2018 m. gegužės 28 d., pirmadienis

Už ką Algimantui Černiauskui reikėtų suteikti Nacionalinę kultūros ir meno premiją


Šis tekstas turėtų būti Gyčio Aštrausko, Evaldo Bubino, Algimanto Černiausko parodos „Good Old Baudelaire“ „Grafo“ galerijoje recenzija. Bet taip visiškai nėra dėl vienos iš čia esančių asmenybių ir tam tikros socialinės-kultūrinės konjunktūros.
 Kaip liudija pastarųjų dienų (na, iš tiesų – savaičių, mėnesių, net metų) įvykiai, Nacionalinės meno ir kultūros premijos (toliau – NP) Lietuvos Respublikoje yra teikiamos už nieką ir beveik visiems. Visiems – tai seksistams ir antifeministams, priekabiautojams ir šantažistams. Galbūt tarp jų esama vieno kito vagies ar net prievartautojo (bet kriminalistai bei istorikai tą nutyli) – tačiau argi visus juos suskaičiuosi ir demaskuosi? Juolab, kad NP yra teikiama ne taip jau trumpą laiko tarpą – nuo garbiųjų 1989-ųjų (tuomet vieni laikėsi už rankų Baltijos kelyje, o kiti turbūt brendo asmeniniams savo planams kažką iš savo kūno organų duoti palaikyti kitiems - atsiprašau, kitoms). Tarp tų beveik dviejų šimtų laureatų iš tikrųjų nėra vien tik šventieji, tad gal ir negalima sakyti, jog visi jie yra šmikiai, tačiau atmesti tokios tikimybės negalima. Kita vertus, NP atveju visuomet galima atsipalaiduoti, ramiai konstatuojant (cituoju ne kartą girdėtą mintį), kad „reikia atskirti menininką nuo žmogaus“.
Tad šioje vietoje būtina tam tikra klasifikacija. Sakyčiau, kad Algimantui galima, reikia ir net būtina suteikti NP kaip asmenybei. Kodėl? Todėl, kad jis kai kuriose situacijose tiesiog elgiasi drąsiai ir vyriškai (nevengsiu šio žodžio, tegul ir žinodamas, jog galiu pats būti apkaltinamas seksizmu). Papasakosiu personalinį atvejį. Senais laikais, kuomet buvau studentu, o garbiojoje VDA jau tuomet veikė toks vienas personažas, dėl kurio šioje institucijoje vėliau įsisiūbavo #MeToo judėjimo sekcija, tamsų ir šaltą vakarą paskutiniuoju autobusu iš Lietuvos sostinės važiavau namo – į Dzūkijos sostinę. Pas tėvus, namo – tam kad eilinį savaitgalį praleisčiau ne sudvisusiame bendrabutyje. Sėdėjau pačiame autobuso gale. Šalia manęs sėdėjo dvi likimo sesės – studentės. Už jų – toks pagėręs bernas, o kairiau nuo manęs – iš matymo gerai pažįstamas tipažas. Su šiuo kažkada, paauglystės laikais treniravausi tame pačiame dziudo būrelyje, jis buvo pelnęs medalių Tėvynėje ir netgi neblogai pasirodė užsienyje. Ir tai nekėlė nuostabos, pasižiūrėjus vien į spintinę jo konstrukciją... Taigi, tas toliau sėdintis pagėręs bernas kažkur pusiaukelėje (Vilniaus-Alytaus atveju tai yra taškas, vadinamas Valkininkų geležinkelio stotimi) pradėjo šlykščiai kabinėtis prie studenčių. Pradžioje žodžiais, netrukus – veiksmais. Merginos ėmė piktintis. Dziudo čempionas iš karto įbedė mąslų žingsnį kitur - į lapkritinius Dzūkijos laukus (buvo tamsu, tad matė jis ne morenines lygumas, o tik savo juodas akis, bet svarbiausia jam juk buvo nematyti nieko), aš verbaliniu būdu (gėdindamas) bandžiau padėti aukoms. Tačiau priekabiautojas į mane nekreipė dėmesio, todėl (vengdamas pats tapti jo auka, nes savo muštynine patirtimi nepasiklioviau), nuėjau link vairuotojo. Šis tik dar labiau pasigarsino „Pūko“ radiją ir mano adresu nepasuko net senokai skusto savo smakro. Grįžau atgal, tardamas mergaitėms, kad derėtų duoti durniui kelią (omenyje turėjau ne tik tą pagėrusį kuilį, bet ir imtynininką bei šoferėlį) ir pats persėdau (vietų netikėtai buvo ir priekyje) kitur. Maniškiu pavyzdžiu pasekė ir studentės. Moralas šioje istorijoje slypi ne vien tame, kad nepagelbėjau akivaizdaus smurtavimo objektams (nors ir labai stengiausi), bet ir tame, kad aplinkiniams (ypač tam dziudoistui, varpos nenulaikantį šaunuolį galėjusiam pakloti vienu metimu) buvo visiškai nusispjauti. Nepasakosiu visų įvykių ir peripetijų (kas nori, tas puikiai viską žino), tačiau pastebėsiu, jog Algimantą Černiauską gerbiu ir net myliu šių dienų kontekste dėl aiškios pozicijos buvimo ir vyriškos drąsos. Praktiškai visa situacija, kurią mes žinome (ir kurios dėka Algimantas yra pačiame jos sūkuryje) jo paties nelietė ir jis galėjo visiškai ramiai rūkyti cigaretę kur nors tarpuvartėje (kalbu rusiško priežodžio frazeologija) ir nieko nedaryti. Tačiau jis prakalbo ir jo dėka visa istorija virto pasakojimu ne vien apie mergeles ir patinus (kur teisybės galima aptikti tiek vienoje, tiek kitoje pusėje), bet epopėja apie mūsuose iki šiol egzistuojantį psichologinį smurtą, sovietinę diedoviščiną, prastą ir prasčiokišką žeminimą, kurioje akivaizdoje atsidūręs ne vienas sako: „Bet juk nieko nebuvo. Nieko ir įrodyti negalima. Toks menininkas. Painioti jo genialumo ir žmogiškųjų ydų nereikėtų“. Etc. ir taip toliau. Algimantas aštriai ir drąsiai sako, jog taip neturėtų būti. Kad reikia kažką daryti mums visiems. Tai yra rimta. Už tai pats galėčiau teikti jam NP. Čia gal ne į temą (o gal atvirkščiai???), bet pastebėsiu, jog dabartinė situacija Lietuvos valstybėje yra tokia niūriai ir šviesiai tragikomiška, kad už elementariai moralų elgesį premijų, apdovanojimų ar tiesiog elementarios pagarbos yra nusipelnęs ne vienas pilietis. Kalbu apie tokius, kurie neprisisiurbia prie bendro tautos gerbūvio vien dėl savo asmeninės naudos, o atvirkščiai – idealistiškai siekia bendrojo gėrio. Tokių, regis, dabar tampa mažuma. Tad jie jau vien tai verta premijų ar bent pagarbos. 


