Menininkai apleistame name. Vasaros prisiminimai

Molėtuose jau ne pirmi metai - turbūt koks penketas, jeigu ne daugiau (ypač skaičiuojant plenerus bei juos palydinčius performansus) - konkrečiai Vilniaus gatvėje (ne vietoje, bet pastebėsiu, jog Lietuvoje pačios svarbiausios gatvės yra trys - Vilniaus, Kauno, Dariaus ir Girėno - daugelyje miestų ir miestelių yra toks paprotys), dar konkrečiau - buvusiajame gydytojo A. Jauniškio name (mediko apartamentai ir darbo vieta čia veikė "Smetonos laikais", vėliau tai buvo NKVD būstinė, paskui - teismo pastatas) birželio mėnesį kelias dienas vyko kuo tikriausias meno festivalis. Tokie buvo 2015, 2016 ir šie - 2017 metai. Tiesiog Aistės Gabrielės Černiūtės personaliai bei Molėtų dailės galerijos ir Molėtų krašto muziejaus (instituciškai) iniciatyva kiekvienas šio dabar apleisto statinio kambarys atgijo, virsdamas personaline galerija. 

Nedidelis reportažas apie tai. Nuotraukų autorius - Vidmantas Ilčiukas.

Prieangis. Pirmasis kambarys - Leo Ray - dabar Izraelyje, tačiau nuolat į Lietuvą su parodomis nuolat grįžtančio tapytojo (taip pat grafiko, kaligrafo, medalininko) kūryba. Tai kuo tikriausias pietietiškas ekspresionizmas - ryškiaspalvis, drąsus, emocionalus, temperamentingas. Ir nutviekstas geros ironijos spindulio.

Ženkime dešinėn. Čia įsikūręs skulptoriaus Arvydo Ališankos žmogus. Galvoju, kad sudėtinga šį menininką apibrėžti vien "skulptoriaus" kategorija. Arvydas kuria skulptūrinius objektus, skulptūras, instaliacijas. Kita vertus, visoje jo kūryboje visuomet svarbus žmogiškasis (iš tiesų - personalinis) matmuo. Tai pats geriausias pavyzdys, kad nuo senųjų graikų labai kur ir nenužengėme. Šiuo atveju verta atsidusti - tai ir gerai...

 

Namo lankymo akimirka. Autorius ir žiūrovai -

Tas pats pirmasis aukštas, tik žingsnis kairėn. Rasa Leonavičiūtė - menininkė, priklausanti grupei "Baltos kandys" (kaip sako pats pavadinimas, jai priklausančios narės mėgsta audinius ir kitokius tekstilinius dalykus), dabar gyvenanti Alantoje. Rasos kūrybai yra būdingas subtilumas ir meditatyvumas. Spalva bei forma, manau, tą puikiai liudija.

Dar pirmas aukštas, bet vėl dešinė (už A. Ališankos). Tapytoja iš Utenos - Jūratė Mitalienė. Tai tapyba, kalbanti apie vaikystę ir prisiminimus, prisiminimus ir vaikystę. Kaip ir reta laike ir sapnuose blėstančiai atminčiai, viskas skęsta pilkumose ir miglose.

Vėlgi pačioje tolimiausioje kairėje - pats visų šio reportažo nuotraukų autorius - V. Ilčiukas.

Fotografinė precizika, nuotraukinė dokumentika. Toks nuginkluojantis, pritrenkiantis (visom prasmėm) žiūrėjimo negailestingumas.

Didžiajame pirmo aukšto kambaryje (kadaise čia buvo teismo posėdžių salė - ką, beje, liudija viename gale esantis paaukštinimas) įsikūrė didžioji Arvydo Brazdžiūno-Dusės tapyba. Didžioji savo masteliu, monumentalumu, konceptualumu ir dar visokiais istoriniais pasakojimais.

Namo menininkai buvusios teismo salės gale. Už jų nugarų - Dusės nutapytas legendinis Baltadvaris - kunigaikščių Giedraičių Molėtų apylinkėse XVI amžiuje statyta rezidencija.

Kopkime viršun. Antrasis aukštas.

Dešiniau - Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. Visuomet be galo sudėtinga komentuoti ypatingai stiprius ir paveikius kūrinius. Tokie būtent yra Elenos. Ypatingos didybės ir jėgos čia esama žvilgsniuose...

Eimutis Markūnas (Elenos kaimynas II aukšte) yra ypatingai impulsyvus menininkas. Tai liudija ne tik ši gestų palytėta tapyba konkrečiai, bet ir nuolatinės metamorfozės ir kaita jo kūrybinėje strategijoje apskritai. Prie tapybiškų apleisto pastato sienų ši ryškiaspalvė, energinga tapyba ypač derėjo.

