Pagrindinė Luko Pavilonio parodos koncepcija (bent jau aš pats asmeniškai taip supratau – o kiekvieną meno kūrinį ar daiktą, nesvarbu, kieno jis butų sukurtas ar pagamintas, būtina ir privalu suvokti personaliai) yra diskusija, ar labiau pritariamo pobūdžio pašnekesys su Herakleitu, kadaise desperatiškai klyktelėjusiu, kad „πάντα ρει“. Nesiimsiu spręsti, prie kokios upės tokią įžvalgą apie visuotinę tėkmę ir totalinį lakumą suformulavo senovės graikų mąstytojas, tačiau parodos „Kreatoriume“ atveju viską, regis, yra padiktavęs Nemunas. Žinant kai kurias akademinio gyvenimo ir tapybinės katedros (L. Pavilonis šiuo metu studijuoja būtent ten ir čia), taip pat žvelgiant į kai kurias ekspozicines nuorodas, beveik akivaizdi yra ir tikslesnė lokacija – Mizarų kaimas, arba tiksliau – VDA priklausanti poilsiavietė (įsigyta kadaise, regis, iš Jiesios porceliano fabriko su keliais alytnamiais, pagalbiniais, ūkiniais pastatais ir netgi apylinkėse (arčiau bei toliau) esančiais griūvančiais statiniais. Autorius iš jų (iš pastarųjų, tų vadinamųjų „griuvėsių“) sėmėsi inspiracijų, rinkosi netgi fizinius motyvus ir reflektavo (it koks vandens bangelėse atsispindintis saulės šviesulys) visą praeinančią laiko upę. Kas įdomiausia, antikinėje geografijoje ir kartografijoje yra sušmėžavęs kitas Nemuno pavadinimas – Kronas (Cronus, Cronon, Chronius). O anų laikų graikų kalboje Χρόνος arba Chronas buvo ne kas kita, kaip laiko personifikacija (beje, dažnai painiota su vienu iš titanų, Dzeuso ir kitų Olimpo dievų tėvu – Kronu).
 |
| Parodą Lukas Pavilonis atidarė su asambliažais... |
 |
| ...parodos vyksmo metu jie kito, virsdami fotografijomis. |
Žvelgiant formaliai, Lukas tartum toliau plėtoja lietuviškajame modernizme (jeigu toks, o ne jo apraiškos, egzistavo) išpopuliarėjusį asambliažo žanrą. Žvelgiant globaliau, jo šaknys, be abejo, skverbiasi į kubizmo ir dada, siurrealizmo ir pop kultūrinius sluoksnius. Bet iš tiesų tai tėra išorinis apvalkalas – savotiškas celofaninis įpakavimas. Jo viduje slypi procesas ir performatyvumas. Menininkas, reflektuodamas laiko sampratą, dekonstruodamas „tradicinį“ asambliažą ir iš jo besiplėtojančią fotografiją (būtent tuo parodos veikimo metu virto daugelis objektų – ir tai primena tą efemiriškumą, kuris ištinka ar ištikdavo, tuomet, kai nemokėta fiksuoti, ne vieną archeologinį radinį – ar senovės Egipte, ar Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, kada iškasus senieną ir jos neužkonservavus, ji beveik akyse subyrėdavo į dulkes ir pelenus) analizuoja meno ir kūrinio suvokimo lygmenis bei laipsnius. Žiūrovai, besinaudodami laiko matuokliais, navigaciniais aparatais ir netgi iškratydami savo kišenių turinį, čia yra įtraukiami į gyvą ir kintantį ne tik kūrybos, bet ir parodos virsmo procesą. Regis, kad tai nėra kažkas jau tokio ir labai naujo. Galime prisiminti Antano Martinaičio aplinkoje kadaise egzistavusius kolektyvinio piešimo seansus. Arba štai – prieš mano akis šmėžuoja Kosto Dereškevičiaus jubiliejui 1977 metais sukurtas grupinis asambliažas (jo nariai – Alfonsas Andriuškevičius, Algimantas Jonas Kuras, Arvydas Šaltenis, Algimantas Švėgžda). Čia irgi kiekvienas norintis ir gebantis galėjo įkomponuoti savo asambliažinį, tapybinį segmentą. Tačiau L. Pavilonio atvejis yra kitoks – jis perkerta tą savimi gyvenantį kokoną (nes minėtais atvejais svarbesnis buvo žaidybinis aspektas), įrodydamas, kad viskas tikrai kinta – nesvarbu kokiu – vaizdo ar daikto pavidalu egzistuotų...
 |
| L. Pavilonio parodoje visuotinį kismą žiūrovai turi išmatuoti aparatais... |
 |
| ...išvadas jie gali pateikti raštiškai ir tapti savotiškos Raudų sienos dalimi. |
 |
| 1977 metais keturių autorių sukurtas asambliažas (minimas tekste). Iš Vilniaus dailės akademijos muziejaus rinkinių |