Bet čia moralės reikalai. Žinant, kad su morale ne tik meninėje, bet ir pedagoginėje veikloje mūsuose yra ypatingai blogai – viešus charakirius ir atgailos sepukus čia turėtų padaryti ne tik kai kurių akademijų bei katedrų vadovybės ir administracijos, bet ir tų pačių NP teikimo komisijos. Nes tarp jos narių tikrai ne vienas žinojo ir žmogiškąsias nominantų silpnybes. Ir kartais į jas kreipiamas dėmesys net liberaliajame meno pasaulyje. Šioje vietoje negaliu neprisiminti vieno savo dalyvavimo kažkokios eilinės LDS bienalės ar trienalės žiuri – vienam iš galimų laimėtojų to prizo (o tai buvo kelionė į, berods, Europos parlamentą) buvo atsakyta kliaujantis argumentu: „Jis per daug geria ir gali padaryti gėdos Lietuvai“).
Taigi nepainiokime etikos ir meno, nes būtent tą deklaruoja ne vienas tarp mūsų. Pakalbėkime apie Algimanto Černiausko kūrybą. Turiu pastebėti, jog ją žinau jau ne vienerius metus. Dar 2012 metų vasarį VDA parodų salėje „Titanikas“ veikė šio menininko (dar studento) ir jo dėstytojo Henriko Čerapo paroda „Jauno gitaristo meilės darželis“. Tuomet į šį tandemą žvelgiau kaip neblogą (parodine prasme) profesoriaus ir mokinio kolaboravimo pavyzdį, jau tuomet pamąstydamas – o kas bus toliau? Esmė slypi tame, kad Černiauskas priklausė tam specifiniam Čerapo mokintinių būreliui (pats, o ir kiti juos vadina „čerapiukais“ arba „čerapistais“), kurie veikia šiokios tokios sektos principu. O kas yra sekta? Kame slypi sektiškumas? Tame, kad dėstytojas savo kalbą ir pasaulėžiūrą perša kaip vienintelę ir nepamainomą vertybę. Auklėtiniai dėl to nediskutuoja ir eina karštomis guru pėdomis, mindami šiam tiesiog ant kulnų. Pridursiu dar, kad seniau ir anuomet, o ir vėliau, toje Katedroje (kalbu ne apie Justino Marcinkevičiaus apdainuotąją, o Justino Vienožinskio įsteigtą) būta Gudaičio ir „gudaičiukų“, Karatajaus ir „karatajukų“, Vaitiekūno ir „vaitiekūniukų“, Gasiūno ir „gasiūniukų“. Tad kaip rodo ši seka, o ir trumpas gyvenimiškas patyrimas, dar vienas natūralus sektos bruožas yra jos baigtinumas. Ne tik studento kaip būsimojo menininko aspektu – nes imituoti kažkurį Mokytoją yra kelias į Niekur arba važiavimas maršrutu „Road to Hell“ (kaip dainavo Chrisas Rea). Tokiais atvejais yra galimi du sprendimo būdai. Vienas jų – numirti pačiam kaip menininkui. Tokių būta daug tarp karatajukų ar gasiūniukų – jie gavo gerus balus ir įvertinimus iš dėstytojų savo studijų laikais, tačiau išnyko iš arenos netrukus, po visų gynimų ir baigimų. Kitas kelias – budistinis. Tiksliau – dzenbudistinis. Kaip sakė vienas iš jų adeptų (laisva parafrazė): „Norint pasiekti dharmą, reikia užmušti ne tik save, bet ir Mokytoją savyje“.
Tad Algimantas, mano įsitikinimu, šiuo metu būtent tą ir daro – savęs jis gal neužmušinėja, tačiau sėkmingai smaugia Mokytoją savyje. Kaip tai daro? Pirmas dalykas – keičia formatą. Didelį platiems gestams ir neribotiems užmojams dėkingą dydį jis mažina. Tai daro tam, kad eitų ne tik į plotį, bet ir į gylį. Be to (čia jau gal antras punktas), mažindamas formatą jis tampa jautresniu ir atidesniu spalvai. Statybinį industrinį dažą (na, tokiais yra uždažytos kokių nors valdiškų įstaigų ar pramonės įmonių laiptinės arba koridoriai) jis keičia beveik impresionistiškai jautria, muzikaliai virpančia koloristine skale. Trečias dalykas, kuriame jaučiami ir matomi poslinkiai – pats prisilietimas prie paviršiaus. Jis tapo subtilesniu, prilygstančiu meiliam mylimo žmogaus kūno lytėjimui pirštų galiukais. Galop (ketvirtas šio semantinio kvadrato kampas) – beatsirandanti linija Algimanto tapyboje. Ji galbūt visuomet egzistavo – ten, tarp tų būgniškai trankių potėpių gigantiškose drobėse. Tačiau dabar, šiuo atveju, tuose kameriškesniuose pavidaluose ji įgavo dvasios netgi tarp pačių potėpių susidūrimų ir susikirtimų.... Viso to Mokytojo užmušinėjimo simboliu ir metafora (bet tai daugiau nei tas...) laikyčiau vieną kūrinį – video performansą, kuriame Algimantas Černiauskas su savo kolega E. Bubinu nenustojamai kasa duobę kažkur tolimojoje Portugalijoje. Tai juk ir kasimosi gilyn, ir praradimo, bet kartu – Prisikėlimo ženklas.
Tad už ką Algimantui Černiauskui reikėtų suteikti NP? Už poziciją ar už meną? Už poziciją NP nėra duodama, už meninę veiklą anksčiau ar vėliau NP gaus kiekvienas Lietuvos menininkas (turint omenyje mirštamumą, emigraciją ir dėl to, kad remiantis matematiniais skaičiavimais gaus ją visi anksčiau ar vėliau). 