Viktoras Paukštelis yra tapytojas ir pianistas. Muzikoje jis - tapybiškas, tapyboje - muzikalus. Šiuo atveju kalbame daugiau ne apie plastinį muzikalumą (t.y. pastangas komponuoti muzikaliai), o tapybinio pasakojimo ritmiką ir improvizacijas.

Raimondas Gailiūnas - grupės „Angis“ narys, neo ir post ekspresionizmo grandas iš Rokiškio. Drastiškas, akibrokštiškas, žvelgiantis tiesiai žiūrovui į veidą ir ironiškai jam išsakantis visas gyvenimo tiesas.

Vaclovas Vilūnas - vietinis molėtiškis tapytojas (ir fotografuojantis, ir tapantis). Tai molėtiška tapyba savo charakteriu - lyriška, paprasta, rami.

Mindaugas Skudutis - legendinio "Penketo" narys. Siurrealistas, tartum stiklo karoliukus žarstantis savo vaikystės atsiminimus. Tapytojas iš prigimties ir principo.

Aistė Gabrielė Černiūtė - skulptūriška tapytoja. Aišku, galima teigti - literatūriška tapytoja taip pat. Nes jos tapyba pasižymi ir skulptūriškumu, ir literatūriškumu. Jų jungtyje ir gimsta pati tapyba.

Rūta Eidukaitytė yra ekspresionistinės ir koloristinės (pagrįstos lietuviškųjų pavasarių ir vasarų žaluma) tapybos atstovė, kalbanti apie nuotaikas bei vizijas.

Rebeka Bruder skaido ir dekonstruoja, skirsto ir vėl jungia. Tai kareiviška tapyba savo disciplina ir emocionalus menas savo poveikiu.

Arvydas Martinaitis - ekspresionistas, pasakojantis istorijas. Tų pasakojimų Arvydo darbuose yra tiek daug, kad lenda jie iš kiekvieno dažo prisilietimo, kiekvieno potėpio, kiekvieno nutekėjimo. Ir dar - ryškios spalvos...

Galop - Vidas Poškus. Šis bei tas iš Videniškių ir Siesarties gyvenimo. 

 

 

P.S. pabaigai "postkriptumas". Pats namas ir kaip mes darėme iškabą jam /pirminis variantas prieš daug metų buvo sukurtas baltarusių tapytojo Sergejaus Grinevičiaus/ -

Tipiška "smetoninė" architektūra. Tik nutinkuota. Pats Molėtų centras.

Videniškiai. Menininkai kuria iškabą. M. Skudutis vadovauja :)

Tapybos miniatiūrų paroda "Diena-Naktis". Galerija-studija RA

Šį kartą čia daug neblevyzgosiu apie miniatiūrų naudą, paskirtį ir grožį. Tik pastebėsiu kelis punktus:

1) viso labo prieš keletą dienų lankiausi Ermitaže (priminsiu, kad tai yra Sankt Peterburge). Eilinį kartą, stovėdamas prieš mažuosius olandus, įsitikinau, kad jie lenkia (paveikumu, smagumu) visus tuos didžiuosius Rubensus ir Van Deikus (na, koks Rembrantas ar Ticianas yra nepralenkiami dėl kitų priežasčių, o ir ne apie lenktynes čia jau ir kalbame...)

2) kitas dalykas - kad bent šiandieniame Lietuvos mene tapybinė miniatiūra regisi šiokiu tokiu "old-skūliniu" dalyku. Turint omenyje tai, kad jos buvo ypatingai populiarios nuožmiausiais 90'ais. Tada Vilniuje klestėjo visokios brigados, gariūnininkai ir mažos kamerinės galerijos (nuo "Vartų" iki "Stiklo karoliukų") su tradiciniais-komerciniais miniatiūrų formatais. Tai buvo populiaru. Dabar (bent jau rengimo prasme) lyg ir ne. Dar galima įkišti trigrašį, jog ir mūsų dienomis (ne be visokiausių akademijų poveikio) stereotipiškai manoma, kad miniatiūrinis formatas yra "komercinis". Manau, kad tai yra nesąmoningas šablonas, bet negi imsi čia dabar ir paneigsi visokiausius štampus? Kažin ar tai iš viso yra įmanoma...

3) galerijoje-studijoje RA (Aistės Gabrielės Černiūtės ir Rūtos Eidukaitytės bendras projektas) kiekvieną pavasarį vyksta (jau koks V kartas - tai jau tikrai) tapybos miniatiūrų parodos. Jas jungiantis (tęstinis) pavadinimas "Spiečius" (kažkodėl įsivaizduoju ne tik bites, bet ir kitokius būriais nuo vieno taško ant kito skraidžiojančius vabzdžius), o šių metų tema - "Diena-Naktis" (koncepcija paremta vaikystės laikų origamiu, kurio nežino ypatingai vyresnioji ir ypač jauna kartos).

