir kultūras. Komiksas kaip žanras turbūt būtų nusakomas taip: kad tai yra vaizdų su tekstiniais paaiškinimais, komentarais, intarpais seka, iš kurių sudaromas pasakojimas. Žinoma, galima dar labiau konkretinti, detalizuoti ir aiškinti, tačiau esmė pagauta. Ir tokie komiksai (beje, nebūtinai išsikristalizavę į atskirą žanrą) egzistavo nuo amžių amžinųjų – akmens amžiaus olose, egiptietiškose ir actekiškose piramidėse, kinų ir japonų medžio raižiniuose, khmerų reljefuose, bizantiškose ikonose ir gotikinių katedrų vitražuose, Biblia pauperum, XIX amžiaus knyginėse iliustracijose (prisiminkime Wilhelmo Buscho „Max and Moritz“). Kita vertus, XX amžiuje, ypač antrojoje jo pusėje susiformavo globalesnis komiksinis reiškinys, kurį galima vadinti alternatyvios ar net ganėtinai oficialios kultūros dalimi, forma. 

Šiek tiek iš lietuviško komikso proistorės. Arvydo Pakalnio, Vitalijaus Suchockio ir Zenono Šteinio karikatūros "'Šluotos ' kalendoriuje 1978". Viena vertus, ne vienas karikatūristas (beje, sovietmečiu šio žanro lygis buvo keleriopai aukštesnis nei mūsų dienomis) veikė šio žanro rėmuose, kiti (kaip A. Pakalnis ar V. Suchockis) iš karikatūros  žengė link "grynojo" komikso žanro - prisiminime pirmojo Pykštuko ir Miciaus, antorjo - paršiuko Čiuko nuotykius vaikų žurnale "Genys". Dar kiti vėliau (ne tik Z. Šteinys, bet ir I. Bereznickas tapo lietuviškosios animacijos klasikais).

Arvydo Pakalnio karikatūra

Vitalijaus Suchockio karikatūra

Zenono Šteinio karikatūra

Tada dar kelis žodžius apie lietuvišką komiksą apskritai. Ar galima kalbėti apie tautinę šio žanro ir kultūros atmainą? Prisiminus prieškario spaudą, ypatingai Jono Martinaičio piešinius, sovietinius laikraščius bei žurnalus („Valstiečių laikraštį, „Tarybinę moterį“, galop „Šluotą“), mūsų dienų komiksus, galbūt galima išvesti formaliąją formulę, kurios dėka išryškintume lokaliuosius šio žanro bruožus. Specifika glūdėtų bent jau tokiose detalėse kaip apimtys ar turinys. Vis tik lietuviškas komiksas egzistuoja kaip globalesnio reiškinio dalis ir, manau, tuo ypač akivaizdžiai galima įsitikinti pamačius „Akademijos“ galerijoje veikiančią parodą „Baltijos iliustracija. Komiksai #2“. Šios parodos – tęsiančios daugiau nei komikso, bet ir iliustracijos bei iliustratyvumo problematikai dedikuotų parodų ciklą „Baltijos iliustracija“ parodos organizatorės – Ula ir Rusnė Šimulynaitės slepiasi už anoniminio viešosios įmonės „Kūrybinės idėjos“ pavadinimo. Bet ne tai ir svarbiausia. 

Trumpas reportažas iš parodos /fragmentai ir šiek tiek visumos/. Sakyčiau, jog parodinis komikso formatas lemia tai, kad tai daugiau žiūrėjimo, o ne skaitymo /priešinga situacija būtų komiksą vartant turimo leidinio pavidalu/ reikalas. (Parodos kuratorių nuotraukos). 