P. s. Regėtųsi, kad ne visai korektiška yra kalbėti ne apie meną, o kažkokias pozicijas parodos recenzijos atveju. Juolab nėra padoru išskirti vieno menininko likusių dviejų atžvilgiu. Tačiau šiuo atveju - susidurdamas su tuo "senuoju geruoju Bodleru", matau tame ir tam tikrą pilietinę deklaraciją, i rnet politinę manifestaciją.


Šis tiesiog telefonu nufilmuotas kelių sekundžių vaizdelis man pačiam regisi kur kas geresne recenzija nei visi šie tekstiniai postringavimai aukščiau ar žemiau. Kodėl? Todėl, jog labai puikiai rodo realaus vaizdo ir figūratyvumo  transformacijas, jų keitimąsi ir tapimą virš-realiomis bei abstrakčiai tikromis. Kuo tikriausia tapybinės olos alegorija, kurią sėkmingai eskaluoja visas trejetas - AŠTRAUSKAS, BUBINAS, ČERNIAUSKAS.

 


Štai dar keletas Vyto Nomado nuotraukų iš parodos /daugiau  žr. https://www.facebook.com/pages/GRAFO-Gallery/164938340796241?hc_ref=ARTLiIaoJWZBvchDGwrvSgspO1mvcGmexKOPdr2B0VEw6wxRmjsQF5rUljmedEtO7Fg -











Komentarų nėra:

Rašyti komentarą