Čia keli maniškiai favoritai (iš daugiau nei 60-ies dalyvių) -

Agnė Kulbytė

 Agnei Kulbytei, man regis, šis mažas formatas labai tiko. Ir nors mano vaikai pasakė, kad "čia tik patepta ir nieko...", tačiau jie tam ir vaikai, kad kalbėtų taip.  Jeigu tokiu būdu pragystų neišprusę suaugėliai - būtų blogiau. Agnė čia puikiai užkabino tapybinį gylį. Jos kompozicijose jaučiasi erdvė (pridurčiau dar - "sakrali" - bet tokių dalykų garsiai sakyti negalima).

Mindaugas Skudutis

 Mindaugas Skudutis (kaip pastebėjo ne vienas žmogus) yra seksistas. Nesiginčyčiau, kad jis negražiai vaizduoja ne tik moteris (kaip dažnai teigia feminizuojančios jo oponentės), bet ir vyrus. Kokie ten vyrai? - ten yra kuo tikriausi diedai! Tiesiog M. Skudutis tą fizinį žmogaus nepatrauklumą pateikia kūniškai įtikinamai - ir tai tik dažo ir potėpio dėka.

Jurga Šarapova

 Jurga Šarapova  yra laisva menininkė. Laisvę mene kuria laisvas piešinys, laisva linija, laisvas spalvinis mąstymas, laisvas ir nežabotas temų, motyvų dėliojimas. Man Jurgos kūryboje imponuoja tas beveik demoniškas apsėstumas, kurio dėka ji kuria-kuria-kuria. Esmė, kad visa tai nėra mechaninis kartojimas, tai pagal Fibonačio skalę ar geometrinę/aritmetinę progresiją besidauginantys vaizdai ir vaizdiniai. Tikra vaizdinija, kurios neriboja ir nevaržo nei formatas, nei medžiaga, nei koncepcija.

Arvydas Šaltenis

Ai, man labai patinka Arvydas Šaltenis. Nesvarbu, kad pastaruoju metu jis rodo daugiau savo senus kūrinius. Bet šie - kažkas (kaip įtariu) iš 7-8 dešimtmečių (nes "Gumbinės griuvėsiai" turėtų būti iš tarnybos sovietinėje armijoje laikų) yra tas tikrasis jautruoliškasis ekspresionizmas - ir virpančiame potėpyje, ir skausmingoje spalvoje. 

Eimutis Markūnas

 Eimučio Markūno tapyboje (kalbu šiuo atveju tik apie tapybą, nors tai nėra dėkinga ir tikslu aptariamo menininko atveju) jungiasi 1] technologija + 2] procesas + 3] užmaskuotas vaizdas. Iš visos tos kombinacijos susidaro meno kūrinys. Technologijos ir jų suvaldomos medžiagos čia yra tai, į ką akys krypsta pirmiausia. Tuomet dėmesį patraukia proceso pėdsakai - tie visi prisilietimai teptukai, mentelėmis etc. Galop iš gelmių ir šešėlių pradeda lįsti motyvai ir siužetai. "Štai jums, ponai, ir naratyvas", - kaip pasakytų koks nors aštrialiežuvis galvočius.  

Rebeka Bruder

 Rebeka Bruder savo rastrais, kvadratėliais ir "blūrais" kuria dviprasmybes ir orgijas. Na, matau čia ir nuogus kūnus, ir šokius-pokius ir dar velniai žino ką. Gera ta jos plastika, kuri dar geriau jungiasi su konceptu - vis tik technikos imitavimas "rankų darbo" priemonėmis turi savo racijos bei smarvės. Tinka (idealiai tinka) ir mažas formatas. Iš Rebekos tikiuosi tik vieno - nuoseklumo ir, galų gale, didelio, pribloškiančio formato. Nes tie ištapyti faktūriški kvadratėliai ne tik svaigintų, bet ir duotų į galvą.

Eugenijus Antanas Cukermanas

Eugenijus Antanas Cukermanas. Ot, ir labai nekomentuosiu. Užtenka pasakyti tik tiek, jog šiam periodui  tai nėra patys "cukermaniškiausi" darbai. Ypač tiems, kurie pripratę prie tašistinių jo potėpių ir faktūrų. Čia poezija jungiasi su manifestavimu. Ir tai gerai.

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė

 Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė man imponuoja savo įvairove ir tapybiškumu. Šiuo atveju įspūdį daro vien tos tapybinės košės, sukrautos ant drobių. Tuomet gerai yra  erdvė. O dar geriau yra paslaptis ir švytėjimas.