 

 

 

 

Svarbiau yra tai, kad būtent ši paroda labai iliustratyviai, deklaratyviai ir sistemingai atskleidžia tris komikso apskritai egzistavimo avatarus. 1) Tai piešinys, eskizas, vizuali ir tekstinė idėja apskritai. Tai tam tikras edukacinio pobūdžio virtuvės atvėrimas žingeidžiam žiūrovui, norinčiam pamatyti – kaip gimsta ir formuojasi komiksas, kokios esminės yra jo gimimo sąlygos. 2) Komiksas kaip leidinys (ir šis jo įsikūnijimas yra tas „tikrasis“ jo buvimo ir veikimo garantas). O leidinys gali būti visoks – nuo elementaraus (gal ne tokio ir elementaraus?) zino, iki žurnalinės/laikraštinės iliustracijos. 3) Komiksas kaip parodinis eksponatas. Ką ir matome aptariamuoju atveju. Truputėlį aukščiau rašydamas apie „problematikai dedikuotų parodų ciklą“ susimąsčiau, kad tokiu pasakymu tartum „nususinu“ vieną iš šmaikščiausių ir įdomiausių vaizduojamojo meno žanrų. Nes komiksas nei tyrinėja, nei analizuoja. Komiksas vaizdu, įtemptu ar šiek tiek atpalaiduotu siužetu tiesiog pasakoja. Tačiau komiksų paroda (šiuo atveju net trijų Baltijos šalių eksplikacija) turi galią kažką konstatuoti ir įrodyti.

Parodos atidarymas. (Kuratorių nuotraukos). 

 

Žiūrovas gali tuo įsitikinti ir pats (tam, kad grįžęs galėtų atsiversti „Dr. Kvadratą. Greimą ir jo semiotiką“ arba „Vilniaus miesto legendas“). Kita vertus, parodos kataloge U. Šimulynaitė labai puikiai yra sudėsčiusi argumentus kuo lietuviškieji komiksai, jų kultūra skiriasi nuo kaimyninių šalių. Verta įsiskaityti į tokį sakinį: „Ko gero, rimčiausiai komiksai vertinami Estijoje, kur komiksų disciplina dėstoma Estijos dailės akademijoje (ten dėsto ir viena mūsų dalyvių – Ann Pajuväli), ir Latvijoje, kur leidžiamas tarptautinis komiksų žurnalas „kuš!““. Tuo pačiu konstatuojama, jog pastaraisiais metais mūsų regione komiksai sparčiai populiarėja: atsiranda vis daugiau leidinių, parodų ar kitokių su komiksais susijusių renginių“ [Baltijos iliustracija. Komiksai #2, /parodos katalogas/, p. 4]. Kita vertus, tai lyg leidžia ir pradėti šiek tiek nuogąstauti. Maniškės žalios ir sovietinės vaikystės dienomis tai tikrai nebuvo aktualu, tačiau mūsų dienomis vis labiau įsigalinant komiksui kaip populiariam bei atraktyviam žanrui – ar tai negresia tam tikra tekstinės kultūros degradacija? T. y. žinant kaip kartais ir ne be pagrindo pedagoginėje aplinkoje pradedama drausti ar bent riboti komiksą kaip žanrą ir žinių šaltinį, nes vien jų skaitymas/žiūrėjimas turi savos, suvokimo specifiką (kad ir paviršutiniškumą) skatinančios logikos. Tad gal reikia formuluoti, jog tikras komiksas yra skirtas brandžiam vartotojui? Manau, jog šioji paroda ir pats projektas tam ir yra skirtas, bei tą skatina. 

Mano favoritai parodoje /panaudojau katalogo atvartus/ -

Līva Kandevica (Latvija) - ištrauka iš 2016 m. savilaidos būdu šiuo metu Vokietijoje gyvenančios autorės išleistos knygos "Situations"

Joonas Sildre (Estija) - dar 2013 m. pradėta piešti žymiojo estų kompozitoriaus biografija.

Ulos Šimulynaitės (Lietuva) komiksas. Jau išleistas.

Anna Vaivare (Latvija) - architektūros mokslus Rygos technikos universitete baigusi menininkė. Dirba kaip iliustratorė ir komiksų autorė. 2017 m. iliustravo Julios Bird poezijos knygą "Now You Can Look". Man labai - čia nuoroda į asmeninę svetainę - http://www.annavaivare.lv/

Ann Pajuväli (Estija) - dėsto piešimą ir komiksų kūrimą Estijos dailės akademijoje.