Viktoras Paukštelis

 Viktoras Paukštelis - gal šiek tiek literatūriškas, tačiau ir puikiai tapybiškas. Smagiai čia tie profiliai išraityti... O dar optimizmo ir pesimizmo priešprieša - tiksliau - liūdesys žvelgiantis džiaugsmui tiesiai į pakaušį...

Simonas Skrabulis

 Skanios ryškios spalvos. Elegantiškas tepimas. Kas gali būti geriau. Juo labiau, kad su abstrakčiuoju mąstymu Lietuvos mene visuomet buvo blogai. Čia - lyrinės, poetinės abstrakcijos. Bet jos tikrai vinguriuoja kaip kokia silabotoninė  eilėdara.

Ugnė Žilytė

 Man nepatiktų ta pirmoji (kairėje - "dieninė") Ugnės Žilytės miniatiūra, jeigu nebūtų tos tamsiosios. Fotografijoje gal taip ir nesimato iš suglamžytos materijos tarpeklių šviečiančios akys... Tad tai dar kartą patvirtina, jog be nakties nebūna dienos ir atvirkščiai. Viskas šiaip iš vaikystės, kuomet dieną saulės nutviekstas kambarys, vakare (nereikia net nakties!) persikūnija į siaubo atrakcionus.

Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė

 Vienur - gelmė, kitur - skaidrumas. Vienur - tirštis, kitur - permatomumas. Jovita yra kaligrafė ir paviršių čiupinėtoja vienu metu. O man dar patinka ir jos spalvinis temperamentas - orus, santūrus, vibruojantis.  Vėlgi (žr. viena pozicija aukščiau) tapytoja čia tartum deklaruoja, kad kartais esminių dalykų kontūrai (tegul ir labai efemeriški) išryškėja būtent naktimis, o ne dienomis!

Aušra Vaitkūnienė

 Aušros Vaitkūnienės tapyboje egzistuoja keli lyg ir prieštaringi, punktai. Laisvumas čia jungiasi su disciplina, spalva - su piešiniu. Ir iš tų priešybių (kaip kokiame daoizme) kurpiasi atmosfera. Tie, kurie bent kartą yra buvę prie Nemuno ar Merkio, nesuabejos, jog žalia žolė, aukštas dangus, upės skaidrumas yra "kaip tikri". Bet kalbame ne apie fotografišką atvaizdavimą, o nuotaikos pagavimą už skverno ar atlapo. Berniukas, šviečiantis prožektoriumi naktimi yra iš kažkokių vaikystėje patirtų dalykų. To užtenka, kad tai darytų įspūdį. Nes juk tapyboje (mene apskritai) jaudina atspindimi dalykai. Lygiai kaip tas prožektorius. 

Rimvidas Stankevičius

Ai, šiaip smagus darbas. Ir eilėraštis dera.

Nijolė Vilutienė

 Vibruojančios linijos kuria erdvę. Kaligrafija, gamta, švytėjimas. 

Ričardas Garbačiauskas

Vis tik yra erotinio "draivo" šiuose Ričardo Garbačiausko formatuose. Spalva kaip geidulys, paviršius kaip kūnas. Bet man tinka ir patinka vien tapyba - tas jautriai, jautriai užteptas dažas.

Jūratė Mykolaitytė

 Jūratė Mykolaitytė man visuomet patiko. Kartais ji kartojasi. Neretai tie patys motyvai, lyg kokios apsėstumo būsenos, keliauja iš vienos drobės į kitą. Tos figūrėlės kieme persekioja savo žvilgsniais nuo vaikystės laikų. Tuomet dar negyvenau Vilniuje. Kai čia atsibeldžiau, supratau, kad šią nuotaiką (ta žiūrėjimo iš balkono apačion pozicija) jau esu patyręs. O kur? Žinoma, kad J. Mykolaitytės tapyboje. Griūvantys namai ir vakarinės prieblandos irgi iš ten pat...

Pagalvojau, kad Medai Norbutaitei ypatingai tinka miniatiūrinis formatas. Tuomet faktūra organiškai susijungia su forma (pavidalu ir siluetu), tada ta prietema atrodo ypatingai gundanti ir viliojanti - kaip ta tikroji tapybinė paslaptis. O natūralaus dydžio dažo (balto-juodo) "išspaudos" yra ne kaip tikros, jos tikrai yra tikros.

Leo Ray

Leo Ray yra spalvų sprogdintojas. Viena vertus, jis kaip tikras išminuotojas sprogmenį, tą spalvą iškonstruoja ("dekonstruoja"). Iš kitos pusės, tas išnarstytas grynas - citrinines, žydras, žalumynines, netgi achromatines (juodą, "dirbančią" beveik vitražiniu karkasu ir baltą, "pakeliančią" kitų aštrumą bei ryškį) taip sujungia, kad jos sprogsta ne akyse, jos sprogsta jausmuose ir pasąmoninėse būsenose. Čia kalbu ne vien apie šiuos formatus - kurie, vėlgi, ypač gerai pasiteisina. Galų gale, siužetai tiesiog yra ironiškai smagūs - be jokių ten pertempimų ir "užlankstymų".

Dailėtyrininkas pajūryje arba tobulas jo paveikslas

Gali būti, visko labai, labai gali būti, kad už šiuos savo postringavimus būsiu pasmerktas, gal net nulinčiuotas (tikiuosi, kad ne fiziškai) savo kolegių, netgi kolegų, o ir šiaip visokių prašalaičių. Nes tai, ką dėstysiu ir deklaruosiu, priklauso absoliutaus, radikalaus ir kraštutinio subjektyvumo sričiai, ne visuomet paklūstančiai logikos ir gero tono reikalavimams. Kita vertus, kiekviena personalinė tiesa irgi yra tiesa, nes tiesa negali būti nei mano, nei jos ar jo, nei kitų. Tiesa yra tiesa, svarbu, kad būtų ji išsakoma su teisaus veido išraiška ir galia.

Tad pirmoji, pirmučiausioji ir esmingiausioji tezė, kurią pasakyčiau, yra ta, kad tik vyrai gali tapti gerais ir dorais dailėtyrininkais (panašiai dar ne taip seniai sakyta, kad tik vyrai gali būti tapytojais - nes "juk ne boboms vieta prie molberto"). Et, skamba baisiai seksistiškai. Bet netrukus viską paaiškinsiu (beje, turbūt nieko neįtikinsiu, kad nesu seksistas ir kad ši įžvalga netgi prieštarauja vidiniams mano įsitikiniams). Bet tai yra idiotiška, kvaila ir net blogai... Beje, apie pačią dailėtyros frazę. Man pačiam ji regisi šiek tiek anachroniška ir sunkiai ištariama – dabarties kūrybinės iniciatyvos ne visuomet yra susijusios su dailumu, o išskiemenuoti „dailėtyrininkas“, „dailėtyrininkė“ yra iššūkis net ir lanksčiam liežuviui. Panašiai yra testuojamos promilės kūne tariant "geležinkelietis". Tačiau studijavau dailės istorijos ir teorijos katedroje nuo 1995-ųjų, o joje tuo metu viešpatavo AA, labai aiškiai apibrėžęs, kuo dailėtyra (ir „inkai“) skiriasi nuo menotyros. Pirmoji orientuojasi išskirtinai į vizualikos sektorių, nepretenduodama gadintis savo reputacijos menkesnių kompetencijų šokio, teatro, kino, literatūros, juo labiau garso medijų atvejais.

Taip pat dar reikėtų išsiaiškinti (prieš skirstant vyrų ir moterų sektorius), kokia yra dailėtyrininko misija šioje žemiškai žmogiškoje mūsų ašarų pakalnėje. Dailėtyrininkas tyrinėja dailę (tai yra užkoduota jau pačiame termine). Dailės terminas yra senas kaip mūsų kalba ir lietuviškoji oikumena. Dar Konstantinas Sirvydas savo trijų kalbų žodyne aiškino, jog dailė reiškia gebėjimą kažką padirbti (panaši prasmė suteikta ir graikiškiems, lotyniškiems atitikmenims – techne bei ars). Dailė, vėlgi patikslinsiu – tai yra vaizdinio, vizualaus meno (Visual Art – tartų plutokratai anglosaksai) sinonimas.  Vaizdiniuose menuose vartotojo intelektas, emocijos, visokiausi instinktai yra dirginami per vaizdą. Tad viskas ir aišku, kas yra dailėtyrininkas – tai savotiškas vaizdo komentuotojas. Įsivaizduokite situaciją – stovite prie gimtosios Baltijos jūros gražų ir ramų vakarą, kontempliuojate saulėlydį, o šalia stovi koks nors kompetentingas asmuo ir jums aiškina, kad saulėlydis tėra natūrali fizinė būsena (Žemės sukimasis aplink savo ašį ir panašiai) arba supažindina jus su dailės istorijos kontekstu, pasakodamas, kad saulėlydžius yra tapęs ir MKČ, ir Žmuidzinavičius, ir dar aibė gyvųjų bei negyvųjų klasikų. Dar vienas variantas – tas burblentojas gintariniame pajūryje jums pasakoja apie kokius nors semiotinius trikampius ir reikšminius kvadratus, vizualines struktūras, vaizdines konstrukcijas ir dekonstrukcijas, kontekstualias konvencijas tipologinius susitarimus. Na, tas tipas jums gali aiškinti be galo daug. Pasakoti, gestikuliuoti ir panašiai. Svarbiausia, kad jis jums padeda. Padeda suprasti, suvokti, įsigilinti. Dailėtyrininkas atlieka panašią misiją, kokią realizavo Vergilijus Dantei keliaujant visais tais pragarų ratais, arba Palinūras Enėjui beldžiantis iš liepsnojančio Ilijono link savo naujosios tėvynės priešingame Viduržemio jūros gale...