 Komikso paskirtis ir esmė, manau, labai aiškiai ir ryškiai yra išreikšta parodos „Baltijos iliustracija. Komiksai #2“ afišose (kuratorių darbas!). Viena vertus, žiūrovą įtraukia, turi patraukti (it kokia saulašarė vargšę muselę) ryškios spalvos, dekoratyvios plokštumos, paprasta kompozicija ir aiškus piešinys (it giedrą dieną matomi daiktai). Iš kitos pusės - ir būtinai bei privalomai - komiksai turi kelti malonumą, atpalaiduoti, suteikti džiaugsmą (kaip toji saulė, šiltas smėliukas, jūra, palmė ir kokteilis). 

Menininkai apleistame name. Vasaros prisiminimai

Molėtuose jau ne pirmi metai - turbūt koks penketas, jeigu ne daugiau (ypač skaičiuojant plenerus bei juos palydinčius performansus) - konkrečiai Vilniaus gatvėje (ne vietoje, bet pastebėsiu, jog Lietuvoje pačios svarbiausios gatvės yra trys - Vilniaus, Kauno, Dariaus ir Girėno - daugelyje miestų ir miestelių yra toks paprotys), dar konkrečiau - buvusiajame gydytojo A. Jauniškio name (mediko apartamentai ir darbo vieta čia veikė "Smetonos laikais", vėliau tai buvo NKVD būstinė, paskui - teismo pastatas) birželio mėnesį kelias dienas vyko kuo tikriausias meno festivalis. Tokie buvo 2015, 2016 ir šie - 2017 metai. Tiesiog Aistės Gabrielės Černiūtės personaliai bei Molėtų dailės galerijos ir Molėtų krašto muziejaus (instituciškai) iniciatyva kiekvienas šio dabar apleisto statinio kambarys atgijo, virsdamas personaline galerija. 

Nedidelis reportažas apie tai. Nuotraukų autorius - Vidmantas Ilčiukas.

Prieangis. Pirmasis kambarys - Leo Ray - dabar Izraelyje, tačiau nuolat į Lietuvą su parodomis nuolat grįžtančio tapytojo (taip pat grafiko, kaligrafo, medalininko) kūryba. Tai kuo tikriausias pietietiškas ekspresionizmas - ryškiaspalvis, drąsus, emocionalus, temperamentingas. Ir nutviekstas geros ironijos spindulio.

Ženkime dešinėn. Čia įsikūręs skulptoriaus Arvydo Ališankos žmogus. Galvoju, kad sudėtinga šį menininką apibrėžti vien "skulptoriaus" kategorija. Arvydas kuria skulptūrinius objektus, skulptūras, instaliacijas. Kita vertus, visoje jo kūryboje visuomet svarbus žmogiškasis (iš tiesų - personalinis) matmuo. Tai pats geriausias pavyzdys, kad nuo senųjų graikų labai kur ir nenužengėme. Šiuo atveju verta atsidusti - tai ir gerai...

 

Namo lankymo akimirka. Autorius ir žiūrovai -

Tas pats pirmasis aukštas, tik žingsnis kairėn. Rasa Leonavičiūtė - menininkė, priklausanti grupei "Baltos kandys" (kaip sako pats pavadinimas, jai priklausančios narės mėgsta audinius ir kitokius tekstilinius dalykus), dabar gyvenanti Alantoje. Rasos kūrybai yra būdingas subtilumas ir meditatyvumas. Spalva bei forma, manau, tą puikiai liudija.

Dar pirmas aukštas, bet vėl dešinė (už A. Ališankos). Tapytoja iš Utenos - Jūratė Mitalienė. Tai tapyba, kalbanti apie vaikystę ir prisiminimus, prisiminimus ir vaikystę. Kaip ir reta laike ir sapnuose blėstančiai atminčiai, viskas skęsta pilkumose ir miglose.

Vėlgi pačioje tolimiausioje kairėje - pats visų šio reportažo nuotraukų autorius - V. Ilčiukas.