A priori noriu pareikšti, kad tai, jog dailėtyrininku gali būti tik vyras yra daugiau sociokultūrinės situacijos, o ne anatomijos ar fiziologinės duotybės išdava. Dėl labai paprastos priežasties. Vėlgi remsiuosi tuo dailėtyrininko pajūryje pavyzdžiu. Tam, kad minėtasis individas jums komentuotų saulėlydį, reikia, kad jis ten būtų. Tam, kad jis ten atsidurtų, jūs galite jį samdyti. Procedūra labai banali – paimate ir vežate automobiliu nuo jo jaukaus kabineto (iš kurio rimtas dailėtyrininkas nė nenori išeiti), pajūryje maitinate ir girdote (bet ne kokias ten šniceliais su kompotais, o austrėmis, midijomis, kalmarais su brangvyniais ir konjakais), duodate surūkyti kokį nors gerą cigarą, tada nuolankiai prašote pasivaikščioti su juo harmoningą pavakarę ir pakontempliuoti tą sumautą (čia mano nuomonė) saulėlydį. Viskas yra puiku ir nuostabu, jeigu ne vienas didelis BET. Būtent čia prasideda papirkinėjimas. O papirkinėti ir būti papirkinėjamam  (neduok, Dieve – papirktam!) yra žema, negarbinga, neoru. Jūs žeminatės, pirkdami dailėtyrinę paslaugą, dailėtyrininkas žeminasi, ją teikdamas. Tai yra tas pats, kas prostitucija. Mūsuose, kaip žinome, tegul nerangiai, baikščiai, bet ruošiamasi bausti ne tik prostitucinę paslaugą teikiančias verslininkes, bet ir ją gaunančius klientus. Kaip sukontroliuoti situaciją ir nepaversti jos negarbingų paslaugų sektoriaus dalimi? Labai paprastai! Dailėtyrininko ir jo aukos (t.y. klausytojo, žiūrovo, vartotojo) kontaktas turi įvykti spontaniškos ir netikėtos meilės principu. Modeliuokime situaciją taip: jūs sėdite (stovite, gulite) pajūryje ir įtempę akis žiūrite į putotas vilnis besileidžiantį raudoną blyną. Prie jūsų prieina orus dailėtyrininkas (su pensne arba bent jau akiniais nuo saulės, kvapniu kubietišku cigaru, ąžuolo statinėje ilgai puoselėto brendžio krištoline taurele rankose ir šviežiai perskaitytų  be galo įdomių „Šiaurės Atėnų“ ritinėliu pažastyje) ir netikėtai paklausia: „Gal galėčiau jums patiekti šiokius tokius saulėlydžio prolegomenus? Įvadą vizualikoje, kaip sakant?“. Nuo to viskas ir prasideda. Didžiausiu atlygiu tuomet ir virsta dailėtyrinio bendravimo džiaugsmai ir malonumai. Nes juk kontempliuoti meno kūrinį – tai tas pats, kas megzti meilės santykius. Ir dabar pabandykite įsivaizduoti šioje situacijoje moterį dailėtyrininkę. Ji ateina prie jūsų pasipuošusi bikiniu arba nuogu savo kūnu (jeigu veiksmas vyksta nudistų arba laukiniame paplūdimyje), su pypke, vyno stikline ir kokiu nors Sagan romanu. Nagi – juk nei rimta, nei solidu, nei įtikinama. Juo labiau, kad bent jau aš pats, būdamas vyriškos lyties atstovu, didesnį dėmesį kreipčiau į tą moterį, į tą žemiškojo pasaulio apraišką, o ne tai, ką ji komentuotų – t.y. saulėlydį. Pabandysiu būti nerafinuotai tiesmuku ir permodeliuoti situaciją. Kas būtų, jeigu prie jūsų prieitų ne visai kūniškai išvaizdi (tegul ir be galo protinga) dailėtyrininkė? Jeigu jūs būsite moterimi, galvotumėte apie ją kaip apie eilinę prielipą iš moterų pliažo, jeigu vyras – tiesiog nekreiptumėte dėmesio. Meilė neįvyktų. Na, tiesiog baisu (taip, tai yra baisu), bet dailėtyriniame diskurse tokie dalykai veikia.