Fotografinė precizika, nuotraukinė dokumentika. Toks nuginkluojantis, pritrenkiantis (visom prasmėm) žiūrėjimo negailestingumas.

Didžiajame pirmo aukšto kambaryje (kadaise čia buvo teismo posėdžių salė - ką, beje, liudija viename gale esantis paaukštinimas) įsikūrė didžioji Arvydo Brazdžiūno-Dusės tapyba. Didžioji savo masteliu, monumentalumu, konceptualumu ir dar visokiais istoriniais pasakojimais.

Namo menininkai buvusios teismo salės gale. Už jų nugarų - Dusės nutapytas legendinis Baltadvaris - kunigaikščių Giedraičių Molėtų apylinkėse XVI amžiuje statyta rezidencija.

Kopkime viršun. Antrasis aukštas.

Dešiniau - Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. Visuomet be galo sudėtinga komentuoti ypatingai stiprius ir paveikius kūrinius. Tokie būtent yra Elenos. Ypatingos didybės ir jėgos čia esama žvilgsniuose...

Eimutis Markūnas (Elenos kaimynas II aukšte) yra ypatingai impulsyvus menininkas. Tai liudija ne tik ši gestų palytėta tapyba konkrečiai, bet ir nuolatinės metamorfozės ir kaita jo kūrybinėje strategijoje apskritai. Prie tapybiškų apleisto pastato sienų ši ryškiaspalvė, energinga tapyba ypač derėjo.

Viktoras Paukštelis yra tapytojas ir pianistas. Muzikoje jis - tapybiškas, tapyboje - muzikalus. Šiuo atveju kalbame daugiau ne apie plastinį muzikalumą (t.y. pastangas komponuoti muzikaliai), o tapybinio pasakojimo ritmiką ir improvizacijas.

Raimondas Gailiūnas - grupės „Angis“ narys, neo ir post ekspresionizmo grandas iš Rokiškio. Drastiškas, akibrokštiškas, žvelgiantis tiesiai žiūrovui į veidą ir ironiškai jam išsakantis visas gyvenimo tiesas.

Vaclovas Vilūnas - vietinis molėtiškis tapytojas (ir fotografuojantis, ir tapantis). Tai molėtiška tapyba savo charakteriu - lyriška, paprasta, rami.

Mindaugas Skudutis - legendinio "Penketo" narys. Siurrealistas, tartum stiklo karoliukus žarstantis savo vaikystės atsiminimus. Tapytojas iš prigimties ir principo.

Aistė Gabrielė Černiūtė - skulptūriška tapytoja. Aišku, galima teigti - literatūriška tapytoja taip pat. Nes jos tapyba pasižymi ir skulptūriškumu, ir literatūriškumu. Jų jungtyje ir gimsta pati tapyba.

Rūta Eidukaitytė yra ekspresionistinės ir koloristinės (pagrįstos lietuviškųjų pavasarių ir vasarų žaluma) tapybos atstovė, kalbanti apie nuotaikas bei vizijas.

Rebeka Bruder skaido ir dekonstruoja, skirsto ir vėl jungia. Tai kareiviška tapyba savo disciplina ir emocionalus menas savo poveikiu.

Arvydas Martinaitis - ekspresionistas, pasakojantis istorijas. Tų pasakojimų Arvydo darbuose yra tiek daug, kad lenda jie iš kiekvieno dažo prisilietimo, kiekvieno potėpio, kiekvieno nutekėjimo. Ir dar - ryškios spalvos...

Galop - Vidas Poškus. Šis bei tas iš Videniškių ir Siesarties gyvenimo. 

 

 

P.S. pabaigai "postkriptumas". Pats namas ir kaip mes darėme iškabą jam /pirminis variantas prieš daug metų buvo sukurtas baltarusių tapytojo Sergejaus Grinevičiaus/ -

Tipiška "smetoninė" architektūra. Tik nutinkuota. Pats Molėtų centras.

Videniškiai. Menininkai kuria iškabą. M. Skudutis vadovauja :)