Tobulas dailėtyrininkas pozuoja Baltijos pajūryje (kad ir Juodkrantėje), o ant kranto sėdinti ir į saulėlydį žiūrinti figūra dar net nenutuokia, kad tuoj įvyks gyvas ir natūralus dailėtyrinis diskursas

Tad koks turi būti dailėtyrininkas? Visų pirma juo privalo būti finansiškai nepriklausomas subjektas. Toks, kurio neveiktų nei bukų turtuolių kišenės, tegul ir prikimštos litų, eurų, dolerių, aukso gabalų. Mūsų visuomenėje tie intelektu neapdovanoti degeneratai iki šiol įsivaizduoja, galintys nusipirkti meno meilę už pinigus. Ne meną, pabrėžiu, o meno meilę. Nes nemylimas menas nėra menas. Tad visos tos už pinigus sukauptos, bet kokia meile nepasižyminčios kolekcijos nevertos nė sudilusio skatiko. Lyg ir egzistuotų antipodas – dailėtyrininko-asketo tipas. Toks vienuoliškas dailės kritikas, neimantis pinigų, mintantis tik sužiedėjusios duonos žiaubere. Bet tokie subjektai paprastai būna pikti ir nusivylę visu pasauliu. Dailėtyra, kupina gyvenimiško džiaugsmo – tikrai ne jiems! Pageidautina, kad dailėtyrininkas gyventų kokiame nors nedideliame baroko stiliaus dvarelyje su prancūzišku parku. Rūmuose – nebloga renesansinių meistrų kolekcija (koks nors Rafaelis čia būtų suvokiama kaip ne pati aukščiausia praba), gera biblioteka su knygomis (manieristiniai hieroglifų traktatai, Robertas Fluddas, kažkas iš rozenkroicerių epistoliarikos) bent jau kolenkoro apdarais. Keletas tarnų būtų ne pro šalį (kaip antai koks liokalus, atliekantis dar ir šveicoriaus misiją), tačiau asmeninis vairuotojas (nes kaip vairuosi, gurkšnodamas tą konjakėlį ir mąstydamas apie meną?) su ne pačiu prabangiausiu, nes be galo skoningu, limuzinu ir ištikima virėja-padavėja, tiekianti frikadeles, omletus, krem briule ir panašius dalykėlius tiesiai iš virtuvės į dailėtyrininko miegamąjį , yra būtina. Apie aprangą (gerus angliškos vilnos kostiumus, puikią avalynę), sportinę formą (jojimas, fechtavimasis, plaukimas savame baseine ir lauko tenisas...) nėra ne ko ir kalbėti. Dailėtyrininkas turi būti aristokratas, pasižymintis rafinuotu žinojimu, elegantiška elgsena ir vidine laisve. Toks, kurį visi myli ar bent įsimyli. Dar belieka pridurti, kad puikus dailėtyrininkas turėtų būti viengungiu ir negyventi kokiame nors kelių kambarių daugiabutyje (šeimyninės priedermės trukdo menui ir meilei – neįsivaizduoju vaikų vežimėlio stumdančio ir apie santechninę problematiką mąstančio dailėtyrinko), apskritai nemylėti nieko – tik save ir meną. Kita vertus, be reikalo čia gal ir aušinu burną – istoriniai precedentai, Johno Ruskino, Evelyno Waugh ar Kennetho Clarko pavyzdžiai įrodo tokios tiesos universalumą ir svarbą. Įsivaizduokite kad ir tą patį baroną Clarką, kalbantį jums ausin ne tik apie tobulas besileidžiančios saulės formas, bet ir nuogo kūno apoteozę XVII amžiaus flamandų tapyboje. Et, būtų puiku ir tiek.

Povilo Ramanausko "Buitis": kvapai ir sentimentai "Pamėnkalnio galerijoje"

Kvapas, pirmiausia pasitinka kvapas. Sunkaus audinio, lakuotų baldo detalių, apmusijusio veidrodžio - iš tiesų - dulkių kvapas. Dulkės yra neatskiriamas buities palydovas. Tai su jomis kovoja pašėlusios namų šeimininkės ir kambarių valdovai, kiekvieną ar kas antrą dieną (arba savaitę) mojuodami drėgnais skudurais, ūžiančiais dulkių siurbliais ar povo plunksnų šluotelėmis. Povilo Ramanausko instaliacija primena, grėsmingai deklaruoja, kad dulkės mūsų egzistenciją paverčia elementaria buitimi. Nes kova su dulkėmis yra beprasmė, monotoniška, be grįžtamojo ryšio (arba tiksliau - jis toks ir yra), amžina. Nes dulkės ateina iš Esaties ir Būties, nes dulkės atskrenda iš kosmoso. 

Povilo Ramanausko atveju esmė slypi visumoje, o buitis - detalėse, kurios veikia kaip kuo tikriausias raktas į visuomos perskaitymą. 

Pats autorius (t.y. Povilas Ramanauskas) pasakė, kad daiktus - tuos redy-meidus, obje-truve ir kitokius buities atributus jis renka be jokios sentimentaliojo-asmeninio motyvo. "Sudomina" - ir tiek. Ir iš tiesų - patikėti tuo be galo nesunku. Štai sukonstruodamas japoniškos širmos vertą kompoziciją iš stiklinių (ir jau tuos stiklinius dantis savo žandikauliuose praradusių kiautų) durų, buvusių vyrių ("zoviesų") vietas Povilas Ramanauskas užklijavo karpiniais iš senų laikraščių. "Šiaip - tiesiog tai reikėjo kažkaip užmaskuoti". 

Horizontas, interaktyvi video instaliacija

Bet tai menininko reikalas būti ar nebūti sentimentaliu. O žiūrovas toks turi būti (bent jau tam, kad tinkamai integruotųsi į trikampę Menininko-Kūrinio-Auditorijos struktūrą). Mano tėvas keletą metų dirbo BGAK. Povilo Ramanausko dalykai (ne visi - bet kai kurie) - būtent iš ten. Iš kauniškės "Juzės". Juzė - tai BGAK'o simbolis. Motiejaus Valančiaus personažas su didelėmis žirklėmis po pažasčia. BGAK - Buitinis gyventojų aptarnavimo kombinatas. Fabrikas, kuriame veikės fizinio ir protinio darbo atstovus aptarnaujančios įstaigos - šiaučiai, kriaučiai, barbieriai ir kitokie. Pamenu, kad kokioje trečioje klasėje mokytoja liepė, kad į mokyklą ateitų tėvas (sumušėme vieną skundiką, vėliau tapusį prokuroru). "Negali - jis dirba", - nuo moralinės-auklėjamosios atsakomybės gyniau gimdytoją. "Tai tegul ateina šeštadienį" (9 dešimtmetyje pamokos vykdavo ir šeštadieniais). "Jam irgi darbas. Jis dirba BGAK", - išdidžiai atrėžiau. Tokie tad buitiniai sentimentai. 

"Tapyba gali būti ir tokia" - pasakė pats Povilas Ramanauskas, vaikščiojimo po salę metu. Iš tiesų - čia yra visko, ko reikia tapybai - ir visų pirma - spalvos bei jos derinimo, be ko neįsivaizduojamas tas tikrasis kolorizmas. 

Paveiksliukas
"...Tyrinėju buities ir kūrybinės aplinkos persipynimo situacijas, sureikšmindamas ir mistifikuodamas buities vaizdinius", - teigia pats menininkas. O man regisi, kad viskas yra atvirkščiai - menininkas demistifikuoja meno vaizdinius, įvarydamas juos, it kokius užspeistus žvėris medžioklės metu, į paprasto ir negailestingo, konstatuojančio ir demonstruojančio meno spąstus. 

Povilo Ramanausko Buitis - tai vaikščiojimas buitiniais labirintais, kurie yra ne kas kita, kaip pats gyvenimas. Ar vėlgi tie patys sentimentai (rašau sentimentaliai ir to visiškai nesigėdinu). Štai, kad ir toji šniokščianti jūra (Baltijos, o ne kitokia). Pamenu, kaip vaikystėje vykdavome iš Alytaus į Šventąją. Mano senelis dirbo "Elektros tinkluose" ir kiekvieną rugpjūtį gaudavo kelialapį. Ankstų rytą (kokią 5 ar 6 val.) prie buvusiosios Sinagogos mus paimdavo žinybinis "pazikas" ir kelionė link jūros prasidėdavo. Kratydavomės visą dieną (autostrados dar nebuvo - tik senasis Žemaičių plentas), su sustojimais Balbieriškyje, Kaune, Ariogaloje (prie Dubysos šaltinėlio), Raseiniuose, Rietave, Klaipėdoje. O paskui - jūra ir medinės gyenamosios būdelės (su Povilo Ramanausko instaliaciją lydinčiu kvapu), bangos ir Zuzanos Pranaitytės "Žvejo dukromi". Tad nuo sentimentų niekur nepabėgsi - ypač tuomet, kai jie slypi "įkalčiuose" - kvapuose ir daiktuose. 

Gėlės širdelei

Emociškai ir literatūriškai ypač paveikus yra šis segmentas. Tapybos darbas, slegiantis moterišką batelį. Skaityti ir perskaityti galima visaip - na, kad ir "menas nugali buitį". Arba atvirkščiai - "menas yra toji pati buitis".